Pyp… Pyp pyp… Pyp pyp pyp… Pypsi senos nokios žadintuvas. Pramerkiu akį, paskui kitą… Laikas keltis. Išsiritus iš šiltos lovos nužingsniuoju tiesiai prie lango. Pratraukiu užuolaidą – nors saulutė kalnų viršūnėm dar nesiritinėja, bet dangus giedras. Puiku, šiandien bus graži diena. Labas rytas, St. Antone! 😉 Matau, keltuvai jau veikia ir kelia į kalną pirmuosius, pačius nekantriausius, slidininkus ( mano kambario langas tiesiai į trasas). Plačiai nusišypsau – šiandien tarp jų būsiu ir aš 🙂 Taip, šiandien ir man ypatinga diena. Pagaliau po kelių savaičių įtempto darbo turiu jėgų ryte keltis ir prieš darbą paslidinėti. Pagaliau ir mano kasdienybė kiek prašvis, kai galėsiu kasdien kelioms valandoms pakilti arčiau dangaus ir smagiai nusileisti snieglente žemyn. Laukiau šito. Oi, Jūs net neįsivaizduojat, kaip laukiau 🙂
Greitai apsirengusi nubėgu į kepyklėlę parsinešti šviežių bandelių pusryčiams, išgeriu puodelį austriškos kavos, užsimetu šypseną iki ausų ir žingsniuoju į snowboard’ų nuomos punktą.
-Good morning guys! How are you doing? 😉
Niekas nepasikeitė. Intern Sport vaikinai draugiški kaip visada. Tik jų viršiniko nepavyko sutikti, tai teko už lentos nuomą susimokėti ( pernai juk visą sezoną gaudavau už dyką ką noriu, kada noriu ir kiek noriu. Šiemet, jei kiekvieną kartą reiks už nuomą mokėti ( tebūnie ir su nemaža nuolaida), reiks taupymo sumetimais kuo greičiau savo inventorių įsigyti).
Kita stotelė – skipaso kasa. Čia gerokai papurtau piniginę (gerai, kad sezono pabaigoje darbuotojai atgauna pusę sumokėtos sumos. Kitu atveju skipasas būtų labai brangus), kiek nustebusi, jog jie turi mano seną nuotrauką, galų gale nusiperku tą puikiąją kortelę ir su virpuliukais kūne kylu į vieną iš viršūnių. Keltuve kartu su manimi keliasi vokiečių šeima su mažu berniuku, kurio klausydama mintyse svarstau, kuris iš mūsų labiau džiaugiasi ir nekantrauja. Turbūt abu vienodai 🙂
Tie, kas labai nesidomi šiuo reikalu, turbūt nažino, kad St. Anton – vienas didžiausių slidinėjimo centrų Austrijoje. Čia yra net apie 260 km trasų, 82 keltuvai, o pats centras tarsi padalintas į tris dalis: Galzig, Gampen, Rendl. Mano pačios mėgstamiausia vieta slidinėjimui – Rendl. Šiame kalne galbūt mažiausiai trasų, senoki keltuvai, bet pats slėnis pats jaukiausias, jame beveik visada užuovėja, yra snowpark’as ( pati ten neinu, bet akis paganyti mėgstu 😉 ), taip pat šaunus baras su patogiais pintais krėslais. Ir ten visada mažiau žmonių nei visur kitur.
Užkilus į viršų, man, priešingai nei daugeliui turistų, jau nereikėjo stabtelti prie trasų žemėlapio. Prisimenu kiekvieną posūkį, kiekvieną statesnę ar lėkštesnę atkarpą… Visgi tai sava ir širdžiai artima vieta 😉
Grožis ir ramybė čia aplinkui, nieko daugiau nepridursi… Gaila tik, kad trumpam… Bet juk turėsiu tam visą žiemą ir dar daugiau, spėsiu pasimėgauti 😉 Na, o šiandien jau kalnais pasidžiaugta, skanios kavutės puodelis išgertas, kažkelintas pyragėlis suvalgytas, laikas į darbą.
Gražios Jums trečiadienio popietės 😉
Slidinėjimo sezoną atidariusi-
Jūsų Vaida 😉
Atsidarau el.paštą, į kurį ateina užprenumeruoti tavo įrašai, pirmi žodžiai smeigia į akis – “Pyp pyp pyp” ir tokia spontaniška mintis: “Jo… Jei jau Vaida keiksmažodžiais prapliupo, tai matyt ne pyragai…” O čia pasirodo viso labo Nokia ! 🙂 Na ką čia tau pasakyti… Na tikriausiai pati žinai – sėdim, seilę varvinam, ir baltai pavydim 😛
Ne, ramiai, Vaida keiksmažodžiais neprapliupo 😀
O jūs šiemet turit kitų džiaugsmų, Alpėmis pasidžiaugsit kitąmet 😉
Ar skani buvo kava Austrijoje? 🙂
Author
Skani! 😉