Renkantis kruizą balandžio mėnesį iš Australijos, turėjome du variantus: Vanuatu ir Naujosios Kaledonijos salos arba Naujoji Zelandija. Žinojau, kad mamai bus įdomu ir ten, ir ten, o aš prieš gerą pusmetį keliavau po Fidži, Indoneziją, tai šį kartą labiau linkau prie Naujosios Zelandijos. Juo labiau, kad tiek metų kartoju, kad tai mano svajonių kelionių šalis, o taip ir nebuvau.
Kelionės planas buvo toks:
- 2 dienos jūroje
- 1 diena iš lėto plaukiant palei NZ krantus ir aplankant 3 fjordus (Milford Sound, Doubtful Sound, Dusky Sound)
- 1 diena Dunedin miestelyje
- 1 diena Christchurch mieste
- 1 diena šalies sostinėje Welligton
- 1 diena Picton miestelyje
- 2 dienos jūroje, plaukiant atgal į Australiją
Realybėje gavosi kiek kitaip… Bet apie viską nuo pradžių.
Tądien žadintuvai skambėjo dar prieš saulėtekį. Nenorėjome nieko pramiegoti. 🙂 Po dviejų dienų, praleistų jūroje, paryčiais pratraukus užuolaidas, pro langus slinko uolėti Naujosios Zelandijos krantai.
Gan greitai apsirengėme striukes ir tiesiai iš lovos – į balkoną. Pirmasis fjordas – Milford Sounds. Rytas, tyla, kalnai, saulė ritinėjasi ledynų viršūnėmis… Gražu! Pasidarėme po puodelį arbatos ir visą valandą praleidome balkone, pro akis slenkant nuostabiems ryto vaizdams.
Apie pietus įplaukėme į antrą fjordą – Doubtful Sounds. Čia jau išėjome į lauką, ant viršutinio denio, kur radome daug žmonių, bandančių fotografuoti pro apsauginių stiklų tarpus. Dar kartą tyliai pasidžiaugiau, kad turime savo balkoną… 🙂 O šiaip tai švietė saulė, pūtė žvarbokas vėjas, o aplinkui gražu gražu. Panašu, kad nieko nefotografavau, tik žiūrėjau ir gėrėjausi.
Popiet įplaukėme į paskutinį fjordą – Dusky Sound. Į viršutinį denį eiti nebenorėjau, įsitaisėme savo balkone. Ilgai gėrėjausi, lydėdama akimis krantus, iškyšulius, salas, kalnus. Koks atokus, laukinis ir žmogaus nepaliestas kraštas!
Sekančią dietą turėjome sustoti Dunedin miestelyje. Turėjau paruošusi mums visą savarankišką dienos programą, labai laukėme pagaliau išlipti į krantą, ryte anksti užsistatėme žadintuvus… Tik iškart po žadintuvo per visus garsiakalbius prakalbo kapitonas, paaiškindamas situaciją ir atsiprašydamas, kad Dunedin nesustosime. Per didelis vėjas, per didelės bangos, viršija visus maksimalius saugumo reikalavimus, negalime įplaukti į uostą. Nemeluosiu, kad nenusivyliau. Tikrai nusiminiau, bet ar galėjome ką nors šioje situacijoje pakeisti? Nebent savo požiūrį ir nusiteikti dar vienai dienai laive.
Toliau – Christchurch. Tai didžiausias miestas Pietinėje šalies saloje, daugeliui turistų dažnai tampantis pirma arba paskutine kelionės stotele dėl ten esančio tarptautinio oro uosto. Sakoma, kad pirmosios gentys ten pradėjo kurtis apie 1250 m, o pirmieji atvykę europiečiai buvo banginių medžiotojai. Nuo 1848-ųjų į Christchurch iš Anglijos pradėjo migruoti piligrimai, skleisti krikščionybę ir kurti savo miestą.
Mus išlaipino laivų uoste, esančiame 20 min nuo miesto. Nuvažiavimas į miestą – tik laivo organizuojamu transportu ($25), pėsčias nenueisi, viešuoju transportu nenuvažiuosi. Atvykus į centrą turėjome geras 5 valandas. O 5 valandos tai toks įdomus laiko tarpas – negali skųstis, kad labai mažai, tačiau tuo pačiu nepakankamai, kad kažką labai daug nuveiktum. Oras buvo kiek apniukęs, tačiau nešaltas, pats tas rudeniškam pasivaikščiojimui!
Pažintį su Christchurch pradėjome nuo Katedros skvero. Pati katedra, beje, smarkiai apgriauta, kaip ir didelė dalis centro pastatų. Du metus iš eilės, 2010 ir 2011 metais, Christchurch nukentėjo nuo stiprių žemės drebėjimų (7 ir 6.3 balų), palikusių tūkstančius žmonių be namų, be elektros, sugriautais keliais, miesto kanalizacija. Per gerus 10 metų miestas gerokai atsitiesė, tačiau paliko tokį eklektišką jausmą: lyg ir jauti, kad miestas gan senas, tačiau daug naujų pastatų, daug statybų, kur nesuprasi, ar ten senus pastatus renovuoja, ar tiesiog saugoja, kad žiopliai nelandžiotų ir griuvėsiai neužverstų.
Šiaip patiko, kad miestas žalias, daug gatvės meno, praėjome žavia New Regent gatve, važinėja senoviniai tramvajai (pagrinde skirti turistams).
Vėliau upės krantine patraukėme į miesto botanikos sodą. Sodo būta didelio ir labai prižiūrėto. O žinote, kas labiausiai nustebino? Kad medžiai ten kur kas panašesni į lietuviškus nei australiškus. 🙂 Klevai, ąžuolai… Aš dar labai džiaugiausi matydama auksinį rudenį. Australijoje jis toks trumpas, kad ne kiekvienais metais spėju pabraidyti po lapus, o čia viskas taip geltona! 🙂
Dar sode įkišome nosį į oranžeriją, kur drėgna, šilta ir daug tropinių augalų. Gražu.
Apžiūrėjusios botanikos sodą, pakrante patraukėme atgal į centrą. Pakeliui praėjome valčių pašiūrę (Antigua Boatsheds), bet pasiplaukioti upe minčių nekilo – tądien viskas buvo pilnai užsakyta (norint, turbūt reiktų rezervuoti iš anksto).
Iki grįžimo į laivą dar turėjome šiek tiek laiko, tai vienbalsiai nutarėme, kad laikas kavai. Skanios kavos radome Riverside Market, kur tuo metu buvo sausakimša nuo žmonių, tačiau grojo gyva muzika ir nors šiek tiek užtrukome, gavome kur atsisėsti.
Kitą dieną turėjome sustoti Naujosios Zelandijos Šiaurinėje saloje, šalies sostinėje Wellington, tačiau didžiam mūsų nusivylimui dar iš vakaro per laivo garsiakalbius nuvilnijo pranešimas, kad ir vėl per didelis vėjas, per didelės bangos, uostas uždarytas, nepriima laivų. 🙁 Ir jeigu pirmą kartą dar kažkaip atrodė, kad ką dabar, dėl vienos praleistos krante dienos kelionė nesumenks, išgirdus apie antrą dieną, kai negalime įplaukti į uostą, pasidarė tikrai apmaudu.
Taigi dar viena diena laive, po kurios buvo šiek tiek neramu, ar dar sustosime paskutinėje stotelėje Picton, ar suksime atgal tiesiai į Australiją. Tikrai apsidžiaugėme, kai paskutinį rytą Naujojoje Zelandijoje pratraukėme užuolaidas, o prieš akis išvydome netikėtą vaizdą – krūvas medienos!
Sustojome Picton komerciniame uoste, kur tuo metu kaip vyko medienos eksporto darbai. Po uostą žioplinėti negalima, tai laivui sustojus laukė eilė autobusų, pasiruošusių visus 5000 keleivių nemokamai pervežti į miestelį.
Picton mus pasitiko šiltu, rudeniu dvelkiančiu oro, lengva migla ir debesimis, gaubiančiais kalnus. Tądien buvome užsisakiusios pasiplaukiojimą po įlankas, bet iki tol dar turėjome šiek tiek laiko, tai pasivaikščiojome aplinkui, aplankėme muziejų.
Edwin Fox laivo muziejus – bene pagrindinis lankomas objektas Picton miestelyje (įėjimas $15). Čia galima aplankyti (ir po jį pasivaikščioti) legendinį laivą. Pastatytas 1853-iais metais Indijoje, Krymo karo metais plaukiojęs po Baltijos jūrą ir plukdęs kareivius į Suomiją, vėliau plukdęs kalinius į Australiją, migrantus į Naująją Zelandiją, šiandien jis yra seniausius išlikęs laivas iš kadaise didžiausios pasaulyje buvusios Dunbar laivų flotilės. Iš išorės jis neatrodo labai didelis, tačiau viduje, nusileidus į apačią, įspūdis gerokai pasikeičia.
Popiet mūsų laukė pasiplaukiojimą po Queen Charlotte Sound. Čia džiaugiausi, kad pavyko pamatyti ant krantų tingiai išsitiesusių ruonių, nematytų didelių paukščių, paganyti akis į papartinėmis palmėmis apaugusios kalnus ir pasvajoti apie atostogas viename iš tų kalnuose išsimėčiusių namelių, kur nėra nei privažiavimo keliais (tik jūra), nei kaimynų šalimais. Kur supa tik tyla ir nenusakoma ramybė.
Grįžusios į laivą iki pat saulėlydžio sėdėjome balkone, lydėjome akimis pro šalį slenkančius kalnus ir gėrėjomis nuostabiomis vakaro spalvomis.
Po kelionės draugė klausė, ar patiko, ar verta plaukti į NZ kruiziniu laivu, tai atsakiau, kad patiko, bet patiko pati kelionė kruiziniu laivu. Norint pamatyti Naująją Zelandiją turbūt reikėtų skristi, ką aš kada nors tikiuosi ir padarysiu. Visiškai nesitikėjau, kad gali nutikti taip, jog neįplauksime į uostus ir liksime laive. Negalvojau, kad uostuose bus sudėtinga užsisakyti ekskursijas, derančias prie laivo atplaukimo/išplaukimo grafiko.
Tačiau grįžtant prie svarbių dalykų, šia kelione labai džiaugiuosi ir nė truputėlio nesigailiu. Labiausiai dėl to, kad galėjau 10 dienų praleisti su savo vienu mylimiausių žmonių – su mama. Gyvenant kitame pasaulio krašte ir savo artimuosius matant taip retai, tokias akimirkas pradedi verti kaip neįkainojamas. Tikrai žinau, kad iš visų mano kelionių ši visada bus viena brangiausių.
***
Bučkiai ir linkėjimai
