Mielas, skaitytojau,
jeigu atklydai į šį blog’ą paieškos pagalba, rinkdamas informaciją ką ir kur pamatyti Tailande, tada Tau pasisekė, nes pasidalinsiu, kur neverta važiuoti ir gaišti savo laiko. Į Koh Lantą. Vienareikšmiškai. Ypač, jei keliauji ne high season metu. Šiaip Koh Lanta yra nemaža, net 20 000 gyventojų turinti sala, kurių dauguma yra musulmonai ( Visgi tai sala, esanti visai šalia Malaizijos). Koh Lanta yra netoli nuo populiariųjų turizmo taškų tokių kaip Koh Phi Phi, Railey, Krabi. Beveik visos vietinės kelionių agentūros siūlo keltų ir autobusų bilietus į Koh Lantą, tad pasiekti šią salą labai paprasta. Tačiau atsargiai. Į Koh Lanta gali vykti tik tokiu atveju, jei nori pabūti nieko neveikiant, pailsėti, patinginiauti, paskaityti knygą, pasvajoti,… Nelabai daugiau ten yra ką veikti, mano manymu. Aplink salą nėra jokių rifų, tad nardymu neužsiimsi ( pasiūlymų yra, bet Koh Lanta – ne ta vieta, kurioje reikia ieškoti gerų nardymo taškų. Ypač, kai visai šalia Koh Phi Phi), vandens sportams tam irgi ne vieta ( nemačiau jokių pasiūlymų, bet jei turi savo kaitą – nėra vėjo, jei turi savo banglentę – per mažos bangos), vakarėlių nerasi, gerų restoranų taip pat ( visur tik nušiurusios pakeiės užeigėlės su didelėm iškabom “Restaurant”), atvirukinių paplūdimių taip pat gali nesitikėti. Išvis Koh Lanta yra tokioje vietoje, kur srovės į krantus atplukdo daugybę šiukšlių. Pirmas mano įspūdis, atėjus į paplūdimį, buvo :”Negi jie dar nesusitvarkė po cunamio?…”
Bet visgi, jeigu jau netyčia užklydai į Koh Lantą, gal ir gali šį tą nuveikti… Pavyzdžiui:
- Mokytis gaminti. Tailando virtuvė yra puiki, tad mums atrodė ( tiksliau – vis dar atrodo) būtų įdomu išmokti ką nors skanaus pagaminti. Maisto gaminimo mokyklų Tailande labai daug, tad neturint ką veikti, galima tuo užsiimti kad ir Koh Lantoje. Ne sezono metu daug kas saloje paprasčiausiai nedirba, bet rasti vieną kitą mokyklą už nedidelę kainą tikrai galima. Tiesa, prieš pradedant kursus galbūt patarčiau pirmiau ten pavalgyti. Pavyzdžiui, radome vieną veikiančią mokyklą – restoraną, bet ten papietavus tikrai nesinorėjo mokėti pinigus, kad tos virtuvės šefai mane kažko mokytų…
- Pajodinėti drambliukais. Čia pramoga tiems, kurie negalvoja apie tai, kad tie drambliukai būdami maži buvo atskirti nuo mamos ( arba, jeigu neatskirti, tai būdami mažučiai turėjo kartu su visa kolonija eiti į varginančius žygius), kankinant treniruojami, dabar gyvena nelaisvėje, galbūt nepakankamai pašeriami ir pagirdomi, 9 valandas per dieną ant nugaros nešioja daugybę turistų, kuriems tai smagi atrakcija ir būdas pasirodyti Facebook draugams, ką veikė Tailande. Tokių stovyklų, siūlančių jodinėjimą drambliais po džiungles, Koh Lantoje yra ne viena. Apie kainas nežinau. Nesidomėjau ir nesidomėsiu.
- Aplankyti Nacionalinį parką. Tik reikėtų pasisaugoti beždžionių ir aligatorių su aligatoriukais ( pastarųjų nemačiau, bet mano vaizduotėje, žiūrint į neaiškios spalvos tvenkinius, jų tikrai buvo 🙂 ).
Nors gamta mūsų nelepino geru oru, visgi pasitaikė gražus pusdienis, kai galėjome išsinuomoti motorolerius ( tai jau tapo įprasta visose lankomose salose) ir šiek tiek apsižvalgyti aplinkui. Praeitą ketvirtadienį aš, Raimonda, Johnny ir prie mūsų kompanijos prisijungęs olandas išvažiavome į Mu Ko Lanta Marine National Park. Ilgam žygiui nebuvome nė vienas pasiruošęs ( man toje saloje buvo paranoja dėl gigantiškų varlių, kiti nebuvo pasirūpine avalyne, kaip supratau), gilyn į džiungles nelindom, tai pasivaikščiojome tik truputį pakrantėm. Visiškai nuoširdžiai galiu sakyti, kad tai buvo gražiausia vieta, ką mačiau Koh Lantoje. Jeigu jau kas nors iš skaitančiųjų užklysite į Koh Lanta, nepatingėkite įveikti to vingiuoto ir vietomis labai stataus tragiškos būklės keliuko į salos pietus. Esu beveik tikra, kad ir Jums tai bus gražiausia salos vieta.
Beje, ne tik užlipus prie švyturio gražu. Nusileidus nuo kalno randame nuošalią, švarią įlankėlę su paplūdimiu, kuriame pirmą kartą išsimaudome Indijos vandenyne. Bangos nemažos, šiltos, galima ilgai turkštis 🙂 Bent jau iki tol, kol paplūdimys neprisipildo laukinių naglų beždžionių, ir neateina laikas prižiūrėti savo daiktus, kad ko nors nenusineštų 😀
Gražus pusdienis, sakyčiau, buvo. O paskui pradėjo lyti. Vėl. Smarkiai. Et, tas lietaus sezonas…
Bent vienu gražiu pusdieniu Koh Lantoje pasidžiaugusi,
Vaida 😉
Nuotykiai tęsiasi. 🙂 Bet va lietaus įsiterpimas ir man kažkaip netikėtas buvo, nes po pirmų tavo įrašų kažkaip vien paplūdimius, saulę+žydrą vandenėlį bei absoliučią chill out’inę nuotaiką įsivaizdavau. O čia, va tai tau, lietus ir dar bezdžionės-vagilkos. 😀
Tailando įlankoje ( ten, kur pasakojau apie paplūdimius) ir dabar dar neblogas oras, o kad mes nemažą atstumą įveikėm, visai į kitos jūros salas atsibastėm, tai taip ir gavosi :/ Bet tarpusavy šnekam, kad gal ir nėra dar taip blogai. Juk prieš palikdaos Lietuvą žinojom, kad Pietryčių Azijoje lietaus sezonas turi būti. Tai, kad lietaus gavom savaitę, gal dar nėra taip blogai kaip galėjo būti. Bandome žiūrėti optimistiškai 🙂
jei ne pirma nuotrauka, tai pagal kitas galvočiau kad visai šauni vieta . Ir ‘chebta’ labai simpatiška, nors tikriausiai jau atsižiūrėjote 🙂
*chebra
Pirmas susitikimas su beždžione atrodė taip: ji žiūri į mane ir šnypščia, aš žiūriu į ją ir cypiu, draugai žiūri į mus abi ir juokiasi 😀
Nacionalinis parkas buvo tikrai gražus, viskas labai žalia, veši, žydi… Bet tai ir buvo gražiausia salos vieta. Šiaip visa sala toks šiukšlynėlis… 🙁
Kai Asta parašė, kad chebra simpatiška, iš karto pagalvojau, kad apie jūsų bendrakeleivius šneka 🙂 O šiaip tas naglas beždžiones ir aš labai norėčiau pamatyt, kažkaip iš vaikystės filmų ir filmukų jos mane “veža”
Pamatyti įdomu kartą. Vėliau pradedi saugoti daiktus 🙂