• Gyvenimas medžio namelyje arba ko gali sulaukti atvykus į Koh Lanta.

    19 valandų vakaro, Ko Lantoje jau seniai sutemę. Guliu medžio namelyje ant kieto čiužinio (tarkim, kad čia čiužinys), žiūriu į virš lovos kabantį tinklą nuo uodų, ir galvoju, kad jeigu atsirastų elektra, bent jau galėčiau pasikrauti kompiuterį arba pradėti skaityti nusipirktą knygą. Jeigu nustotų liūtis barbenti į stogą, girdėčiau jūros ošimą. Jeigu būčiau ne džiuglėse, nereikėtų baimintis naktį einant į tualetą. Stengiuosi negalvoti apie tai, kaip būtų, jei vis dar būčiau Koh Tao… Bet gal apie viską nuo pradžių.

    Kelionė į Koh Lanta.

    Rugpjūčio 21-osios vakarą aš, Raimonda ir mūsų šaunų mergaitišką duetą papildęs Johny ( smagus vaikinas iš Bangladešo. Dabar keliaujame tryse.) palikome Koh Tao. Paskutinį kartą visi pavakarieniavę pamėgtame restorane sušokom į taksi ir pajudėjome į salos uostą. Naktinis keltas šį kartą nevėlavo, ir viskas vyko pagal planą. Vienintelis neplanuotas dalykas – man pasireiškusi jūros liga. (Nežinau kaip aš, paprastai būdama organizuota ir viskuo pasirūpinanti mergina, ėmiau ir užmiršau, kad jūroje mane kartais pykina). Vaistų, aišku, jokių neturėjau, o kelionė laukė ilga… Ilgai žiūrėjau į horizonte žybsinčias švieseles, bandydama nuraminti savo sūbuojantį vestibiuliarinį aparatą. Laimei, vėliau pavyko užmigti. Į Surat Thani atvykome anksti. Per anksti. Išlaipinti uoste gavome laukti autobuso, turėsiančio mus nuvežti skersai Tailandą į Krabi ir paskui į Koh Lantą. Sulaukiame taksi, kuris mus nuveža į kažkokią turizmo agentūrą. Laukiame virš valandos. Atvažiuoa mažutis autobusas, su visomis kuprinėmis sušokam į mikriuką, važiuojam. Prasuka kelias minutes pro miestą, stabteli paimti dar vienos tailandiečių šeimos. Nėra jiems vietos? Atsiranda, kai mūsų kuprines sugrūda taip, jog visą kelionę negalime net pajudėti. Kadangi dar tik labai ankstus rytas, važiuodama kažkaip užmiegu ( Dainiau, ne tu vienas turi sugebėjimą bet kur ir bet kada užmigti :P). Pabundu jau Krabi. Išlaipina mus kažkokioj nušiurusioj turistų laukimo vietoj ( o mes gi tikėjomės, kad su šiuo autobusu iki Koh Lantos važiuosim), liepia laukti. Pusantros valandos. Atvažiavęs kitas autobusas paima ir kažkur veža. Jausmas, kad trinamės po tas pačias vietas, nes niekaip neišvažiuojame iš Krabi. Vėl kažkur atvažiuojame, sustojame, vėl kažko pusvalandį laukiame. Įsėda trys portugalai, pagaliau pajudame. Prasuke kažkelintą ratą po miestą ir sustojame… toje pačioje vietoje, kurioje jau prieš tai pusantros valandos laukėmė. Šaunu. Nors išlipk ir eik pėsčia. Įsėda dar dvi vokietės. Pagaliau mikrūškė pilna, tikimės, kad dar trijų tailandiečių šeimų nesusodins ant kelių. Nežinau, kiek laiko važiavome, kol pasiekėme keltą.Ilgai. Atstumas tarp žemyninės Tailando dalies ir Koh Lanta – panašus kaip tarp Klaipėdos ir Smiltynės, tad keliantis iš autobusiuko net neišlipu. Lauke pila kaip iš kibiro, vėjuota, niūru. Pro langą žiūrėdama matau rudenį. Sveiki atvykę į lietaus sezoną. Minimum 18 valandų kelionė šiaip ne taip įveikta.

    Lietaus sezonas.

    Tailandas priklauso tropinei klimato juostai, tad kartu su kitomis Pietryčių Azijos šalimis  vietoj keturių metų laikų turi tik sausąjį ir drėgnąjį ( lietaus) periodą. Sezonų pradžia ir pabaiga skirtingose teritorijose prasideda skirtingu metu. Paprastai liūtys anksčiau prasideda šalies šiaurėje, vėliau ateina į pietus. Salų klimatą įtakoja dar ir musonai. Taigi, kai Tailando rytinę pakrantę merkia nuo Indijos atėję lietūs, vakarinė vis dar džiaugiasi puikiu oru. Taip mes palikę saulę atvykome į niūrumą. Neapgalvotas sprendimas.

    Savanorystė Tailande 2.

    Kaip jau esu pasakojusi anksčiau, savanorystė Koh Phangan buvo įdomi patirtis. Graži projekto idėja, šilti žmonės, nuostabi sala… Kodėl nepabandžius Helpx svetainės pagalba susirasti kažko panašaus ir kitur? 😉 Radom skelbimą, parašėm laišką, gavom atsakymą, kad mūsų laukia. Tailandui laiko turėjome dar dvi savaites, tad pagalvojome, kad vieną iš jų galime praleisti Koh Lantoje. Niekur neskubame, kodėl gi ne? Šį kartą tai yra pigus backpacker’ių hostelis, kuriame reikia pagalbos tvarkantis ir prižiūrint šeimininkų 18 mėnesių mergaitę. Dviejų valandų pasitrynimas aplinkui už nemokamą nakvynę. Tebūnie 🙂

    Gyvenimas medžio namelyje.

    Nemažai keliaujant yra tekę gyventi ir nakvoti visokiomis sąlygomis, bet tai, ką radome čia, tikrai nesitikėjome išvysti 🙂 Chill Out House – tikrų tikriausias namelis medyje, kokį būčiau svajojusi turėti vaikystėje žaidimams. Deja, mano vaikystė prabėgo prieš niolika metų, ir čia ne žaidimas. Kaip ir buvo žadėta, gavome kambarį backpacker’ių hostelyje. Apsižvalgykime truputį aplinkui 😀

    Mūsų prabangusis kambarys su King Size lova, nepriekaištinga ventiliacijos sitema ir koralinės spalvos baldakimu.

    Grožio kampelyje.

    Unikalios rankų darbo užuolaidos.

    Visi patogumai viename: prausykla, dušas, tualetas, virtuvė…

    Svetainės interjeras puikiai dera su viso pastato eksterjeru.

    Apačioje, prie paradinio įėjimo, matote registratūrą ir originalumu dvelkiantį holą.

    Svečių poilsio zonos pirmajame ir antrajame aukšte.

    Tropinis kiemelis.

    Fainai, ne? 😀 Čia laisvai galėtume filmuoti realybės šou “Atgal į praeitį” , “Egzotikos ištroškusiems” arba bent jau “Išlikimas gigantiškų varlių karalystėje” (Nežinantiems, aš turiu siaubingą fobiją varlėms). Atvykę iš pradžių žiūrėjom viena į kitą ir juokėmės ( mes nors nemokame už šį būstą, mūsų draugas, apsistojęs kartu, dar ir susimokėt turės 🙂 ). Trūko mergaitėms gyvenime įspūdžių? Prašom 😀 Šiaip aš tikrai ne iš tų, kurias lengva išgąsdinti prabangos trūkumu, bet tai, ką turim dabar, pranoko bet kokius lūkesčius 😀 Sienomis laipiojantys driežai, įvairūs vabzdžiai, spiečiai uodų, naktį po pirmą auktą šokinėjančios varlės – kasdienybė. Gal dar būtų galima visą šitą kentėti, jei nebūtų taip drėgna. Gal supčiausi per dieną hamake su knyga rankoj ir viskas būtų dzin, bet dabar… Johny nuo pat atvykimo zirzia: “Let’s get out of here. Let’s go back to Koh Tao”.

    Prie šito viso mano išvardinto gėrio dar turėčiau pridėti pastraipą apie žmones, esančius aplinkui. Turistų čia kaip ir nėra ( pasitaiko vienas kitas, bet šiaip viskas labai ištuštėję. Visgi lietaus sezonas), tai aplinkui sukasi tik hostelio šeimininkai ( anglė jauna moteris ir labai valdingas jos tailandietis vyras), du savanoriai vaikinai ( olandas ir anglas) ir dar po kokią porelę apsistoja nakčiai, bet nespėjam nė susipažint ( Nors vakar buvo viena pora, kurie sakė yra lankęsi Kaune. Bet tiek ir tešnekėjom. Hi and Bye.). Su žmonėm, esančiais čia, neturiu nei noro bendrauti, nei vakarais sėdėti ir alų gerti. ( Vietoj to sušokę į mūsų King Size lovą tryse dokumentinius filmus per kompą žiūrim 🙂 ) Kažkurią dieną važiuodami apsižvalgyti po salą paklausėm anglo savanorio, ką jis veiks, tai sakė, kad tik “I gonna smoke my joint and chill out in the hammock”. Tai kai čia yra viskas, ko žmogui reikia, tai ką su juo gali ir bešnekėti. Pastoviai man jis kažkoks apsipūtęs. O pasiklausius čia esančių žmonių pokalbių visi jie atrodo daugiau mažiau taip. Ne ta čia vieta, kurioje aš noriu būti, oi ne ta…  Iš pradžių žadėjome būti savaitę, bet tiek neištversim. Rytoj pakuojamės daiktus ir traukiam į kitą salą. Savininkė į mūsų pasikeitusius planus atsakė :”I thought you came here for work, not for the vacation”. Mhm, tegul galvoja iš naujo.

    Šiaip nebuvo viskas čia taip blogai, buvo ir gražių momentų. Bet šiandien noriu pabambėti, apie gražius dalykus papasakosiu rytoj 😀

     

    Linkėjimai nuo Tailando Tarzane besijaučiančios

    Vaidos 😉

    8 Comments

    1. 2012 August 26 / 0:02

      Labai jaukus namelis sakyčiau… Nesuprantu, kas čia galėjo nepatikti? Gi atvažiavot dirbti, ne atostogauti… 🙂 Gerai dar kad gyvatė nesugėlė ar skorpionas koks. Pasižiūrėjus į nuotraukas atrodo, kad tas namas tuoj sugrius. 🙂

      • 2012 August 26 / 2:33

        Matyt, pasiilgau kažko panašaus kaip drabužių džiovyklė, nes nuo drėgmės tuoj rūbai pradės pelyt ( išsidėstyt ar susikabint galimybės juk nėra, taip ir prabuvo rūbų krepšy visą laiką). .Arba šilto dušo ( pirmą kartą per visą kelionę jo pasigedau, o keliaujam jau mėnuo). Ir šiaip… Dabar pusryčiaudama labai džiaugiuosi, kad važiuojam iš čia 🙂

    2. Asta
      2012 August 26 / 11:55

      na nežinau, nežinau… gal dulkės nelabai kruopščiai nušluostytos ir veidrodis nenublizgintas, bet visumoje tai normalus tas viešbutis, nesuprantu ko purkštaujat… :))) O jei rimtai, tai vaizdelis nemirtingas! Turbūt tą viešbutį irgi statė kokie savanoriai, su nuliniu finansavimu, iš to ką aplink rado :))) Ir dar labai skubėdami nes ant galvos lijo :))) Ai, gerai ir tokių pamatyti, po to labiau vertini tokius savaime suprantamus patogumus kaip šiltas dušas ir minkšta pagalvė 🙂

      • 2012 August 26 / 13:52

        Aš galiu laisvai miegoti be pagalvės, o karšto dušo Tailande irgi nereikia. Bet visi tie gyviai, varlių koncertai vakarai…O dar tai, kad sala buvo tarsi išmirusi ir visiškai nuobodi… Ne, man reikia veiksmo 🙂

    3. 2012 August 28 / 10:25

      Railey beach (netoli Krabi town) miegojau panasiam namuky ir aplinkoj, tai prie visu aprasytu patyrimu dar prideciau ivyki, kai ryte pazadino virs namuko susipesusios ir ant stogo nukritusios ir nusiridenusios bezdziones 😀

      • 2012 August 28 / 10:54

        O, tai dar smagiau 😀 Aš dabar keliom dienom nuo visų bungalų purtausi 😀 Mes dabar Phi Phi esam, už kelių dienų reikės persikraustyt iš savo guesthouse’o. Mačiau ir tą “Ibiza house”, kur buvai minėjęs. Nežinai, lietui lyjant jis netvinsta?

    4. Goda
      2012 September 2 / 17:31

      Vaida, o man atrodo tokia egzotika ir taip unikalu.. kur ir kada daugiau tu taip būtum? su voriukais, driežiukais, chi chi.. 🙂 smagu! gerų įspūdžių toliau keliaujant 😉

      • 2012 September 2 / 18:58

        Dar ir kokia egzotika 😀 Būti nuolat kandamai uodų, skuzdžių… Pasitikrinant lovą kiekvieną kartą, kad nebūtų gyvačių ar skorpionų… Tikrai, kad unikalu 😀

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?