Diena Singapūre

Jau seniai išmokau, kad skrendant ilgus atstumus, kai yra tarpinis sustojimas, labai verta pasinaudoti proga ir aplanktyti naują miestą. Dažniausiai bilietai dėl to brangiau nekainuoja, tai jeigu tik laikas nespaudžia, kodėl gi ne? Aš taip esu lankiusi Kuala Lumpūrą (pasakojau čia), pernai sustojau Stambule kelioms dienoms (įspūdžiai čia), šiemet iš Australijos į Lietuvą skridau per Singapūrą.

Kai prieš keletą mėnesių pirkau bilietus, galėjau rinktis tokius, kur persėdimas 7 arba 22 valandos. Mano supratimu, 7 valandos – pats blogiausias variantas. Per trumpai, kad iš oro uosto išlįstum į miestą ir laiku vėl į jį sugrįžtum, tačiau per ilgai, kad oro uoste tiek valandų prasitrintum. Tuo tarpu 22 valandos – jau gali kažką nuveikti. Atskridus normaliu laiku gali į viešbutį įsiregistruoti, patogiai lovoje išsimiegoti, po dušu palįsti, mieste dieną paturistauti ir vėl į oro uostą grįžti. 

Mano atvejis šį kartą nebuvo idealus. Pirmą kartą per tiek metų iš Australijos į Europą skridau pigiomis avialinijomis ir už tai mokėjau savo komfortu… Bet dėl to nebambu ir žiūriu į teigiamą šio reikalo pusę – gavau progą dar kartą aplankyti Singapūrą! 🙂 Ką spėjau nuveikti per tą dieną, pasakoju toliau. 

03:30. Šiek tiek atsilikdami nuo tvarkaraščio, po 8 valandų skrydžio nusileidžiame Singapūre. Lėktuve sugebėjau pramiegoti kokias 5 valandas, bet jaučiuosi ganėtinai pavargusi. Iš pradžių planavau iš oro uosto važiuoti tiesiai į kokį nors hostelį, dar nusnausti keletą valandų, palįsti po dušu ir iš ten pradėti dieną, tačiau to plano teko atsisakyti. Neradau hostelio, kuris priimtų mane paryčiais. Taip pat tokiu metu iš oro uosto nevažiuoja traukiniai, tektų važiuoti taksi, kas šiek tiek išpūstų apsilankymo Singapūre kainą (tokiu atveju geriau jau skristi normaliomis avialinijomis, patogesniu paros metu).

Atskridusi į oro uostą žinau, kad kažkur yra poilsio zona (Snooze lounge). Užtrunku beveik valandą, kol visa apsnūdusi susiorientuoju tose salėse ir susirandu, kur ji yra. Bet man atėjus kaip tik atsilaisvina gultas, tai nieko nelaukus išsitiesiu ant jo, išsitraukiu savo pagalvėlę, akių raištį, ausų kištukus, ploną miegmaišį ir atsijungiu dar 3 valandoms. 

Ar nebijau viena miegoti, kai šalia manęs kuprinė su visais brangiausiais mano daiktais (nauju kompiuteriu, telefonu, fotoaparatu)? Ne. Esu tranzitinėje zonoje, aplinkui ilsisi nemažai žmonių, visur kameros, nemanau, kad kas nors bandytų miegančią apvogti. Nors pasą, dėl visa ko, įsikišu į džemperio kišenę. 

9:45. Išsimiegojusi, tualete persirengiu į švarius rūbus, šiek tiek apsiprausiu, išsivalau dantis, vėl panaši į žmogų. 🙂 Pati savimi stebiuosi, kad prieš kokius 10 metų būčiau net nesudvejojusi ir be problemų oro uoste visą naktį išmiegojusi, o dabar ieškau pasiteisinimų, kad tos kelios valandos paryčiais buvo praktiškiausias sprendimas esamoje situacijoje. Pripranti, žmogau, prie gero, ne kitaip. :))

MRT traukiniai iš Changi oro uosto į centrą pradeda kursuoti apie 5:30 ryte ir važiuoja kažkur iki vidurnakčio. Prie bilietų kasos paklausiu, ar man apsimoka pirkti dienos bilietą, tai patarė, kad pigiausia bus tiesiog skanuoti savo banko kortelę prieš einant į traukinį ar autobuse. Taip nereikės pirkti jokių papildomų kortelių ir už jas mokėti, o tarifas bus tas pats.

Grynųjų pinigų (Singapūro dolerių) irgi neturiu (paprastai atvykusi į naują šalį paprasčiausiai pasiimu jų iš bankomato, o ne keityklų ieškau), panašu, kad apsieisiu. Už viską moku banko kortele (turiu Visa ir Mastercard), bent jau vieną iš jų visur, kur reikia, priima. 

10:45. Pirma stotelė mieste – Mažoji Indija (angl. Little India). Lauke pasitinka drėgnas ir sunkus karštis. Jau vėloka, ir tokiu metu prioritetai labai aiškūs – susirasti, kur pavalgyti. Įsmunku į pirmą pasitaikiusį vegetarišką restoraną, kur atsisėdu po kondicionieriumi, užsisakau daržovių troškinį su ryžiais, mango sulčių ir pradedu dėliotis apytikslį dienos planą.

Po vėlyvų pusryčių išeinu pasivaikščioti po Mažąją Indiją. Iš pradžių praeinu daugybę spalvotų prekystalių, tuomet atsiduriu prie žavaus Tan Teng Niah namo (angl. The House of Tan Teng Niah), kuris yra viena seniausių išlikusių kinų vilų mieste. Vėliau pasuku hinduistų šventyklos link (Sri Veeramakaliamman Temple). Pakeliau praeinu daugybę gatvės meno išpuoštų skersgatvių, o prieš akis vis mirguliuoja ryškiaspalviai indžių sariai ir nosį kutena sodrūs smilkalų kvapai. 

13:00. Pasivaikščiojusi po indų rajoną, pėsčiomis patraukiu link arabų rajono. Čia žemėlapyje turiu pasižymėjusi mažą gatvelę, Haji Lane, kuri žadėjo žavių parduotuvėlių, kavinių ir madingų barų. Jau šiek tiek po pietų, puikus metas šaltai kavai. Kiek paieškojusi randu ir kavos barą.

13:25. Susiradusi stotelę šoku į autobusą ir pajudu kito dienos tikslo link – Emerald Hill. (Beje, Singapūre visa informacija mieste anglų kalba, taip lengva orientuotis, net nustebau!). Emerald Hill yra mažas senas rajonas, įsispraudęs tarp naujų ir modernių daugiaaukščių. Čia akies krašteliu gali pažvelgti į senąjį turtingos Peranakan bendruomenės gyvenimą, pasigrožėti Kinų Baroko namų fasadais, jų raižiniais, langinėmis, durimis. Įspūdį kelia ir kontrastas, kaip šita senoji kultūra sugebėjo užsikonservuoti vienoje gatvelėje, kai aplinkui viskas tviska modernizmu. 

14:41. Kiek pasivaikščiojus po Emerald Hill aš ir vėl autobuse, važiuoju link Marina Bay Sands. Tik pakeliui pamačiusi šį spalvotą pastatą greitai spaudžiu STOP mygtuką. Kokio margumo ir smagumo šis pastatas! 

Pasirodo, čia senoji policijos nuovada (angl. Old Police Station). Šiandien čia įsikūrę daugybė kitų valstybinių įmonių. 

Nuo policijos pastato pėsčiomis patraukiu link krantinės ir Marina Bay Sands. Oro temperatūra gerokai virš 30, o aš atskridusi tiesiai iš australiškos žiemos, tai man tiek tas karštis, tiek oro drėgmė atrodo nemažas iššūkis… Laimei, randu veganiškų kokteilių kioskelį pakeliui, tai su trumpomis pertraukėlėmis ir pasėdėjimais pavėsyje pasiekiu tikslą. 

17:09. Atėjusi prie Marina Bay Sands svarstau, ar man čia bandyti ant stogo kilti, ar į mokslo muziejų eiti, bet mano vidinės baterijos beveik visiškai nusėdusios… Nuovargis, karštis, oro drėgmė, visi tie nueiti kilometrai daro savo. Jaučiu, kad galva nesugebės virškinti informacijos, jei eisiu į muziejų. Įlendu į prekybos centrą atvėsti, atsigauti ir ką nors ką nors valgomo susirasti. 

17:44. Kiek užkandu, atvėstu, žiūrėk ir nuotaika pakilo, ir energijos vėl atsirado – einu į sodus. Už Marina Bay Sands yra nuostabiai gražių sodų ir oranžerijų. Kai kuriems reikia bilietų ir paskutinę dieną jie buvo išparduoti (kalbu apie Cloud Forest, Flower Dome). Pasukau link nemokamo parkoGarden Rhapsody – stilizuotų gėlių – konstrukcijų, kurios, saulei nusileidus, nušvinta daugybe lempučių ir padovanoja gražų šviesos šou visiems susirinkusiems.

Kadangi aš atėjau gerokai prieš saulėlydį, be problemų įsitaisau ant suoliuko man patikusioje vietoje. Kuo vėliau darosi – tuo daugiau žmonių renkasi. Aš vis dairausi aplinkui ir nesiliauju stebėtis, kaip suguža kelių kartų šeimos su vaikais ir seneliais, išsitraukia plastikinius dekučius iš krepšių, tiesia juos tiesiog ant plytelių, traukia užkandžius, gėrimus ir piknikauja lyg tai būtų visiškai normalus dalykas rengti iškylas va taip vat ant karščiu garuojančio asfalto. Prieš saulėlydį žmonių prisirenka tiek, kad ne tik kad aš iš abiejų šonų suspausta ant savo suoliuko, bet ir visa aikštė nuklota dekučiais, vos yra buvo kur koją pastatyti. Šviesų šou, tiesa, labai gražus buvo. 

19:15. Saulei nusileidus, vėl grįžtu į prieplauką. Kas vakarą ten vyksta vandens ir šviesų šou (Spectra – A Light & Water Show), noriu pažiūrėti. Neapskaičiavau, kad ten irgi reikia vietą iš anksto užsiimti, visa pakrantė užkimšta. Kol ieškau, kur geresnis priėjimas, prisimenu, kaip prieš 11 metų su drauge Raimonda stebėjome tą patį šou nuo Marina Bay Sands stogo apžvalgos aikštelės. Vaizdas nuo ten tikrai įspūdingesnis buvo. 😉

21:00. Saulė nusileido, kojos daugiau nebeneša (mano žingsnių skaičiuoklė rodo, kad per dieną mieste nuėjau 23km), laikas grįžti į oro uostą. Pasidžiaugiu, kad į Changi oro uostą gali važiuoti tiesiai nuo Marina Bay Sands stoties, tik vienas persėdimas pakeliui.

21:50. Vėl oro uoste. Šis oro uostas kiekvienais metais varžosi būti išrinktas geriausiu oro uostu pasaulyje (ne kartą šį titulą ir turėjo), ir nuotraukose lengvai atpažįstamas dėl savo įspūdingo krioklio (aukščiausio pasaulyje tokio tipo, patalpų viduje, 40 metrų aukščio). Jewel krioklys yra įrengtas prekybos centre, pasiekiamas iš 1, 2 ir  3 terminalo. Kai buvau prie jo ryte, krioklys dar nebuvo įjungtas (savaitgalį įjungia tik nuo 11val), o kai grįžau į oro uostą vakare, žinojau, kad turiu tik 10 min jį pamatyti, nes 22val ir vėl išjungs nakčiai. Na tai aš greitai – iš traukinio prie krioklio, išsitraukiu fotoaparatą, porą kadrų šen ir ten, ir viskas, tiek to džiaugsmo… 

Kita užduotis oro uoste – susirasti dušą. Žinau, kad kažkur yra mokami dušai, galima išsinuomoti rankšluostį, savo rankinį bagažą ar šiaip ar taip palikusi daiktų saugykloje, kad nereiktų per dieną nešiotis, einu ieškoti, kur tas dušas. O čia – labai nemaloni staigmena. Pasirodo, dušai dirba tik iki 22val, o dabar kelios minutės po 22val. Nespėjau! O aš visą dieną šitokiam karšty prakaitavau, taip laukiau, kada gausiu nusiprausti, o dabar vietoje to – lipu į dar vieną 13 valandų skrydį… Ir neturiu ką tokioje situacijoje daryti. Persirengiu bent jau į švarius rūbus (turėjau kuprinėje pasiruošusi antram skrydžiui) , o kas daugiau man belieka?

22:55. Po 22val ir dirbančių restoranų ne tiek jau daug. O aš žinau, kad skrendu pigiomis avialinijomis, maisto sąmoningai neužsisakiau, tikėdamasi, kad miegosiu ir nenoriu, kad mane žadintų, tai reikia prieš skrydį pavalgyti. Apsuku keletą  ratų aplink veikiančius restoranus ir prisėdu Burger King’e su veganišku burgeriu, bulvytėmis ir Sprite. Mano kelionių klasika. Šiaip tokio maisto nevalgau, bet oro uostuose išimtis. 🙂

01:30. Pagaliau lėktuve. Vos susiradusi savo vietą įtaisau kaklą patogioje pagalvėje, įsikišu ausų kištukus, užsidedu akių raištį, apsikloju plonu kelioniniu miegmaišiu ir…net visiems keleiviams iki galo nesulipus nulūžtu. 7 valandas miegu giliu, saldžiu miegu net neprabusdama ir turbūt nelabai pajudėdama. Paskui lengvai nusnaudžiu dar pusantros valandos, žiūrėk, jau beveik ir leidžiamės. Netikėjau, kad lėktuve taip įmanoma! Matyt, tereikia būti išties pavargusiai. 🙂

Kita stotelė – Berlynas, kur mane pasitinka pasiilgta draugė, ir kur prasideda ilgai lauktos atostogos Europoje. Bet čia jau istorija kitam kartui. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai