14, 09, 2012

Pagauti bangą Kutoje arba pirmieji nuotykiai Indonezijoje.

Galvoju, kada pirmą kartą mano galvoje užgimė svajonė kada nors gyvenime atvykti į Balį… Turbūt ne taip ir seniai. Prieš kokius metus, kai panačiau šį video. Tada besidalindama nuoroda su draugais rašiau,kad tai yra 4 minutės grožio.

Kiek vėliau, žiemą dirbdama Alpėse, susipažinau su vaikinuku iš Balio. Prisipažinsiu, gerokai atvipo žandikaulis, kai pražvelgiau jo nuotraukų albumus internete… Ir ne dėl to, kad jis žavus, o dėl to, kad nuotraukose Balis atrodė kaip nuostabus kraštas. Tai atrodė kaip ta vieta, į kurią aš kada nors tikrai norėsiu nuvykti. Jis vis sakydavo, kad man čia labai patiktų. Tą patį sakė ir daugybė kitų žmonių, kurie čia yra lankęsi.  Tada ir pradėjo kirbėti galvoje mintis: “Hmmm… Balis… O kodėl gi ne? 🙂 Su manimi taip jau paprastai būna, kad kai kažko labai labai noriu, vienaip ar kitaip surandu būdą, kaip savo norus įgyvendinti… Tai štai, ilgai laukti nerekėjo, aš jau kaip ir čia, savo išsvajotajam Balyje 🙂

Balis – viena iš17-18 tūkstančių Indonezijos salų, kurios krantus skalauja Indijos vandenynas pietuose ir Balio jūra šiaurėje. Ši sala seniai yra viena populiariausių turizmo krypčių, traukianti keliautojus iš viso pasaulio savo unikalumu. Šiltas klimatas, nuostabi gamta, turtingas kulinarinis paveldas, kultūra, išlaikiusi senųjų papročių bruožus, autentiška architektūra, šilti žmonės… Čia yra viskas, ką galėčiau svajoti atrasti keliaudama.  Balis – vienintelė sala musulmoniškoje Indonezijoje, kurioje vyraujanti religija yra hinduizmas (93,18 %). Vos išėjus iš oro uosto į akis krito žavios šventyklos, visur vyraujantys gėlių ir man nepažįstamų dievybių mokyvai. Vos atvykus pajutau, kad man čia labai patiks 😉

Pirma diena.

Phuket’ą Tailande palikome penktadienį labai anksti ryte. 5 valandos skrydžio su AirAsia ( vienos pigiausių avialinijų Azijoje), saldus miegas padėjus galvą ant savo pripučiamos pagalvėlės, ir mes jau leidžiamės Denpasaro oro uoste. Stiuardesės sveikina atvykusias ir moja kryptim, kur galima įsigyti Indonezijos vizas. Social cultural vizą už 25 usd 30-čiai dienų įsigyjame įvykdamos į šalį greitai ir paprastai. Padėkojusios maloniam pareigūnui su šypsena iš bankomato pasiimame po pusantro milijono rupijų ir patraukiame ieškoti taksi. Kartą Bahamuose gavusios gerą pamoką, nuo šiol puikiai žinome, kad įvykdamos į naują šalį reikia žinoti bent jau pirmą savo gyvenamąją vietą. 🙂 Mes žinome gerai – Vincent (minėtas balietis draugas) rekomendavo neblogą viešbutuką ( deja, su juo pačiu truputį prasilenkėme, išvyko į Australiją metams). Atvykusios, įsikūrusios ir papietavusios kritome į lovas saldžiam miegui. Iki vakaro, kad būtų jėgų eiti out 🙂

Antra diena.

Antrą dieną orų prognozė žadėjo lietų. Iš po ilgos nakties neskubėdamos atsikeliam – ogi saulė šviečia. Kad jau taip, tai po vėlyvų pusryčių traukiam į paplūdimį. Apsistojusios Kutoje, pačiame centre tarp populiariausių klubų/barų/restoranų, visai netoli reikėjo eiti ir iki paplūdimio. Kuta Beach – ilgiausias (12 km) paplūdimys saloje. Geriausiai jis žinomas dėl to, kad tai yra kone banglentininkų meka. Visi, geriau ar prasčiau raižantys bangas, svajoja pasurfinti Balyje. Priklausomai nuo bangų dydžio palei visą paplūdimį tinkamas viečiukes ten randa tiek patyrę banglentininkai, tiek naujokai. Vos atėjus į paplūdimį ir nužvelgus akimis daugybę vandens sporto mylėtojų prie mūsų prisistatė vaikinas. Po trumpos įžangos ir plepalų apie nieką pasiūlė pamokas. Raimonda sirguliavo, tad tądien susilaikė, o aš… O aš juk dar Havajuose norėjau pabandyti 🙂 Pamokų kaina man pasirodė priimtina, o į tai buvo įskaičiuota valanda laiko su instruktorium ir dar dvi valandos lentos nuoma, kad galėčiau pati praktikuotis. Paprastai pamokos gali būti grupelėmis ir vienas instruktorius gali turėti kelis mokinius. Man pamoka buvo individuali, o kai po valandos nedrąsiai prasitariau, kad šiek tiek bijau viena eiti į vandenį, nes nesuprantu, kurią bangą reikia gaudyti, kuri per didelė, kuri per maža, kad dar nejaučiu atstumo, kada reikia pradėti irtis rankomis ir t.t. instruktorius mielai pats pasisiūlė pabūti su manimi tiek, kiek man reikės 🙂 Kągi, neatsisakiau. Kaip paprasta būti mergina kartais 🙂

Pats surfinimas – sudėtingas reikalas… Žiūrint nuo kranto į tuos vikriai lentą valdančius kūnus gali atrodyti, kad kas čia tokio… Tačiau, kai pati atsistoji ant lentos, puikiai supranti, kodėl vandenyje tiek mažai merginų… Banglenčių sportas reikalauja ne tik puikios koordinacijos, vikrumo, bet ir labai stiprių raumenų. Kai kurias vietas man dar idar kelias dienas skaudėjo, net viso kūno masažas salone nepadėjo 😀 Kur čia neskaudės, kai kritau nuo lentos po bangomis šimtą kartų. Įsvaizduokit, lyg jau pagauni bangą, atsistoji, bet pusiausvyrą prarandi, banga ant tavęs lūžta, krenti po vandeniu, pajunti, kad srovė per smėlį ar tai akmenukus kūną braukia… Išneri, numeti plaukus nuo veido atgal, jauti, kad apsibrozdinai, kažkur sūrus vanduo graužia, peršti odą, bet čiumpi lentą ir vėl gilyn iriesi. Tada vėl lauki bangos, stojiesi, vėl nepavyksta, vėl krenti… Užtat kaip savimi didžiuojiesi, kai pavyksta 😀 Pradžia niekada niekur nebūna lengva, ir visur reikia praktikos. Truputį gaila, kad neturėsiu tam sąlygų ( Baltijos jūroj juk nebandysiu), bet ką dabar, bent jau pabandžiau ir susidariau įspūdį, kad tai smagu 😉

Nors po dienos jaučiausi visiškai nusikalusi, jėgų vakarui iš kažkur atsirado. Mes nebūtume mes, jei nepatikrintume, kaip atrodo naktinis gyvenimas 🙂 O jis atrodo… O, Dieve, kur mes anksčiau buvom 😀 Čia turbūt pati geriausia vieta pasaulyje vienišoms merginoms 😀 Vaikinai vienas už kitą gražesni, lyg kątik nuo banglentininkų žurnalų viršelių ar bent jau triusikų reklamų nulipę, noriai bendraujantys, paprasti, tereikia šyptelt bet kuriam ir iškart patys prieina paplepėti 😀 Ir nesikuklina, kad tu galbūt su kažkuo jau šoki 😀 Ok, smulkmenos čia niekam neįdomios, ne apie tai šis blog’as, bet norintiems žinoti – Kutoje jaunatviškas gyvenimas verda tiek dieną, tiek naktį 😉

Beje, kartu su visais smagumynais Kutoje slepiasi ir pavojai… Naktį linksmai šokant viename iš klubų ant stogo kažkas iš rankinuko ištraukė mano piniginę. Nejutau nei kaip, nei kada… Tik pajutau, kad rankinukas per lengvas 🙁 Labai susinervinau. Pinigų beveik neturėjau ( buvau pasiėmusi tik gėrimams šiek tiek), bet piniginėje turėjau asmens tapatybės kortelę, banko korteles ( su viena iš jų buvo mano kelionių draudimas), nardymo licenzją, draugų dovanotų egzotiškų pinigų, mielų nuotraukų, o ir pati piniginė man labai patiko… Žodžiu, ką daryti turiu atveju?

  • Kuo skubiau skambinti į bankus ir blokuoti korteles, kad niekas nespėtų apsipirkti ( iš bankomato pinigų gal nepasiims, PIN kodų piniginėje nebuvo, bet pavyzdžiui apsipirkinėjant kreditine kortele internetu nereikia jokių kodų…);
  • Kreiptis į vietinę policiją ir pranešti apie dingusį asmens dokumentą, kad paskelbtų negaliojančiu.

Puiki naktis baigėsi visai ne puikiai 🙁 Šiaip galvoju, daug blogiau būtų, jei kokį pasą pavogtų, daug labiau gaila, jei kompiuterį su nuotraukomis arba fotoaparatą pavogtų… Bet vis tiek labai nesmagu, ir atsirado papildomų ir visai nereikalingų rūpesčių. Vėl iš naujo reikės darytis banko korteles ( o tai kainuos) ir asmens tapatybės kortelę ( kortelę, turėtą prieš tai, praganiau Niujorke, tai jau ne pirmas toks atvejis). Vat taip vat… Užtat pamoka ilgam – niekad nesinešti į klubą piniginės. Tik šiek tiek pinigų kišenėj.

Trečia diena.

Trečią dieną planavau išsinuomoti banglentę ir savarankiškai pasimurkdyti vandenyne, bandant pagauti kokią bangą. Deja deja, pabudus visą kūną taip maudė, kad tos minties teko labai greitai atsisakyti… Praleidau dieną paplūdimyje žiūrėdama, kaip Raimonda mokosi pas tą patį instruktorių, kuris mane mokė. Pastarasis buvo kažkoks keistas, net mažai šnekėjo su manim. Negi buvo nepatenkintas, kas aš jam taip ir neparašiau apie savo vakaro planus, kur eisu? Ups 😀

Ketvirta diena.

Sulaukusi pirmadienio iškart ėjau ieškoti policijos. Balis – turistinė sala, tad ir policiją, skirtą turistams, rasti nesunku. Joje pareigūnas šnekėjo angliškai, tik elektros nuovadoje nebuvo, ilgai užtrukau, kol parašė raportą rankine mašinėle. Būnant ten atrodė, kad prarastas asmens dokumentas – toks įprastas dalykas, kad jaudintis absoliučiai neverta… Daug kartų klausė, ar buvau apsvaiginta. Ne, apsvaiginta nebuvau ( šiaip užsižiopsojusi į plačią vokišką šypseną nesirūpinau, kas po rankinę kuičiasi ). Matyt, ir būti apsvaigintai čia įprastas dalykas…

Dieną jaučiausi nieko gero nenuveikusi. Policija, vakarienė, viso kūno masažas, iki vėlumos vėl vakarėliai… Oi ta Kuta…

Penkta diena.

Visos dienos Kutoje prabėjo taip greitai, taip smagiai ir taip beprasmiškai, kad pasakėme sau, jog jau būtų laikas judėti kažkur kitur, o tai tris savaites vienam mieste ir praleisim nieko neveikdamos  🙂 Prieš išvažiuodamos paskutinę dieną su vaikinu, gyvenančiu Pietų Afrikos Respublikoje, susitarėme, kad kitą dieną važiuosime su motoroleriais į Uluwatu. Taip jau įvykiai susiklostė, kad su juo nevažiavome, bet pačios tos minties neatsisakėme. Uluwatu paplūdimys garsus tuo, kad jame renkasi profesionalūs banglentininkai gaudyti bangų, o pačio pusiasalio lankomiausias taškas – šventykla, pastatyta ant skardžio krašto. Nuo Kutos tai nebūtų buvę taip toli, jei būtume žinojusios kelią…

Pasakau iš karto, kad aš nevairuoju. Neturiu net automobilio teisių, tad vairuoti motorolerį Pietryčių Azijoje kaire kelio puse nesiryžtu. Užtat Raimonda, mano draugė šaunuolė, tą daryti gali. Važinėjome motoroleriu nemažai po Tailandą, galvojome, gal nebus blogai ir čia. Aha, reikėjo pagalvoti dar kartą… Balis taip tankiai apgyvendintas ( virš 500 žm./km², kai tuo tarpu palyginimui Lietuvoje 46,80 žm./km²), kad ir eismas atitinkamai beprotiškas. Vos išvažiavus iš nuomos punkto sudvejojom, ar tikrai tai buvo gera mintis… Kiekvienoj gatvėj, kur turėtų būti dvi eismo juostos, – iš tikro yra kokios trys mašinų ir šešios eilės motorolerių. Ten turbūt neegzistuoja nei kelio ženklai, nei eismo taisyklės. Visi juda principu “kas greitesnis – tas gudresnis” ,ir nuolat lydi jausmas, kad važiuoji prieš eismą. Bet kuriam kaime eismas kaip Vilniuje piko metu, o apie Kutą išvis nešneku. Aš nežinau, kokie mes sėkmės kūdikiai, kad suvažinėjome laimingai. Tik pasiklydome du kartus. Vieną kartą dieną, kai niekaip neradome reikiamo išvažiavimo iš miesto ( ženklų juk nėra), kitą kartą grįžtant, kai jau buvo tamsu. Daug kartų stojom ir daug kartų klausėm žmonių į kurią pusę Kuta… Gerai, kad baliečiai labai geranoriški žmonės ir su anglų kalba problemų neturi. Beje, pakeliui į Uluwatu apturėjome dar vieną nelabai malonų nuotykį. Sustabdė policija, bandė išrašyti didžulę baudą, nes Raimondos teisės, pasirodo, netinkamos vairuoti motorolerį. Ups… Ilgiau su juo pašnekėjus tapo aišku, kad nori kyšio. Siūlėm mažai – neėmė. Siūlėm daugiau – paėmė. Kai vėliau paklausiau Vincent, su kiek čia galima prasisukti, sakė, kad su penkiais kartais mažiau nei mes davėme. Pasisekė žalčiui 🙁

Atvažiavus į Uluwatu atsikvėpėme… Atsisėdus ant skardžio, atsidarius šalto alaus, apžvelgus uolėtą pakrantę pagaliau buvo galima nusikratyti pastarąsias valandas lydėjusios įtampos ir atsipalaiduoti… Kažkas buvo teisus, kad ten galima ilgai sėdėti ir tiesiog stebėti profesionalius banglentininkus, gražiai skrodžiančius bangas. Nereali vieta.

Saulei leidžiantis stabtelėjome šventykloje. Nustebau, nes nesitikėjau išvysti tiek daug beždžionių. O jos tokios putlutės, drąsios… Blusinėjasi sau prie turistų ir vargo nemato. Viena kita pavagia ką nors iš rankų, nuo kaklo, nuo galvos… Bet šiaip fainulkos 😀

Pati šventykla be konkurencijos gražiausia, kokioje esu iki šiol buvusi. Buvo labai gaila, kad taip greitai sutemo, ir nespėjau nufotografuoti. Užtat pačios pasivaikščiojom ir pasigrožėjom ne pro fotoaparato skylutę 😉

Pati nesupratau, kur pradingo tos penkios dienos Kutoje. Juokiuosi, kad net nuotraukų neturiu, ką žmonėms parodyti, nes gražiausia, ką mačiau, – gražūs, įdėgę kūnai, saulės nugarinti plaukai ir plačios šypsenos 😀 O jei rimtai, jei nori išmokti čiuožti banglente, pigiai apsipirkti ir smagiai pasitūsinti – Kuta kaip tik Tau 😉 Ramiam poilsiui ten ne vieta… 🙂

O mums jau reikia poilsio nuo visų tų vakarėlių ir naujų pažinčių, tad pakuojamės kuprines ir važiuojame kitur. Į Kutą dar grįšiu 😀

Su gerais pirmaisiais įspūdžiais iš Balio-

Jūsų Vaida 😉



8 responses to “Pagauti bangą Kutoje arba pirmieji nuotykiai Indonezijoje.”

  1. nephertite says:

    Uoj kaaaaaip aš jums pavydžiu! Tik niekaip nesuprantu iš kur tokia jauna mergina turi šitiek pinigų ir drąsos 😀

    • vaidaa says:

      Ne tokia aš jau ir jauna, Lietuvoje mano draugai šeimas kuria ir karjeras daro 😀 O norint keliauti po Pietryčių Aziją aukso puodo laimėti tikrai nereikia… Dirbu gi kartais gyvenime, ne tik po pasaulį bastausi 🙂 Kas liečia drąsą… Nežinau, galvoju, kad arba drįsti gyventi taip kaip nori gyventi, arba plauki pasroviui ir svajoji, kada ateis ta diena, kai leisi sau būti laimingai. Aš visada už pirmą variantą 😉

  2. Liudas says:

    va va va… matai susizavejai banglentininkais, ir apsvarino kisenes 😀 bus jum iskeist lietuvaicius va i kokius tai palaidunus 😀 bus pamoka gyvenimui :DDDD

    • vaidaa says:

      Tai kai lietuvaičiai užrietę nosis į mane nežiūri, tai kas belieka 😀 O jei rimtai, būti apvogta labai lengva kad ir Vilniaus troleibuse, niekur nesi nuo to visiškai apsaugota…

      • Liudas says:

        kas neziuri? 😀 visu pirma ta pati beda kuria ir as turiu 😀 nes i mane lietuvaites taip pat neziuri 😀 bet kad ziuretu reiktu bent jau lietuvelej pagyvent :DD

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: