Šri Lanka seniai buvo mano kelionių svajonių sąraše, tad, kai paskutinį kartą su draugu skridome į Lietuvą ir dairėmės pigios šalies trumpoms atostogoms kur nors pakeliui tarp Australijos ir Europos, idėją aplankyti Šri Lanką priėmiau su dideliu entuziazmu. Vieną vakarą pasėdėję internete, susidėliojome skrydžius taip, kad aplankę draugus ir šeimas Europoje, grįždami namo iš Vilniaus stabteltume 10-čiai dienų Šri Lankoje.
- Skridome su Turkish Airlines, su ilgesniu sustojimu Stambule ir valandos nutūpimu Maldyvuose.
- Kelionių vizas gavome internetu, prašymus pildėme čia.
- Vietinių pinigų (rupijų) išsiėmėme iš bankomato, nusileidę Colombo oro uoste.
- Pirmą ir paskutinę kelionės naktį praleidome Colombo viešbutyje, kurį drąsiai rekomenduočiau. Pats viešbutis modernus, darbuotojai labai paslaugūs, erdvūs kambariai, panoraminiai vaizdai į vandenyną (aišku, jei pasiimate kambarį su ocean view, o ne į miesto pusę 😉 ), baseinas ir baras ant stogo. Ir labai nebrangus. Man patiko, palieku nuorodą čia. Ten be problemų savaitei pasilikome savo didelius lagaminus ir po šalį keliavome tik su dviem rankinio dydžio kuprinėmis, kaip senais gerais backpackinimo laikais. 🙂 Tiesa, aš iš pradžių raukiausi nuo minties, kaip man čia reikės į mažą kuprinę su visais daiktais savaitei tilpti, tačiau paklausiau draugo logiškų pasvarstymų, kad norint nevaržomai judėti, naudotis vietiniu transportu, tie lagaminai bus nuolatinis trukdis. Tai susimažinau savo šmutkių kiekį iki visiško minimumo ir tilpau į mažą kuprinę. Dėl sprendimo nesigailėjau. 🙂
Atvykus į Colombo (šalies sostinę) mus pasitiko apniukęs dangus ir visai nemenkas lietus. Žinojome, kad keliaujame lietaus sezonu, tačiau bent jau tuo metu lijo tik vakarinėje ir pietinėje pakrantėje, šalies viduryje oro prognozės atrodė geresnės. Taip vengdami lietaus planą ir susidėliojome: pirmą naktį išsimiegoję Colombo viešbutyje, kitą dieną šokame į traukinį ir judame į šalies gilumą link Sigirya, ten praleidžiame keletą dienų, tada leidžiamės žemyn link Kandy, iš ten traukiniu pasiekiame Ella, tada kur nors į apačią prie vandenyno ir galiausiai pietine pakrante kylame aukštyn atgal į Colombo. Tokiam ratukui prasukti turėjome 8 dienas, nakvynes rezervavome dažniausiai per booking.com paskutinę minutę, o transporto ieškojome tada, kai jau nusprendėme, kad ok, šiai vietai užteks, judame toliau. Sakau, kaip senais gerais backpackinimo laikais. 😀
Tiesa, svarstėme variantą pasiimti privatų vairuotoją, kuris mus vežios visur, kur tik norime, lauks, nakvos netoli mūsų, bus visada pasiekiamas… Bet primetėme, kad taip bus gerokai brangiau, plius nelabai norėjome įsipareigoti praleisti su trečiu nepažįstamu žmogumi visos savaitės. Atostogų pabaigoje paaiškėjo, kad neimdami vairuotojo sutaupėme kelis šimtus dolerių. Šiaip pripažįstu, gal būtų buvę kur kas patogiau, tačiau man keliavimas tais vietiniais pilnais autobusais bei traukiniais, kur verda atskiras gyvenimas, buvo kultūrinio pažinimo dalis, tai visai nesigailiu atsisakiusi komforto.
Pirmoji diena. Colombo. Šri Lankos sostinėje gyvena beveik 650 tūkst. gyventojų, tai miestas nemažas, bet nevadinsi jo milžinišku. Šį kartą neturėjome noro užsibūti ilgiau, bet traukinio bilietus gavome tik popietiniam reisui, tai norėdami prastumti laiką šokome į tuk-tuk’ą (panašūs kaip Tailande, tik kur kas mažesni, be vairuotojo telpa vos du keleiviai) ir patraukėme aplankyti Kelaniya Raja Maha Viharaya šventyklos. Skaitėme, kad ji viena gražiausių mieste, ir tikrai nenusivylėme.
Kelaniya raja Maha Viharaya – budistų šventykla, viena svarbiausių šalyje. Labai patiko freskos viduje, daug kruopščių detalių. Jos istorija siekia amžius prieš Kristų, nors kaip supratau, kažkuriuo metu buvo sugriauta ir tik vėliau, XX amžiuje, atstatyta.
Grįžę į Colombo centrą, prieš kelionę dar ieškojome kur užkąsti, tai akimirksniu papuolėme į žmonių, tuk-tuk’ų, gatvės prekeivių jūrą. Tiek veiksmo aplinkui, tiek kvapų, tiek spalvų – neneigsiu, pirmą dieną kultūrinės adaptacijos šiek tiek reikėjo.
Beje, ieškant kur užkąsti, jokių vakarietiškų restoranų aplinkui nė su žiburiu nesimatė, tik vietinės užkandinės. Tai čia jau pasiklioviau savo draugo auksine taisykle, kur valgyti tokiose situacijose. Ogi ten, kur daugiausia vietinių. Ten, kur didesnė žmonių kaita, bent jau didesnė tikimybė, kad maistas bus šviežias, o ne užsistovėjęs puoduose nuo vakarykščių turistų. Na ir ką galiu pasakyti – skrandžio problemų neturėjome nė vienas visos kelionės metu. Vienintelis dalykas, ko taip ir neprisiverčiau daryti, tai valgyti taip, kaip vietiniai – rankomis. Visiems tiems ryžiams ir troškiniams vis pasiprašydavau šakutės ar šaukšto, ir jausdavausi kiek nejaukiai, būdama vienintelė restorane, valganti su įrankiais. Turbūt ilgiau reiktų pakeliauti, kad perlipčiau per save. 🙂
Popiet šokome į savo traukinį ir iš lėto pajudėjome gilyn į šalį. Kai sakau iš lėto, turiu galvoje laaaaabai lėtai. Mūsų pirmas kelionės tikslas buvo Sigiriya, o artimiausia traukinių stotis – Habarana. Colombo – Habarana šiaip jau net 200 km nėra, bet priklausomai nuo traukinio (arba nuo eismo, jei važiuojate keliais) galite užtrukti beveik 6 valandas. Taip jau pirmos dienos metu teko persijungti į lėtą atostogų rimtą, nustoti skubėti, priimti dalykus tokius, kokie jie yra, ir tiesiog atverti širdį (ir mintis) kelionei po iki šiol nelankytą, naują ir įdomią šalį.
Antroji diena. Sigirya ir Minneriya Nacionalinis Parkas. Atvykę į Sigirya apsistojome AirBnb, gan primityviame namelyje medyje, tačiau su nuostabiai maloniais šeimininkais. Pirmą naktį miegojau prastai. Atrodo, visą naktį aplink ausis zyzė uodas, o aš pasąmonėje vis svarsčiau, ar ne maliarinis. Tada suklego visos džiunglės su savo garsais. Tik paryčiais neapsikentusi atsikėliau išsipurkšti purškalu nuo uodų ir susirasti ausų kištukus kuprinėje. O tada netrukus išbrėško rytas, ėmė darytis karšta, tai tiek to miego ir tebuvo.
Rytą po pusryčių prabimbinėjome Sigirya miestelyje. Vienur prisėdome kavos puodeliui, kitur vaisiniam kokteiliui, galiausiai patraukėme link žymiosios uolos.
Sigirya uola (dar dažnai vadinama Liūto uola, angl. Lion Rock) – gynybinis fortas, pastatytas kažkur 5-tame amžiuje ant 200 metrų aukščio uolos. Kurį laiką miestas tarnavo kaip karalystės sostinė, o šiandien, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, kasmet sulaukia daugybės lankytojų iš viso pasaulio. Tai vienas lankomiausių turistinių objektų šalyje, tačiau mes jį praleidome (vėliau papasakosiu kodėl), tai kaip ten atrodo iš arčiau, papasakoti negaliu. Prie įėjimo tik mačiau, kad lankymas 30 USD užsieniečiams.
Mūsų dienos pagrindinis tikslas – safaris po nacionalinį parką. Safarį mums pasiūlė AirBnb šeimininkas, kuris turi tam pritaikytą visureigį. Labai versli šeima pasitaikė: turi keletą AirBnb namelių medyje, ūkininkauja (augina pomidorus, ryžius, kuriuos porą kartų per savaitę veža į turgų parduoti), laisvomis dienomis organizuoja turistams safarį.
Šiaip jau atvykdami į Šri Lanką žinojome, kad norime išbandyti nors vieną safarį ir pamatyti laukinių gyvūnų iš arti. Pasirinkome Minnaryia nacionalinį parką, ir įspūdžiai buvo nuostabūs!
Minnaryia nacionaliname parke gyvena apie 700 laukinių dramblių. Mums rekomendavo popietinį turą, nes būtent vakarop jie išlenda iš šešėlio ir traukia būriais prie ežero atsigerti. Vajei, kokie didingi gyvūnai! Ir kiek daug mes jų matėme! Neskaičiavau tiksliai kiek, bet vėliau žiūrėdama nuotraukas permečiau akimis, kiek grupelių sutikome, tai sakyčiau, kad matėme gal kokį šimtą? Daugiausia mamos su mažyliais, tačiau išlindo ir vienas patinas iš krūmų, kur kas stambesnis, didesnis ir su įspūdingomis iltimis.
Be dramblių dar buvo daug beždžionių, uodegas išskleidusių povų, buivolų.
Visas turas su nuo durų iki durų truko apie 5.5val, per kurias nesilioviau šypsotis. Ir nors atrodė, kad nuotraukų jau ir taip šimtai, nenorėjau paleisti fotoaparato iš rankų. Nuostabi patirtis! Šiaip jau Šri Lankos kainomis tai buvo viena iš brangesnių pramogų (Sumokėjome dviese apie 120 USD, bet kiek klausinėjome, tiek panašiai visur ir kainavo. Pliusas, kad gavome privatų turą, o ne su grupe. 🙂 ). Be menkiausios dvejonės sakau, kad buvo verta!
Trečia diena. Saulėtekis ant Pidurangala uolos. Lankantis Sigiriya, populiariausias turistines atrakcijas išskirčiau tris: safaris, Sigiriya uola su senovinio miesto likučiais ir šalia esanti Pidurangala uola. Bent jau į vieną iš uolų užlipti turbūt reiktų. 🙂 Sigiriya atrodo kur kas labiau pritaikyta lankymui, bet ir kaina jos 30 USD, tuo tarpu Pidurangala – religinę reikšmę turinti vieta, kurią aplankyti galima vos už 3.5 USD. Vaizdas į apylinkes labai panašus, nes tai yra uolos viena šalia kitos, o ir jų aukštis beveik vienodas. Pidurangala populiari tuo, kad nuo jos kuo puikiausiai matosi Sigiriya.
Sako, geriausias metas lankymui – saulėtekis. Visų pirma, anksti ryte ne taip karšta, antra – atsiveria nuostabus peizažas, sėdint ant uolos krašto ir žvelgiant į platų slėnų, kurį pamažu užlieja pirmieji saulės spinduliai.
Na o mes, kad jau rekomenduoja ten vykti anksti ryte, tai ryte ir važiuojam. Kėlėmės paryčiais, kai už lango buvo dar visiškai tamsu, tačiau rytiniai gaidžiai jau kur ne kur budino svietą. Iš vakaro AirBnb šeimininkų paprašėme, kad suorganizuotų mums tuk-tuk’ą, kuris labai punktualiai laukė sutartu laiku. Atvažiavę susimokėjome po 1000 rupijų, aš prie įėjimo prigriebiau sarongą (didelę skarą, kuria prašo turisčių prisidengti nuogos kelius, pečius, iškirptes. Visgi vietiniams tai šventa vieta ir lankomą kultūrą reiktų gerbti), ir patraukėme akmeniniais laiptais aukštyn. Pirma mintis, vos pradėjus lipti, – čia visai praverstų normalūs batai ir geras žibintuvėlis, kurių, aišku, su savimi neturėjome. Teko lipti su įsispiriamomis basutėmis ir pasišviesti kelią telefonu. Ne idealus variantas, bet patikrinom, įmanoma.
Kelias į viršų visai neblogas ir daugelyje vietų aiškus, tik pačioje pabaigoje teko šiek tiek akmenimis ropštis, tai su mažais vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms gal nerekomenduočiau. Na bet užlipus – kaip ir tikėtasi – didinga panorama, jauki ryto ramybė ir saulėtas pažadas, kad prasideda dar viena neužmirštama diena.
Grįžę į savo Airbnb nutarėme, kad laikas judėti tolyn. Sekanti stotelė – Ambulawawa. Sigiriya – Gampola (artimiausias didesnis miestas) viso labo vos 130 km, bet prisiminkime, kad esame Šri Lankoje, ir tie 130 km reiškia pusę dienos keliavimo. 🙂 Taigi iš pradžių tuk-tuk’u pasiekiame Dambulla, kur yra didesnė autobusų stotis ir ten pasigauname autobusą, vežantį į Kandi. Kandi įšokame į traukinį, važiuojantį link Gampola. Na, o iš ten tikimės ir vėl tuk-tuk’u pasiekti Ambulawawa bokštą.
Kelionė ilga, karšta (be kondicionierių), bet įdomi. Žmonės šypsosi, užleidžia vietą atsisėsti, vaikai mojuoja, o kai pamojuoji jiems atgal, susigėdę slepiasi už margaspalvio mamos sijono. Kiekvienoje stotelėje vis įlipa po kokį užkandžių pardavėją, kuris greitomis prabėga per autobusą, pasiūlydamas riešutų ar avižirnių spragėsių. Per kolonėles visu garsu plyšauja muzika, lyg tai būtų ne tarpmiestinis autobusas, o užsakomasis reisas į bolivudo festivalį. Kelionėje užtrunkame ilgai, tačiau priimu tai kaip kultūrinę patirtį, kurios joks asmeninis vairuotojas nepasiūlys. 🙂 Vienintelis netikėtumas – kai galų gale popiet pasiekiame Gampola, oras visiškai pasikeitęs, dangų dengia sunkūs debesys, o lietus aiškiai byloja, kad šiandien niekur mes daugiau iš savo viešbučio nebeišlįsime.
Ketvirtoji diena. Ambulawawa bokštas ir arbatų laukai. Naktį praslinko stipri liūtis, tačiau ryte pažvelgus į dangų atrodė, kad bus visai nebloga diena. Ryto tikslas – Ambulawawa bokštas. Šiaip, jeigu jau atvirai, tai aš tą bokštą gal būčiau praleidusi, tačiau ten norėjo mano draugas, o kai keliauji dviese, visada juk ieškai kompromisų, negali tikėtis, kad visa kelionė bus pagal vieno kažkurio norus. 🙂 Taigi ryte vėl išsikvietėme tuk-tuk’ą (beje, tuk-tuk’us Šri Lankoje kvietėme per Uber programėlę, kuo puikiausiai veikia) ir stačiu vingiuotu keliu pajudėjome link šventyklos.
Ambulawawa bokštas šiaip jau yra dalis budistų šventyklos, tačiau pati šventykla neįspūdinga, dauguma ten vyksta dėl išskirtinės bokšto architektūros ir vaizdų, atsiveriančių iš aukštai. Į bokšto viršų veda spiraliniai laiptai, kurie su kiekvienu metru vis siaurėja ir siaurėja. Tikrai nerekomenduočiau žmonėms, turintiems aukščio baimę! 🙂 Teoriškai laiptus saugo apsauginis turėklas, tačiau jis gan žemas, o laiptai į patį viršų tokie siauri, kad pavyzdžiui mano draugas viršaus net nepasiekė, netilpo (o šiaip jau jis plonas :)). Net ir aš paskutinius laiptus šonu pasisukusi lipau. Be kuprinės, aišku. Apie prasilenkimą su kitais žmonėmis net kalbos nėra. Aš šiaip jau su aukščiu ir atviromis erdvėmis problemų neturiu, tačiau net man nejauku buvo. Pliusiuką užsidėjau, bet kažin, ar kartočiau… Nuostabūs vaizdai atsiveria ir iš saugesnių aikštelių kiek žemiau. 😉
Mes stengėmės ten būti iš pačio ryto ir panašu, kad tai buvo geras sprendimas. Mums beišeinant žmonių gerokai padaugėjo, o tas bokštas ir jo laiptai – ne pati jaukiausia vieta su kitais turistais grūstis.
Taip pirmąjį dienos pusdienį praleidę aplink Gampola miestelį, popiet vėl leidomės į kelią. Vienas iš mano Šri Lankos kelionės norų buvo pravažiuoti garsiuoju Kandy – Ella traukiniu. Aš dievinu keliones traukiniais, kai maršrutas vingiuoja per gražiausias vietoves, o ši kelionė per kalnus ir Šri Lankos arbatų plantacijas seniai buvo mano svajonių sąraše.
Priklausomai nuo traukinio, kelionė iš Kandy į Ella gali trukti 8 – 10 valandų. Dar būdami Gampola svarstėme, ar grįžti šiek tiek atgal ir važiuoti pilną maršrutą iš Kandy, ar kirsti kampą ir pradėti kelionę Nanuoya kaime. Tokiu atveju sutaupytume šiek tiek laiko, o gražiausią kelionės atkarpą vis tiek pamatytume. Apsisprendimą palengvino faktas, kad mūsų norimam šeštadieniui internetu bilietų iš Kandy pirkti nebebuvo. Sistema rodė tik 3 likusius bilietus iš Nanuoya į Ella. Nieko nelaukdami prigriebėme tuos paskutinius du bilietus ir iš Gampola autobusu pajudėjome Nanuoya link. (Patarimas jums – čia vienas populiariausių maršrutų Šri Lankoje, pasirūpinkite bilietais bent keletą dienų iš anksto, nes juos tikrai išperka).
Nanuoya mus pasitiko šiek tiek atvėsusiu kalnų oru, mistiška migla ir sodria žaluma. Miestelis garsėja savo arbatų plantacijomis, kurios, kiek akys užmato, plyti aplinkui supančių kalnų šlaituose. Nanuoya arbatos plantacijos, kaip ir didžioji dauguma Šri Lankos arbatos plantacijų, suklestėjo XIX amžiuje, britų kolonizacijos laikais. Daugiausia čia auginama Ceilono arbata, gerai visiems žinoma ir eksportuojama į visą pasaulį. Turint daugiau laiko, būčiau labai mielai pakeliavusi aplinkui ir paieškojusi degustacijų kokiose istorinėse vietose (tikiu, yra ten tokių), tačiau mūsų laikas buvo gan ribotas, tai aplankėme tik vietinę arbatinę, kur paragavome keletą skirtingų arbatų ir nupirkome draugams lauktuvių.
Be arbatos, aplankėme Nanuoya krioklius. Virš krioklio yra tiltas, kuriuo važiuoja traukiniai. Traukinių grafiką galima rasti Google, bet realybės jis nelabai atitinka. Laukėme vieno kaip tik atvažiuojančio, bet jis smarkiai vėlavo, jau sukomės važiuoti atgal, kai netikėtai pasirodė, net fotoaparato nustatymų nespėjau perstatyti, kad normaliai nufotografuočiau. Ką dabar. Užtat aplinkui – kiek akys užmato – dailiai eilėmis susodinti arbatmedžiai. Nuostabiai gražu!
Penktoji diena. Traukiniu iš Nanuoya į Ella. Naktį praleidome Nanuoya miestelyje. Miestelis mažas, nei gerų restoranų čia, nei viešbučių, tik mažučiai svečių namai ir keletas prekybos kioskų. Po eilinių šri lankietiškų pusryčių ( dhal su ryžiais ir arbata) šiek tiek pasivaikščiojome aplinkui, nusipirkome vandens, užkandžių ir pasiruošėme kelionei.
Atėjus į traukinių stotį gerokai nustebau pamačiusi pilną peroną turistų su kuprinėmis. Antras nustebimas – atvažiavęs traukinys pasirodė naujas, modernus, visiškai užsienio keliautojams pritaikytas. Nieko blogo su tuo, aš tik nesitikėjau! Po penkių dienų, praleistų keliaujant po šalį, apsistojant pas vietinius AirBnb ar mažuose svečių namuose, keliaujant vien vietiniu transportu, buvo šiek tiek netikėta taip staiga atsidurti tarp tokios masės kitų turistų. Na, bet čia smulkmena. Kelionės žavesys dėl to nenukentėjo. 🙂
Traukinys per kalnus ir tunelius slinko lėtai, per garsiakalbius vis pranešdamas, kur koks krioklys kairėje ar dešinėje, kur aukščiausia kalnų vieta, kur dar kas nors. Visi langai atidaryti. Visos durys atidarytos. Visi iškišę galvas dairosi aplinkui, pro akis slenkant arbatos plantacijoms, ryžių laukams, kaimams ir žmonėms, akimirkai pakeliantiems galvas nuo savo kasdienių darbų ir pamojantiems traukinio keleiviams.
Visa ši kelionė paliko šiek tiek dvejopą įspūdį: iš vienos pusės tikrai jautėsi, kad tai yra turistinė atrakcija ir autentiškumo nedaug belikę, iš kitos pusės – vis tiek labai patiko!
Atvykę į Ella pasijutome it Šri Lankos turizmo sostinėje: pagrindinėje gatvėje vienas šalia kito glaudėsi tiek šri lankietiški, tiek vakarietiški restoranai, vakarop visur kvietė happy hour, iš barų skambėjo gyva muzika, daugybė suvenyrų ir visokių boutique parduotuvėlių, daug turų organizatorių ir vietinių ekskursijų. Ir nors Ella pasirodė labai turistinis miestelis, sakyčiau, su gera atmosfera! Mes labai mielai ir tos gyvos muzikos su vakaro kokteiliu pasiklausyti nuėjome, ir ryte pasidžiaugiau normalios kavos pagaliau gavusi (nuo atvykimo į Šri Lanką kava atrodė kažkoks nesusipratimas, vietoj jos pradėjau juodąją arbatą gerti), ir parduotuves apėjome, suvenyrų nusipirkome. Būčiau norėjusi ir daugiau laiko ten praleisti, į aplinkinius turus pavažinėti, bet laikas mus spaudė. Žinojome, kad, jei pasiliksime ilgiau Ella, teks praleisti pakrantę, o prie jūros nors porai dienų juk irgi norėjosi.
Vienintelis objektas, kurį aplankėme, buvo The Nine Arches Bridge (liet. Devynių arkų tiltas). Šis tiltas – tai įspūdingas architektūrinis paminklas, pastatytas britų kolonizacijos laikais, tarp 1913-1922-ųjų metų, naudojant vien plytas, akmenis ir cementą, jokių metalų ar kitų tuometinių modernių statybinių medžiagų.
Iš Ella jis lengvai pasiekiamas tuk-tuk’u, ir iš abiejų tilto pusių yra apžvalgos aikštelių. Pirma nuotrauka apačioje fotografuota iš Asanka Cafe kiemelio, o tos žemiau – jau prie pačio tilto, pas vietinį dieduką gaivinantis šaltais kokosais.
Šiaip tiltą supa arbatos laukai, kalnai ir nesibaigianti žalumą. Labai graži vieta!
Šeštoji diena. Tangalle ir Mirissa. Naktį praleidę Ella miestelyje, ryte skaniai ir sočiai papusryčiavę, išsiruošėme vėl į kelią. Dienos tikslas – nusigauti į pietinę pakrantę. Buvau skaičiusi gerų atsiliepimų apie Mirissa miestelį, tai galvojome, gal pabandyti apsistoti ten. Kaip ten nusigauti, vėlgi dilema. Teoriškai galima autobusu, bet netgi paprastai optimizmo pilnas Google rodo, kad autobusas užtruks kokias 8 valandas, kas reikštų visą dieną kelionės. Kur kas greitesnis variantas – privačiu taksi (apie 2.5 val kelio). Skiriasi tik kaina. Jei autobusas kainuotų maksimum kokius 3 eur/žmogui, tai taksi – kažkur tarp 80-100 eur. Ne tai, kad to 100 eur neturim, bet iki šiol už keliavimą šalies viduje mokėję centus, staiga tai atrodo labai daug už paprasčiausią pavežimą iš taško A į tašką B.
Na, bet aišku, visada yra ir trečias variantas, kai esi atviras žmonėms. Kol aš kroviausi daiktus viešbutyje, mano draugas gatvėje užkalbino vokiečių porelę, kurie taip pat ieškojo, kaip nusigauti į pietinę pakrantę. Kad jau mes keturiese keliaujame ta pačia kryptimi, tai žiūrėk, pasidalinus, ir tas 100 eur nebe daug atrodo. Susirado jie vairuotoją, dar 20 eur nusiderėjo, per tą laiką ir aš su visais daiktais prisijungiau, pajudėjome žemyn.
Vokiečiai turėjo aiškų tikslą – buvo rezervavę viešbutį Tangalle kurorte, tai ir mes pradžiai patraukėme ten. Pats miestelis pasirodė nemažas, akivaizdu, kad ten ne tik turizmas verda, bet iš tikro žmonės gyvena. Tuo pačiu daug viešbučių, nuo gatvės praeivių akių paslėptų aklinomis tvoromis, daug restoranėlių, įsispraudusių tarp tų viešbučių, ir tuo pačiu jausmas…kažkoks nykus ir tuščias. Vėliau šnekėdami su vietiniu išgirdome, kad ne sezonas, kad tokiu metu daug kas išvis užsidarę, kad per mažai žmonių, jog būtų verta dėl poros klientų per dieną atidarytą restoraną laikyti ir šviežiais produktais rūpintis. Ir tai puikiai suprantama! Ir būtent dėl šios priežasties mes ten pasilikti nesusigundėme.
Prieš judėdami tolyn, nutarėme šiek tiek pasivaikščioti pakrante (juk pagaliau pasiekėme jūrą!), kol netikėtai priėjome žvejų uostą. Nedideliame uoste – ant lengvų bangų suposi vienas už kitą margesni žvejų laivai. Pačiame uoste virė darbai: iš šaldiklių traukiami ledo luitai, jie skaldomi nuožmiomis mašinomis, kraunami į dėžes ir gabenami į laivus. Iš laivų kraunama šviežia žuvis, dėliojama ant grindinio patiesto brezento, aktyviai perkama ir parduodama. Jūreiviai bačkose skalbė rūbus ir džiovė juos ant ištiestų, per visą denį nusidriekusių virvių, kiti tiesiog tingiai drybsojo pavėsyje ir vieną po kitos pešė cigaretes.
Ir tarp viso to vaikštinėjome mes. Du balti turistai, taip ryškiai išsiskiriantys iš minios: su kuprinėmis, su fotoaparatais ant kaklo. Paprastai tokioje situacijoje jausčiausi nejaukiai, greičiausiai paslėpčiau fotoaparatą, kad mažiau iššaukiančiai atrodyčiau, tačiau čia – visi su mumis sveikinosi, mojavo, šypsojosi, norėjo parodyti, kaip jų šaldikliai atrodo, kaip kiek žuvies pagavo, pakviesti laivo apžiūrėti ir kartu nusifotografuoti. Vienų jūreivių paklausiau, ar kasnakt žvejoti plaukia. Iš pradžių nesuprato klausimo, paskui nusijuokė iš mano naivumo. Jie išplaukia į atvirą jūrą ir negrįžta tol, kol šaldytuvai neprisipildo žuvimi. Kartais užtrunka kelias savaites, kartais mėnesį ar dar ilgiau.
Visai įdomi ir netikėta patirtis galvosi. 🙂
Pasivaikščioję po uostą, pradėjome galvoti, kaip nusigauti į Mirissa. Variantai vėlgi tie patys: arba už centus vietiniu autobusu, arba už 20 eur su taksi. Galvojome šoksime į taksi, tačiau ilgokai nepavyko išsikviesti, autobusas atvažiavo greičiau. Ir kaip gerai, kad taip pavyko! Vairuotojas spaudė taip, lyg vienas kelyje tebūtų, atvažiavome gal 40 min greičiau nei tikėjomės. O aš kelyje vis stebėjausi, kaip greitai, žmogau, prie visko pripranti. Jei pirmomis dienomis kaktomuša išvydus sunkvežimį ar kitą autobusą nustodavau sekundei kvėpuoti ir galvodavau, jog “dabar tai jau viskas, ačiū, gyvenimas buvo gražus”, po savaitės tokiame eisme žinojau, kad viskas čia normaliai, tereikia tvirčiau įsispirti kojomis ir įsikibti rankomis, kad iš sėdynės neiščiuožtum.
Atvykus, Mirissa pasitiko nuostabiai gražių saulėlydžiu. Vos iššokę iš autobuso patraukėme ant Kokosų kalvos (Coconut Hill), ir tik vėliau ieškoti nakvynės.
Septintoji – aštuntoji diena. Lėtas poilsis Mirissa.
Čia buvo mūsų paskutinė kelionės stotelė, tai leidome sau atsipūsti ir tiesiog pasimėgauti, niekur neskubėti. Rytas su knyga balkone, po palmėmis. Pusryčiai paplūdimio restorane po skėčiu, sukišus pėdas į smėlį. Maudynės šiltoje jūroje. Ilgi pasivaikščiojimai pakrante. Grilintų jūros gėrybių vakarienė. Dar vienas nuostabus saulėlydis. Kokteilis paplūdimio bare. Daug šypsenų, juoko ir jaukių akimirkų.
Devintoji diena. Colombo. Dar bebūnant Mirissa, paskutinę atostogų dieną mus pasivijo lietus. Buvo šiek tiek apmaudu, bet iš kitos pusės – mes juk keliavome lietaus sezonu, ir kaip lietaus sezonui, tai ganėtinai pasisekė – didžiąją kelionės dalį lydėjo puikus oras! Iš Mirissa autobusu grįžome į Colombo, į tą patį viešbutį, kuriame apsistojome pirmą naktį ir kuriame palikome saugoti savo lagaminus. Dar kartelį pasidžiaugėme, kad geras viešbutis, nors to baseino ant stogo taip ir neišbandėmė. 🙂
Dešimtoji diena. Laikas Vietnamui… arba ne. Na ir paskutinei dienai pasilikau tiek kelioninio streso, kad niekam nelinkėčiau. Kita mūsų kelionės stotelė – Vietnamas, vėliau iš ten turime bilietus į Sidnėjų. Vienintelė problemėlė – aš neturiu Vietnamo vizos, ir į skrydį manęs neregistruoja. Bet čia gal istorija kitam kartui, ir taip jau viršiju visus savo teksto ilgio limitus. 🙂
Jeigu trumpai apibendrinus, kelionė buvo nuostabi. Šalis įdomi kultūriškai, gamta įspūdinga, žmonės draugiški ir nuo turistų dar neatbukę. Mano didžiai nuostabai, visi bent minimaliai kalba angliškai (tik vėliau sužinojau, kad anglų – viena iš valstybinių kalbų). Nustebino tvarka kaimuose. Tikėjausi daugiau šiukšlių ir netvarkos, bet vietoje to, pamačiau daug kaimų, kurie gal ir atrodo labai vargani, tačiau vis tiek tvarkingi. Ir viskas labai pigu. Bent jau toks įspūdis, kai atskrendi tiesiai po atostogų Europoje. 🙂
Ar jums šią kryptį rekomenduočiau? Tikrai taip! Ar pati sugrįžčiau? Sugrįžčiau. Turbūt ne greitu metu, prioritetą teikčiau naujoms vietoms arba bent jau toms, kur 10 metų nebuvau, tačiau, kad kada nors, progai pasitaikius, grįžčiau, neabejoju. Na bet kol kas – laikas naujoms kryptims, apie kurias papasakosiu kituose įrašuose. Ačiū tiems, kas skaitote ir keliaujate kartu! 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
