Paryžių visuomet įsivaizdavau kaip daugiasluoksnį miestą. Elegantišką, prabangų, vietomis nušiurusį, turistinį, multikultūrinį, menišką, stilingą, jaukių vietų pilną, amžinai dėl ko nors streikuojantį, bedarbių imigrantų knibždantį… Aš visada įsivaizdavau jį turintį labai daug veidų, priklausomai, kurį pasirinksi matyti. Bet Paryžiuje niekada nebuvau buvusi, o nebuvusi, nebūčiau galėjusi atsakyti, patinka man jis ar ne.
Kai paskutinį kartą lankydamasi Europoje skridau savaitei atostogų su draugo šeima į Prancūziją, nutariau pasinaudoti proga, tuo pačiu aplankyti ir Paryžių. Pasidalinau savo planais su mama ir paklausiau, gal kartais nori prisijungti? Ji porą dienų pagalvojo ir nesugalvojo, kodėl gi ne. 🙂 Tada spontaniškai prie mūsų prisijungė ir mano sesė. Taip visai netikėtai į Paryžių išsiruošėme trise. Aš išskridau keliomis dienomis anksčiau, jos prisijungė vėliau, grįžome kartu.
Transportas iš Beauves oro uosto į Paryžių. Atskridus iš Vilniaus su Wizzair nusileidome Beauves oro uoste. Nors oro uostas nuo Paryžiaus nutolęs apie 75 km, į miestą paprasta nusigauti autobusu. Oro uostas mažas (turbūt už Kauno mažesnis), susigaudyti lengva, vos išėjus į lauką iš karto matai, kur autobusai stovi. Bilietus galima pirkti iš bilietų automato oro uoste, tačiau galima įsigyti iš anksto internetu (perkant internetu apie 5 eur pigiau). Bilietas galioja metus laiko nuo jo išdavimo dienos, jis nėra konkrečiam vienam autobusui, tai dėl vėlavimų jaudintis nereikia. Palieku nuorodą bilietams čia, kam aktualu.
Nakvynė. Susitikusios Paryžiuje ketvirtadienio vakare, visų pirma įsikūrėme viešbutyje. Viešbučių pasirinkimas, aišku, didžiulis, ir prieš užsisakant nakvynę dar su mama pasitariau, ar ieškoti kažko gražesnio, ar pigesnio. Nutarėme imti pigesnį variantą ir tą kainos skirtumą geriau mieste kur nors išleisti, tai taip ir padarėme. Mūsų viešbutis buvo netoli Monmartro ir iš principo viskas ten su juo gerai ( nakvynė, dušas, vieta daiktams pasidėti), bet nebuvo jis toks, kur rekomenduočiau jums, tai to ir nedarau. 🙂 )
Šiaip, jei rinkčiausi viešbutį dar kartą, tai arba negailėčiau pinigų ir apsistočiau pačioje Montmartro širdyje, arba nesukčiau galvos ir bookinčiau ką nors kad ir toliau nuo centro, svarbu prie metro linijos.
Transportas Paryžiaus centre. Keliavimui mieste nusipirkome trijų dienų viešojo transporto kortelę, leidžiančią važiuoti visais metro ir autobusais, tačiau patirtis su tomis kortelėmis dvejopa. Šiaip patogu ir turbūt šiek tiek pigiau nei vienkartinius bilietus pirkti, tik kad viena kortelė iš mūsų turėtų trijų nustojo veikti antrą dieną, antra kortelė nebeveikė trečią dieną. Kai radome sekmadienį dirbančią kasą, tuos bilietus mums be problemų pakeitė, tačiau ne kiekviena stotis sekmadienį dirba. Žodžiu, mes kažkaip išsisukome iš situacijos, bet nepasimeskite, jei ir jūsų kelių dienų bilietai nustos veikti. Iš darbuotojų reakcijos atrodė, kad tai nieko nestebinantis dalykas.
Tai tiek informacinių reikalų, dabar prie malonesnių dalykų. 😉
Rytas Monmartre. Savo prailginto savaitgalio viešnagę Paryžiuje pradėjome pusryčiais Mormartre. Na kaip gi kitaip jei ne su kava, prancūziška bagete, kruasanais ir džemais? Nežinau kurioje kavinėje, man ten visos kaip iš kokio gražaus filmo.
Po pusryčių siauromis senamiesčio gatvelėmis patraukėme į kalvos viršų. Visas Monmartras įsikūręs ant aukščiausios miesto kalvos. Dar ne taip seniai tai buvo kaimas, už Paryžiaus ribų, vėliau prisijungęs prie miesto ir įgijęs bohemiškiausio rajono pavadinimą. Savo laiku ten gyveno ir kūrė daug menininkų ( žinomesni – Claude Monet, Pablo Picasso, Vincent van Gogh), o ir šiandien pilna galerijų, muziejų, įvairių parodų.
Monmartro gatvelėse knibžda turistai, sėdi saulėtose kavinių terasose prie mažų apvalių staliukų, gurkšnoja kavą, skaito laikraščius ir knygas. Tuo tarpu skveruose pamažu renkasi menininkai, dėlioja ant molbertų savo darbus, suvenyrų pardavėjai traukia iš krepšių Eifelio statulėles ir lipina ant lentos magnetukus. Prasideda eilinė diena vienoje turistiškiausių Europos vietų, o aš džiaugsmingai dairausi aplinkui ir tyliai svajoju, kaip norėčiau ten sugrįžti, kai aplinkui bus šiek tiek mažiau žmonių (gal vėlesnį rudenį ar pavasarį?)
Švč. Širdies Bazilika ( pranc. Sacré-Cœur Basilica). Ant Monmartro kalvos įsitaisiusi įspūdingo grožio bažnyčia, nuo kurios atsiveria platus vaizdas į visą Paryžių, – viena iš tų vietų, kurias būtina aplankyti. Į baziliką įėjimas nemokamas, norintiems užkilti į bokštą – 7 eur. Į bokšto viršūnę lifto nėra, tik laiptai, kurių nei labai daug, nei mažai – beveik 300. Įsivaizduoju, kad iš bokšto turėtų būti nuostabus saulėlydis virš miesto.
Pati bazilika taip pat palieka didingą įspūdį. Jos dydis, mozaikos, vitražai, vargonai, skulptūros, visos šoninės koplytėlės – aplankyti ir pamatyti tikrai verta.
Musee d’Orsay. Praeitais metais vasara nepašykštėjo karštų dienų, o Prancūzijoje ji gerokai užsitęsė. Buvo rugsėjo pradžia, o temperatūra vis dar laikėsi gerokai virš 30 (tik paryčiais atvėsdavo iki kokių 25 laipsnių šilumos). Tai mes savo dienas planavome taip, kad rytais ir vakarais vaikštinėjam po miestą, o vidurdienį lendam kur nors į kondicionierių vėsinamą muziejų. Vienas iš tų buvo Musee d’Orsay – didžiausią impresionizmo ir postimpresionizmo darbų kolekciją turintis muziejus pasaulyje. Pats muziejus įsikūręs įspūdingame pastate, buvusioje traukinių stotyje. Jame eksponuojama apie 15 000 darbų, kuriems apžiūrėti nežinau kiek laiko reiktų. 🙂
Muziejuje praleidome kokias 3-4 valandas, ir tikrai ne viską apėjome, kai ką tiesiog prabėgomis. Daugiausia lankytojų sulaukia Monet, Van Gogh salės, aš labai žavėjausi Sinsey paveikslais.
Bilietus (16 eur ) į muziejų pirkome dieną iš anksto, internetu (nuoroda čia).
Eifelio bokštas. Vakarop patraukėme link Paryžiaus simbolio – Eifelio bokšto. Važiuodamos gal šiek tiek ir svarstėme kilti į viršų, bet pamačius, kiek žmonių eilėje, mintys išgaravo. Aš norėjau į tą žymų parką priešais bokštą, tačiau atėjus paaiškėjo, kad po vasaros karščių ir milijonų turistų žolės ten nė šapelio nebelikę, vien plyna, sutrypta, dulkėta aikštė. Radom kitą kampą nusifotografuoti, iš upės pusės. 🙂
Kruizas Senos upe. Paryžiuje mes visos lankėmės pirmą kartą, tai kaip pirmam kartui – viskas pagal tradicinę turistinę programą. 🙂 O jei rimčiau, tai šis kruizas buvo viena labiausiai patikusių patirčių. Nežinau, gal kad oras buvo maloniai šiltas, gal kad gražus saulėlydis, o gal tiesiog kad nuostabiai žavingas miestas iš lėto slinko priešais akis?
Kruizas užtruko apie valandą, kainavo 12 eur, rezervavome internetu. Nesu tikra, ar dar kartą plaukčiau (čia vienas iš tų dalykų, kur užtenka kartą pabandyti), tačiau pirmai viešnagei mieste tikrai rekomenduočiau. 😉
Nepamenu, su kuria laivų kompanija plaukėme mes, tačiau tie laivai pirmyn atgal ten plaukia ir plaukia. Ir visi atrodo pilni! Tai paskui šnekėjome, kad, kai kaina normali, tai ir naudojasi žmonės proga. Jeigu kas nors plauksite, rekomenduočiau laiką prieš/per saulėlydį, labai fainas miesto vibe’as pro akis slenka. 😉
Liuksemburgo sodas. Antrąją dieną, kol dar nekaršta, pradėjome apsilankymu viename populiariausių miesto parkų – Liuksemburgo soduose (pranc. Jardin du Luxembourg). Parke daug gėlių, medžių, pavėsio, suoliukų, kėdžių, gėlių, žaidimo aikštelių vaikams, pasivaikščiojimo takų. Labai gražus parkas! Jo lankymas nemokamas ir tikrai nenuviliantis.
Kvepalų muziejus (pranc. Musée du Parfum). Šis mažutis muziejus buvo mamos pageidavimas. Lankymas nemokamas, užsukome susipažinti su prancūziškų kvepalų istorija, gamybos procesu. Muziejų galima apžiūrėti su gidu, kuris supažindins su istorija artimiau (reikalinga išankstinė rezervacija) arba nemokamai parsisiųsti programėlę ir pasinaudoti audio gidu.
Pirmame aukšte yra kvepalų parduotuvė (kaip netikėta 😀 ), kur galima kvepalų ir įsigyti. Nors kvepalus iš pradžių rinkosi tik mama, išėjome nešinos po buteliuką visos trys. Aš tai visai neplanavau nieko pirkti, bet dabar, jau praėjus kiek laiko, galiu sakyti, kad laikosi tikrai ilgiau nei parfumuotas vanduo, Tai čia buvo mano suvenyras sau pačiai iš Prancūzijos. 🙂
Luvras. Po pietų, kai lauke buvo per karšta, vėl lindome į muziejų, šį kartą į Luvrą. Bilietus ir vėl pirkome internetu (17 eur), nors turbūt galima ir vietoje nusipirkti. Tiek kad perkant internetu gauni savo laiką, kada atvykti, ir nereikia stovėti eilėje, kuri, pagal tvorelių ilgį, atrodo, kad gali būti laaaabai ilga.
Muziejus iš karto atėmė amą savo dydžiu ir eksponatų kiekiu. Tai didžiausias muziejus pasaulyje, kuriame eksponuojama apie 35 000 darbų. Aišku, per vieną dieną tiek apeiti tai be šansų. Sako, jei kiekvienam eksponatui skirtum 30 sekundžių, reikėtų 200 dienų muziejui apžiūrėti. Bet apžiūrėjome tiek, kiek spėjome per 4 valandas, iki pat uždarymo. Apačioje esančiose nuotraukose salės tuščios tik dėl to, kad fotografuota visai prieš pat uždarymą, šiaip jau muziejų aplanko apie 15 tūkstančių žmonių kasdien, tai galite įsivaizduoti, kad žmonių visur daug. 😉
Įspūdis apie muziejų nuostabus. Pranoko bet kokius lūkesčius, tikrai labai verta aplankyti!
Vakarienei šalia muziejaus užsukome į jaukų prancūzišką restoranėlį. Kaip tikros turistės, pirmą kartą besilankančios Paryžiuje, užkandžiui užsisakėme sraigių, o paskui po patiekalą iš meniu. Labai skaniai pavalgėme, maloniai pavakarojome, po taurę balto vyno už tą Paryžių pakėlėme. Ir paskui pasidžiaugėme, kad nedaug susimokėjome, ypač turint galvoje, kad fainas restoranėlis pačiame centre. Palieku nuorodą čia, jei kam aktualu.
Invalidų rūmai. Paskutinę dieną turėjome gerą pusdienį prieš važiuojant į oro uostą, ir tą pusdienį nuvažiavome prie Invalidų rūmų (Les Invalides). Invalidų rūmai savo pavadinimą gavo, nes ten buvo įsikūrusi karo veteranų ligoninė ir senelių namai. Šiandien ten karo muziejus, koplyčia ir vieta, kur saugomas Napoleono kapas.
Rūmų kiemelis, koplyčia nemokami, tačiau norint patekti prie kapo ir aplankyti muziejų, reikalingi bilietai. Mes šį kartą nebeturėjome laiko dar vienam muziejui, teko grįžti į viešbutį susirinkti daiktų ir spėti į lėktuvą.
Na, o kad visa kelionė nebūtų labai sklandi, tai pabaigai apturėjome nuotykį su prancūzų viešuoju transportu. Sekmadienis. Metro stotis netoli mūsų viešbučio nedirba. Reikia važiuoti traukiniu, kita linija. Tas vėluoja. Iš pradžių pusvalandį, paskui dar daugiau. Mums reikia grįžti į viešbutį (koks pusvalandis), nueiti iki jo pasiimti daiktus (pirmyn atgal dar koks 20 min), tada traukiniu vėl nuvažiuoti į autobusų stotį, tilpti į autobusą (ant autobuso bilieto laiko nėra, todėl reikia būti anksčiau, jei daug žmonių ir autobusai pilni), ir tada dar valanda iki oro uosto. Laikas tiksi, o mūsų traukinio kaip nėra, taip nėra. O kai galų gale atvažiavo, tai 2 iš 3 mūsų turėtų bilietų neveikė. Tikrai dvejojau, ar tik neteks mums su taksi iki oro uosto tą valandą važiuoti, kad spėtume į skrydį. Neteko, šiaip ne taip spėjome, bet pamoką gavome – pasilikti daugiau laiko nei atrodo, kad reikia… 🙂
Tai štai, tokios buvo tos mūsų mini atostogos. Paryžius paliko nepaprastai gražaus, didingo miesto įspūdį. Mes visos nesiliovėme aikščoti, kokia nuostabi architektūra visur, kur tik eini. Man tai pasirodė viena iš tų vietų, kur galima grįžti vėl ir vėl, ir, neabejoju, kas kartą bus ką naujo aplankyti. O jūs ar lankėtės? Kas paliko didžiausią įspūdį? 🙂
***
Bučkiai ir linkėjimai
