Laiškai Lietuvai: 4. Keletas skirtumų tarp JAV ir Lietuvos.

Sveiki,

Kad ir kaip man patiktų Amerika, kad ir kaip žavėčiausi gamta, kad ir kaip norėčiau čia sugrįžti pagyventi keliems mėnesiams dar ir dar, bet kai kurie dalykai vis tiek stebina nors tu ką. Kadangi jau esu šioje šalyje penktas mėnuo mano  neilgame gyvenime ( priskaičiuojant praeitais metais praleistą laiką), jau galiu ką nors papasakoti.  Pavyzdžiui…

Apie gėjus. Seniai buvau patyrusi tokį kvailą jausmą, kai šoku visą vakarą su vaikinu, prieina dar vienas vaikinas, juodu susipažįsta, pasišnekučiuoja, apsikeičia telefono numeriais, apsikabina, pasidžiaugia, kaip buvo malonu susipažinti, o nueidamas  man tik numeta mandagų “Hi, I love your dress”. Aišku, dabar jau nesistebiu,čia tai įprasta, bet vis tiek keistas jausmas. Amerikoje gėjų stebėtinai daug. Ir daug tokių, kurie drąsiai apie tai prisipažįsta. Kažkada čia teko viename bare sutikti tiesiog puikų šokėją. Visą vakarą prašokau klausydama „You are so fabulous! I’m so sorry I’m a gay. Maybe do you have a brother?” Juokingas.  Kiek vėliau teko jį apšnekėti su kitu draugu. Ėjom mudu kažkur, plepėjom apie vaikinus ( aš apie savo, jis apie savo), ir užklausiau, ar pažįsta tą mano anos nakties šokėją. “Oh, yes I know him. And I don’t like him. To much gay”.  Lyg pats būtų kitoks. Na ir suprask tu juos. 🙂

Apie maisto kultūrą. Sutinki amerikietį, daug keliaujantį po pasaulį, išklausai visų pasakojimų, o išgirdusi, kad vis tiek nuolat ilgėjosi amerikietiško maisto, lieki jo nuoširdžiai nesupratusi. Ne, amerikietiškas maistas tikrai ne tai, ko būtų galima pasiilgti. Tik ne man. Bet aš ne amerikietė. Amerikiečiams maisto turi būti visur. Pusryčiai, pietūs, vakarienė, užkandžiai visą dieną tarp pusryčių, pietų ir vakarienės. Aplinkui vien maistas, maistas, maistas.  Įdomu, kad visas maistas “Low Fat/ Fat Free/Zero calories”, tačiau žmonės vis tiek stambūs. Amerikietiškos porcijos – milžiniškos, maistas greitas ir nesveikas, valgoma bet kas su bet kuo ( pvz. Pusryčiams kiaušinienė su kokiu riebiu sūriu, riebios šoninės gabalėlis, keptos bulvės,  skrudintos duonos riekelė ir kokios saldžios uogienės kaušas. Lengvų pusryčių!).

Apie aptarnavimą. Jau kam kam, bet amerikietiškam aptarnavimui tokį tooookį didelį pliusą. Su visišku pasitikėjimu savimi galiu sakyti, kad jei man kada tektų Lietuvoje dirbti kokia padavėja, tai būčiau pati mandagiausia ir maloniausia padavėja bet kurioje kavinėje/bare. Šiaip visada save laikiau pakankamai mandagia, bet  šią vasarą, dirbdama JAV picerijoje ir vyninėje, kasdien bendraudama su žmonėmis, jaučiuosi tikrai labia daug išmokusi. Labai daug išmokau iš žmonių, su kuriais dirbu. Čia vyrauja visai kitoks požiūris į klientą. JAV klientas – tai ne tas, kurį reikia “nugręžti”, o tas, kuriam reikia palikti malonų įspūdį, kad jis sugrįžtų dar ir dar. Į tai įeina smulkių dalykų visuma. Pvz. Ateina iš gatvės žmogus, maloniai parodai, kur tualetas, kur jis gali rasti puodelius įsipilti vandeniui, kur ledukai, pasakai, kad čia yra bevielis internetas, išrenki patį geriausią, koks tik yra, gabalėlį picos, paklausi, ar išsinešimui, ar valgys vietoj, o jeigu vietoj, visai nesinervini, kad mes užsidarėme jau prieš pusvalandį. Jeigu vis dar esam, jeigu dar tvarkomės, negi gaila, kad žmogus pasėdės ir pavalgys? JAV nerasi vietos, kur tau atneš sąskaitą ir pasakys, kad užsidarome už 15min. Čia visada visi su visais malonūs, mandagūs ir nuolat vieni kitiems padedantys. Bet kuris pardavėjas prekybos centre pasiveikins, paklaus, kaip sekasi, aptarnaus, jei kas nors neaišku, visada padės, palinkės geros dienos. Ir tikrai neparodys, kad jam tas klientas visai dzin, kad jis tai daro tik iš pareigos.

Apie alkoholio ir žolės vartojimą. Pasakojant apie skirtumus tarp JAV ir Lietuvos, būtina įtraukti pastebėjimus apie požiūrį į alkoholio ir marihuanos vartojimą. Priešingai nei Lietuvoje, čia labai stipri alkoholio kontrolė. Atrodo, daug stipresnė nei žolės. JAV alkoholį galima vartoti tik sulaukus 21 metų. Sakyčiau, gan vėlai, todėl jaunimas labai laukia savo 21-ojo gimtadienio. Arba turi padirbtus pasus. Tai kainuoja apie 100 usd. Neturint paso, alkoholio nenusipirksi, nes visose pardavimo vietose pardavėjai privalo tikrinti ID, jei pirkėjas atrodo jaunesnis kaip 26 metų ( pagal įstatymus iki 26, tačiau gan dažnai tikrinama, jei atrodo jaunesnis nei 30) . Bare tikrinama tik perkančiojo ID, parduotuvėje – visų kartu esančiųjų. Jei nors vienas iš kompanijos neturi 21 metų – alkoholio parduoti negalima. Kas keisčiausi, visi šio įstatymo labai laikosi. Pažeidusiems įstatymą pirmą kartą – bauda 100 usd, antrą kartą – 300 + galimai teistumas, trečią kartą – 1000 usd + galimai kalėjimas. Taigi, alkoholio kontrolė stipri, ko nepasakyčiau apie marihuanos kontrolę.

Nežinau, gal kiek drastiškai teigiu, bet žolę rūko čia beveik visi. Turbūt vienetai, kurie niekad nerūko. Gal tai priklauso nuo valstijos, tačiau Oregonas – viena palankiausių tam valstijų. Kas keisčiausia – dauguma tai daro legaliai. Kaip tai veikia? Nueini pas daktarą, papasakoji kaip tau kažką skauda ir gauni leidimą dviems metams legaliai rūkyti žolę. Čia panašiai tokiam lygy kaip vidurinėj eidavom pas seselę pasiprašyt atleidimo raštelio nuo fizinio pamokos, kai tingėdavom sportuot. Merginos leidimus rūkyti žolę gauna dėl paprasčiausio PMS. Leidimas galioja du metus, vėliau jį reikia prasitęsti. Ir tuo pačiu suteikiama teisę legaliai parduotuvėj nusipirkti žolės arba pačiam ją užsiauginti savo reikmėms ( būtumėt matę, kokį darželį mūsų vyninės savininkas turėjo, kur mes dabar gyvenam! Tik per žinių kriminalinę rubriką buvau tokį mačiusi ;D Tiek, kad jo mama buvo labai dėl to nepatenkinta ir iškėlė vaikinui sąlygą, kad turi atsikratyti visų augalų, jei nori pasilikti mus pas save gyventi. Pasirinko mus. Matyt, keturios merginos aplinkui smagiau nei plantacija palėpėj.)

Apie jaunimo iki 21 metų apribojimus. JAV neleidžia jaunimui per greitai suaugti. Nors vairuoti čia galima nuo 16-ikos, tačiau alkoholis parduodamas nuo 21-erių. Tai reiškia, kad negalima net įeiti į vietą, kur parduodamas alkoholis, nepriklausomai nuo to, ar tu ką nors bandai pirkti, ar ne ( kai kur išimtys taikomos tėvams, kurie ateina su vaikais). Neturi, jaunuoli, 21-erių – lieki už durų. Neturi 21-erių – vakare nuo 21 val. kiną eiti negali. Neturi 21-erių – tau tik mokyklos šokiai. Ir vakarėliai, rengiami namuose. Vargšai, ką aš daugiau apie juos galiu pasakyti.

Apie vairavimo kultūrą. Negaliu galbūt to taikyti visai Amerikai, bet miestelis, kuriame gyvenu – pėsčiųjų rojus ( tiek, kad mažai tų pėsčiųjų, visi su mašinom važinėja, tingi vaikščioti). Jeigu jau išeini į miestelį, drąsiai kerti gatvę per sankryžas, visi vairuotojai iš visų pusių sustoja ( Velnias, įpratau net nestabtelėjus per gatvę vaikščiot, kad nepalįsčiau namie po kokia mašina, pfu pfu pfu). Ir tarpusavy vairuojant vienu kitus užleidžia, nuolat susimojuoja (panašiai kaip Vilniaus troleibusų vairuotojos), niekas nepypina ir nesinervuoja, jei užgęsti prie sąnkryžos ( su mūsų nuostabiąja 69-ųjų mažule retkarčiais tai pasitaiko).

Tai vat, gyvenu ir vis dar kasdien randu kuo stebėtis. Dažniausiai stebiuosi maloniais ir netikėtais dalykais, dažniausiai stebiuosi žmonėmis. Nežinau, gal čia tik aš tokioj idiliškoj aplinkoj gyvenu, bet gyvenu ir vis dar nuolat šypsausi.

Šūsnį šypsenų siunčianti ir Jums,

Vaida ;)*