26, 07, 2012

48 valandos: Šakiai – Bankokas

Yra žmonių, kurie beprotybėms ruošiasi visą gyvenimą, bet joms taip ir nepasiryžta. Kiti neria stačia galva ir negalvoja apie pasėkmes. Aš turbūt esu iš tų, kurie drąsiai neria į nuotykių sūkurį, tačiau vis tiek apie šį tą pagalvoja. Turėjau tam laiko pastarąsias dvi paras. 

2012 metų liepos 25 mano užrašų knygutėje seniai buvo pažymėta kaip ne eilinė diena. Ilgai laukta ir pagaliau sulaukta kelionė prasidėjo apie 1 val nakties. Gan tolimas kelias Šakiai – Ryga, nepilnai dvi valandžiukės mažam propeliariniam lėktuve, ir štai mes jau slampinėjam po Kijevo oro uostą. Oro uostas nedidelis, tačiau bevielis internetas nemokamas, tai tos 5 laukimo valandos, priešingai nei tikėjomės, ne taip ir prailgo. Kavutė, pusryčiai, plepalai ir galim eiti ieškoti savo vartų. Prieš tai dar pakartotinis patikrinimas, kuriame eilinį kartą užkliūna Raimonda. Kol vienas pareigūnas klausinėja manęs, kur vykstu, kitas gailiai atsiprašinėja Raimondos, jog turi atimti manikiūrines žirklutes iš jos rankinio bagažo.

Kijevo oro uostas

Iki Bankoko atskridome be nuotykių, tik sėdėjome atskirai. Raimondos pakeleivė pasitaikė angliškai visiškai nešnekanti ukrainietė moteriškė, o šalia manęs prisėdo jaunas ir draugiškas prancūzas, su draugu keliausiantis po Tailandą labai panašiu maršrutu, tai man skrydis vėlgi neprailgo. O dar ir sėdėjau prie lango, buvo visiškai giedra (kol virš Indijos nepradėjo temti) tai vis žvilgteldavau į žemę, stebėdamasi sausu ir gruoblėtu reljefu. Niūriausiai atrodė Pakistanas. Visiška nykuma. Kažką panašaus esu mačiusi tik skrisdama iš Las Vegaso į Atlantą, kai buvau JAV pirmą kartą. Sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gyvena nematydami akims tokios mielos žalumos. Turbūt daugeliui lietuvių reiktų tai pamatyti, kad suvoktų, kokioj žalioj ir gražioj šaly gyvenam.

Apie 3:30 vietos laiku pro lėktuvo iliumiatorių pradėjo matytis Bankoko švieselės. Miesto dydis nerealus. Abu su prancūzu prilipę prie lango krykštavom “It’s huuuuge”. Neįsivaizduojama: kiek dairaisi, kiek tik akys užmato, tiek ant žemės žybsi šviesos. į kitą pusę taip pat. O taip, širdis jaučia, čia bus kiti matavimai…:)

Pagaliau atvykome į Bankoką. Tiek daiktų mums užteks keliems mėnesiams 🙂

 Rytas Bankoke.

Atskridusios anksti, pasiėmusios sunkias kuprines nutarėm, kad nėr čia ko ilgai trintis po oro uostą, reikia judėti kažkaip link miesto ir ieškoti pusryčių. Išėjus į lauką į veidus iš karto tvokstelėjo karštis ir labai aitrus kvapus. Nesupratau, ar čia lauko tualetu( kurių ten nėra), ar išmetamosiomis dujomis, ar cigaretėmis, ar dar kažkuo trenkia. Teks priprasti, ar ne? Oro uostas nutolęs nuo mūsų hostelio apie 42km, tad iš pradžių bandėme ieškoti autobuso. Nepavyko. Prigriebėme taksą. Vairuotojas labai laužyta anglų kalba bandė šnekinti, bet matyt nuovargis ( visgi buvom be miego jau pusantros paros) įtakojo mano visišką abejingumą aplinkai.  Aš tik žiūrėjau pro langą ir bundantį miestą ir bandžiau susivokti, kad tai ne sapnas. Aš tikrai čia. Azijoje.

Kaip ir reikėjo tikėtis, į hostelį mūsų niekas neįleido taip anksti. Užsiregistravom, susimokėjom, pasilikom didžiąsias kuprines ir išėjom apsižvalgyti aplinkui. Tik išėjus į gatvę tapo aišku, ko reikia saugotis, einant šaligatviu: 1) Neįlipti į Š.;2)Neužlipti ant žiurkių,gulinčių pilvais į viršų; 3) Saugotis, kad nepartrenktų motoroleriai. Gatvėse neįprastas triukšmas, chaosas, dar tik rytas, o mes jau pavargusios. Vienbalsiai nutarėme, kad reikia pusryčių, kavutės ir kiek atsipūsti.

Pusryčiai: skrebutis, sviestas, džemas, neskani kava ir labai skanūs vaisiai.

Po pusryčių vėl išlindusios į miestą supratome, kad paprasčiausiai paskęsti vietinių žmonių minioje tikriausiai nepavyks. Ir teks iš naujo priprasti prie mano pačio nemėgstamiausio klausimo “Where are you from?”( nemėgstamiausias dėl to, kad turbūt tūkstančius kartų esu į jį atsakiusi) . Vieni žmonės šiaip šnekino, kiti bandė siūlyti savo paslaugas, kai kurie tiesiog pravažiuodami pypino ir mojavo. Vienas iš tokių atkaklesnių buvo tuk-tuk’o vairuotojas. Kelis kartus jam sakėme, kad šiandien mūsų nedomina turas po Bankoką, kad norime išsimiegoti prieš visas tas šventyklas. Tačiau kiek kartų mes jam sakėme NE, tiek kartų jis siūlė kainą, kuri pabaigoje tapo visiškai juokinga. 10 batų už tai, kad nuveš į keturias šventyklas, visose mūsų palaukdamas. 10 batų??? Skamba absoliučiai neįtikėtinai, nes tai yra mažiau nei 1 litas. Galvojom, kad gal mes nesuprantam, arba jis nežino ką šneka. Na bet ne. Rodo pirštais, kad kiekviena po 5, kad kartu 10. Galiausiai Raimonda ištraukia iš piniginės monetą, pasitikslinti, ar tikrai tai yra tik 10 batų. Besišypsodamas linksi, tikrai taip. Mes susižvalgom, kad jeigu jau taip – už litą tikrai galim pasivažinėt po Bankoką ir taip laiką prastumt, kol į hostelį įleis. 🙂

Tuk-tuk.

Tuk-tuk’u po Bankoką. 

Mano nuomone, kaip savito žavesio raudonieji Londono autobusai, San Francisko tramvajai, Venecijos gondolos, taip patrauklūs yra ir Azijos tuk-tuk’ai. Prieš atskrisdama sakiau, kad noriu pasivažinėti šia transporto priemone. Nemaniau, kad tai darysiu vos atvykusi, už poros valandų. Iš pradžių buvo kiek nejauku, kad jis toks atviras ir nėra saugos diržų, bet paskui apsipratau ir buvo smagu. Vaizdai, garsai, kvapai keitė vienas kitą kas sekundę. Net užmiršau, kaip aš miego noriu, kai tiek veiksmo aplinkui 🙂

Tuk-tuk’u į šventyklas.

Mūsų vairuotojas savo transporto priemonėje turi viską, ko reikia jo grožiui.

Šypsenos.

Dar šypsenų.

Tipiškas vaizdelis prie sankryžos.

Eilinė prekyvietė.

Ir eilinis restoranas.

Šventyklos.

Vairuotojas, kaip ir žadėjo, vežiojo po šventyklas ir vis šypsojosi pasiekęs dar vieną tikslą. Mes irgi šypsojomės, svarstydamos, kuo tai pasibaigs. O tuo tarpu šventykla keitė šventyklą… Vienoje uždegėme Budai po smilkalą, kad laimę atneštų, kitoje grožėjomės sodais ir augalais, trečioje stebėjomės Budos statulos dydžiu… Ir nė apie vieną iš tų šventyklų nieko vertingo nežinau, nes išvažiavome juk visai neplanuotai, o Lonely Planet skaityti nebebuvo nei noro, nei jėgų.

 

Svečiuose pas budistų vienuolį. 

Nors be istorinių faktų, viena šventykla tikrai ras vietą mano atminty. Vaikštinėjau po kiemelį, kažką fotografavau, žiūriu, Raimondą jau šnekina budistų vienuolis. Priėjau ir aš, pasisveikinau, o jis moja mums ranka, daugmaž: “Einam”. Vienuoliu nepasitikėti neišeina, patraukiam paskui jį, kas, pasirodo, yra kvietimas pas jį į svečius . Šventyklos teritorijoje esantis kambariukas apstatytas labai labai kukliai: lova ( net nesupratau, kad ta medinė dėžė be jokio čiužinio, ant kurios prisėdom, gali būti lova), didžiulė lentyna, pilna knygų, stalas, vienas kitas rakandas ir daug kabančių laikrodžių, rodančių visiškai skirtingą laiką. Vienuolis smalsiai klausinėjo apie mus ir mūsų planus Tailande, domėjosi, kokie įspūdžiai apie Bankoką. Paskui pasiūlė papietauti. Šito, aišku, atsisakėme, ir taip jau keistokai jautėmės 🙂 Atsisveikinant užrišo ant riešo oranžines virveles. Padėkojom, nors, tiesą sakant, nežinau, kokia tiksli to reikšmė. Reiks pasigooglint.

 Paliktos vairuotojo.

Kol vaikštinėjom po šventyklą, kol svečiavomės pas vienuolį, mūsų tuk-tuk’o vairuotojas tikriausiai pagalvojo, kad pabėgom nesusimokėjusios ir… mus paliko. Iš pradžių buvo nefaina, kad žmogus vežiojo ir laukė mūsų visur tris valandas, o mes nė to žadėto lito nesusimokėjom. Kiek vėliau pasidarė truputėlį neramu, kad niekaip neradom žemėlapy šventyklos, kurioje mes esam. Paskui gatvėje sutikti žmonės nukreipė mus eiti visai ne ten, kur reikėjo. Nublūdinom į priešingą pusę. Galiausiai prasidėjo liūtis. Aišku, jokios apsaugos nuo lietaus neturėjom, iš hostelio gi išėjom papusryčiauti kur nors šalia, o nusibastėm ten, kur tik Buda turbūt ir težino. Kai situacija atrodė juokinga, sutikom angliškai puikiai kalbančią merginą, kuri ne tik kad buvo labai maloni, bet ir susigaudanti mieste. Tuoj telefone surado, kur mes esame, parodė, kur eiti, papasakojo, kur stotelę rasti, į kokį autobusą sėsti, kur išlipti ir palinkėjusi sėkmės dingo. Šiaip žmonės čia atrodo tikrai labai geranoriški, parodo kelią net tada, kai patys nežino 😀

Priverstinis pasiblaškymas po Bankoką ieškant kaip grįžti į hostelį

 Pirmasis pasivažinėjimas vietiniais autobusais. Zuikiu.

Klausydamos merginos nurodymų sugrįžome prie tos pačios šventyklos, kurioje buvome paliktos. Mūsų nuostabai, čia jau stovėjo trys mums tinkantys autobusai. Į vieną iš jų įlipusios tokios močiutės buvome nukreiptos eiti atsisėsti į galą. Taip padariusios laukėm, kol prieis konduktorius ir parduos bilietėlį. Ar priėjo? Taip, bet bilietėlio net nepasiūlė įsigyti. Visi aplinkui nusipirko, o iš mūsų pinigų neprašė. Paskui dar kelis kartus priėjo, bet apsimetė, kad nemato, nors Raima ir turėjo pinigus rankoj. Na ką, pirma diena, o mes bastomės po Bankoką neaišku kur su vos krutančiu autobusu ir dar zuikiu. Beprotiška diena. Ar šiandien dar kas nors sugebėtų nustebinti? 😀

Ekskursija po Bankoką tęsiasi. Kad ir autobusu.

Ačiū Dievui, šį kartą per daug nepasiklydom. Bent jau reikiamoj gatvėj išlipom. Kiek pašmirinėjusios aplinkui radome jau pažįstamą gatvelę, o ten tiesiu taikymu į hostelį, į dušą ir į lovą.

Pirmasis hostelis keturioms naktims.

Taigi, tokia ta mano pirmoji diena Pietryčių Azijoje…Nežinau nuo ko labiau svaigo galva: nuo to, kad buvo dvi paros be miego, ar nuo įspūdžių gausos… Kaip ten bebūtų, čia visiškai kitas pasaulis, kitas tempas. Ir žinot…Užmiegu besišypsodama. Manau, man čia labai patiks 😉

 

Pirmai dienai Azijoje dedanti didelį pliusą

Vaida 😉



0 responses to “48 valandos: Šakiai – Bankokas”

  1. Asta says:

    Yes! Pakeliui link lovos, išjungdama kompą, pasitikrinau paštą ir radau tavo dienoraštį. Taip ‘skaniai’ perskaičiau! 🙂 Eisiu miegoti taip pat su šypsena 🙂 Labai džiaugiuosi kad laimingai nusikapstėte, pailsėkite ir su naujom jėgom nerkit į nuotykius. Nekantriai lauksiu naujų įrašų, oj jau įtariu kad parašyti tikrai turėsi ką :)))

  2. Laima says:

    nuotykiai nuo pat pirmos dienos 🙂 o konduktorius matyt vienas iš tų geranoriškų žmonių, iš turistų pinigų neima 🙂

    • vaidaa says:

      Konduktoriai neturi būti geranoriškais. Ir čia taip nebūna, kad iš turistų pinigų neima. Priešingai, dažnai paima kelis kartus tiek, kiek reikėtų 😀 Vienintelis paaiškinimas man galėtų būti, kad pasitaikė nešnekantis angliškai ir išsigando, jog ko nors neklaustume 🙂

  3. Goda says:

    Vaida, tavo blogas skaitosi kaip tikrai geras kelioninis žurnalas, džiuginantis ir įkvepiantis 😉 gerų jums įspūdžių!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: