Pirmieji įspūdžiai iš pedantų krašto

Sveiki,

Jau beveik savaitė kaip esu St. Anton kurorte, Austrijoje, todėl kažkur viduj kirba, kad būtų pats laikas duoti žinią, kaip gi mums sekasi apsiprasti naujoje vietoje… Jei trumpai ir drūtai tai sakyčiau, kad sunkiai. O jei kiek plačiau, tai štai:

Viskas absoliučiai nauja…

Nauja šalis, apie kurios tradicijas bei klientų aptarnavimo kultūrą nieko nežinau, tad tikrai jaučiasi, kad esu svetima.

Naujas miestelis. Čia lyg ir nėra blogas dalykas, bet vis tiek. Reikia apsiprasti.

Naujas gyvenamas būstas, kuriame trūksta kai kurių būtinų daiktų. Ir trūksta tokių, kurių šiame kurorte nenusipirksi.

Nauja kalba. Sakau „nauja“ , nes vokiečių kalba su ryškiu Tirolio austrų dialektu skamba kaip kažkoks absoliučiai nesuprantamas ir niekad anksčiau negirdėtas gargaliavimas. Jei prieš važiuodama čia ir žiūrėdama vokiškas laidas per televizorių raukiausi, kad daug ko nesuprantu, dabar būčiau baisiai laiminga, jei austrai nors perpus taip gražiai ir švariai šnekėtų vokiškai kaip per TV. Na, kai su manimi šnekant stengiasi kalbėti lėtai ir taisyklingai, tai dar ką dabar… Bet kai tarpusavy šnekasi, geriausiu atveju pagaunu vos keletą žodžių. Apie tai, kad nesuprantu juokelių, kad nesugebu įsitraukti į jokį pokalbį turbūt net neverta pasakoti. Prieš atvažiuodama nuteikinėjau save, kad bus sunku. Neklydau.

Naujas darbas. Dirbant susidaro vaizdas, kad bendradarbės laukė afigienos padavėjos į savo komandą, o gavo mane. Yra klausę, ar mokiausi padavėjos amato, ir išpūtė akis, kai pasakiau, kad ne ( Ne, Lietuvoje aš mokiausi daugybės vadybų, IT, informacijos ir komunikacijos disciplinų, o ne su padėklais lakstyt). Akivaizdžiai juk matosi, kad nemoku vienu metu gražiai nunešti trijų kupinų kavos puodelių be padėklo neišlaisčius nė lašelio pro šalį, kad kartais nežinau už kur paimti stiklinę, kad nežinau kitų padavėjoms elementarių dalykų.

Prieš pirmąją darbo dieną buvome nusiteikusios su Raimonda visai smagiai:

Su darbinėmis uniformomis.

Kaip ji praėjo? Per pirmąją valandą užsikabinau už suolo ir susiplėšiau pėdkelnes ( atsarginių, aišku, tądien nebuvau pasiėmusi. Užtad dabar turiu visą extra rinkinį pradedant pėdkelnėm, baigiant marškinukais). Nauji batai nutrynė kojas taip, kad darbo pabaigoje jau visai sukandusi dantis vaikščiojau ( o perkant taip džiaugiausi, kokie patogūs… Nė velnio. Dabar reikia naujų batų ir nesu tikra, kad turiu pakankamai pinigų, jog galėčiau juos pirkti St. Anton). Dėl siaubingos slogos, nuolatinio čiaudulio ir skaudančių akių jaučiausi kaip pridaužta, o sirgti dabar tikrai ne laikas (Jausmas, lyg viskas plaukia man pro akis, o aš tik stebiu iš šono. Deja. Aš čia pagrindinė dalyvė šiame sapne).

Panašu, kad darbas bus nelengvas. Dirbant 6 dienas per savaitę po 8 valandas reikės nemažai jėgų. Ir dar reikės kažkaip priprasti prie jų pedantiškumo. Viskas turi būti taip tobula, kad neduok Dieve kokią servetėlę ne tuo kampu pasukusi padėsi. Nedaug trūksta, kad ateitų su liniuote pamatuoti, kiek milimetrų palikau tarp peilio ir stalo krašto viską ruošdama vakarienei. Viskas iki tokio lygio, kad, jei šluostant šaukštelius vienas netyčia nukrito ant grindų , jo negalima pakišti po vandeniu ir vėl nušluostyti. Jis turi grįžti į indaplovę. Kiekvienas gėrimas turi būti atmatuotas mililitro tikslumo arba iškart pasipila pastabos, jei su šaukšteliu padažo įdedu truputį daugiau…. Man po darbo picerijoje ir vyninėje Amerikoje čia toks milžiniškas skirtumas, kad net palygint neina. Aišku, picerija tai ne restoranas, lygis visai kitas, bet vis tiek požiūris į smulkmenas skirtingose šalyse skiriasi kardinaliai. Ir apskritai, jei norėtumėte žiemą praleisti Alpėse, turėtumėte žinoti, kad čia iš darbuotojo reikalaujama tiek, kad užpakalio per visą darbo dieną  net 5 minutėm ant kėdės nepadėsi ( išskyrus vakarienę, kuri trunka 20 min).

Pirmąją dieną buvo beprotiškai sunku suprasti bendradarbius . Negana to, jau patį pirmąjį vakarą turėjo būti fondiu restorano atidarymas, o aš turėjau būti pasiruošusi aptarnauti lankytojus. Jėga.

Kad jau prabilau apie bendradarbius, tai pas mus kolektyvas nėra didelis ir labai margas tautybių atžvilgiu.

Virtuvei vadovauja ponia Maria Nohl. Čia, kur mes su Raimonda dirbame, yra šeimos verslas. Vyras vadovauja viešbučiui, o jo žmona – kavinei. Per neišmanymą pirmą kartą pavadinau viršininkę vardu, dėl ko ji tada kažkaip kreivai į mane pasižiūrėjo ( matyt, pagalvojo, kokią nepraustaburnę priėmė į darbą), o man dabar dėl to nelabai smagu, nes į ją reikia kreipti „Ponia Nohl“, o ne vardu ( Iš kur aš galėjau žinoti?… Nė su vienu buvusiu darbdaviu iki šiol neturėjau griežto oficialaus bendravimo. Pvz. su paskutiniu viršininku bendravau taip, kad iki šiol jis parašo į Facebooką kažką tokio kaip „ How are you doing? I miss your smile you little shit“. Akivaizdu, kad čia bus visiška priešingybė).

Padavėjos būsim keturios: aš, Maryem ( pusiau austrė, pusiau turkė, gimusi ir užaugusi St. Anton, pastaruosius du metus praleidusi Švedijoj, o dabar visai neseniai grįžusi namo ir dirbsianti su manimi vakarais. Pakankamai maloni atrodo ir bene vienintelė austrė, kurią neblogai suprantu, kai šneka vokiškai. Blogiausiu atveju, kai visai nesuprantu, viską gražiai paaiškina angliškai). Bianca (turi kažkiek itališko kraujo, nors gimusi Austrijoj. Ačiū Dievui, su ja dirbu labai mažai, nes šneka su labai ryškiu dialektu ir sunkiai suprantu tiek šnekančią vokiškai, tiek angliškai), Jela ( kažkur iš Balkanų, tačiau jau 10 metų dirbanti toje kavinukėje. Baisiai šokdina mane ant blakstienų, pastoviai nepatenkinta, labai daug reikalauja ir labai daug duoda pastabų („Atsiprašau, kad aš tau tai turiu sakyti, bet niekada taip nedaryk, turėtum tai pati žinoti“). Bet su ja irgi beveik nedirbsiu, tik valandą, keičiantis pamainoms).

Virtuvėje dirba vienas arabas ( gimęs Turkijoj, būdamas 10 metų su šeima atsikraustė į Austriją), kurio vardo tikrai neprisimenu, tačiau jis bene tas žmogus, su kuriuo lengviausiai susišneku vokiškai ( išvis, kol kas žmones skirstau į tuos, kuriuos galiu suprasti ir tuos, kurių ne). Dar virtuvėje sukasi dvi jaunos švedės ( 100 proc. atitinkančios Christopher apibūdinimus apie stereotipines švedes: prarūkytais balsais, daug geriančios, kasdien pernakt besitūsinančios, kitą dieną pagiringos atėjusios į darbą vos ant kojų pastovi. Taip pat žiauriai netvarkingos ( kaip galima padoriam restorane rodytis apsirengus nuskalbtą, praplyšusia pažastim, seniai nebeatmenančią natūralios spalvos maikę ir ne ką geresnes timpas, kai aprangos reikalavimas yra balta palaidinė ir juodos kelnės/sijonas? ). Nepaisant to, bent viena iš jų atrodo visai draugiška. Tiesa, jos abi čia jau kelintą žiemos sezoną leidžia. Vokiškai beveik nekalba, todėl tik virtuvėj pagalbinėm ir dirba. Tarpusavy bendraujam angliškai, kol ponia Nohl neišgirsta („Merginos, kalbėkite vokiškai! Jums reikia vokiečių kalbą mokytis). Matysim, kaip čia bus.

Kol kas su Raimonda susiradom du neva draugyčius austrus: Christopher ir Stefan. Su jais Raimonda daugiau dirbs, aš nebent tik šiaip kartais pabendrausiu. Gyvenam mes tam pačiam name. Ėjome jau su jais vieną kartą naktinių linksmybių į centrą ieškoti. Pirmoji pamoka iš Christopher: „Merginos, niekada jokiam bare nepirkite sau gėrimų pačios. Tai brangu. Tam yra vokiečiai.“

Tiesą sakant, bent jau kol kas čia daugiau įtampos, streso ir nuovargio negu džiaugsmo. Bet kada gi pradžia buvo lengva? Ji ir negalėtų būti lengva, kai viskas taip kardinaliai keičiasi… Aišku, nauja aplinka, nauji žmonės, naujas darbas – tai nėra problema. Problema yra tik viena – vokiečių kalba su austrų dialektu. Bet turbūt tereikia laiko, kol apsipras ausys su skambesiu, ir tada viskas eis tik geryn! Kitaip juk negali būti. Tikiu mumis, tereikia trupučio laiko adaptuotis. Išsigandusios sunkumų namo tikrai nesiruošiame važiuoti 🙂 Kai apsiprasim, įsivažiuosim į darbo ritmą, pralaušim vokiečių kalbą, tada ir pagyvensim 😉 Ir pakeliausim. Ir paslidinėsim. Ir oi kiek daug visko smagaus nuveiksim 🙂 Juk toooookią žiemą mes čia turim 😀

Vis tiek nenuleidžianti nosies ir tyliai rusenanti optimizmo liepsnelę –

Vaida ;)*