Kur dingo balandis?

Vienas du, balandžio ir nebėra. Nežinau, kada jis prabėgo, nespėjau pastebėti. O gal ne balandis prabėgo, o aš per jį? Visas mėnesis buvo intensyvus, tik dabar galiu akimirkai sustoti, atgal atsisukti ir atsikvėpti. Uch, buvo visko daug, bet buvo gerai! 

Mėnesio džiaugsmai – didžiausias ir labiausiai laukiamas pastarųjų mėnesių įvykis buvo, kad mane Australijoje aplankė šeima. Aš tiek kartų čia gyvendama esu pagalvojusi, kaip norėčiau visiems parodyti ir tą, ir aną, ir nusivesti ten, ir dar ten… Tai nors Sidnėjuje labai daug laiko kartu ir neturėjome, labai džiaugiausi visus juos čia matydama. Atrodė neįtikėtina, kad po tiek metų, praleistų Australijoje (esu čia jau 6.5 metus) sukuosi savo mažoje virtuvėje, ruošiu visiems rytinę kavą, o butas klega nuo širdžiai tokių artimų lietuviškų balsų. 🙂

Laikas gamtoje. Pirmąjį savaitgalį, kai mano šeima čia buvo, išvažiavome stovyklauti į Kengūrų slėnį (angl. Kangaroo Valley). Žinojau, kad tai vienintelis savaitgalis, kuomet visi galime išvažiuoti į gamtą (vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Aš su mama – į kruizą, brolis ir sesė su savo antromis pusėmis – į Australijos tropikus). Nenorėjau praleisti progos parodyti mamai šiek tiek gamtos. Kaip žinia, laukinių gyvūnų milijoninio miesto centre nerasi, o atskristi į Australiją ir išvažiuoti net kengūros nepamačius, na tai laba diena. Užtat Kengūrų slėnyje radome ir kengūrų, ir vombatų, ir pakankamai paukščių. 

Šalia to dar aplankėme Kiama (lengvas sustojimas pakeliui), Jervis Bay (mano mėgstamiausi paplūdimiai), sustojome Two Figs vyninėje vyno degustacijai. Esu apie visas šias vietas ne kartą blog’e pasakojusi (galite rasti senesniuose įrašuose, jei kam įdomu.) 😉

• 

Dar vieną savaitgalį nuvažiavome dienai į Mėlynuosius kalnus. Daugybę kartų lankyti, bet kaskart iš naujo kerintys. Mamai įspūdį paliko didelį. 😉

Mėnesio kelionė. Apie šią kelionę jau pradėjau pasakoti paskutiniame blog’o įraše, antrą dalį dar tikiuosi parašysiu, bet kas neskaitėte, – praeitą mėnesį plaukiau su mama kruiziniu laivu į Naująją Zelandiją. Naujojoje Zelandijoje lankiausi pirmą kartą, labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje pavyks sugrįžti ir daugiau pakeliauti, bet kol kas dedu šviežią pliusiuką į savo aplankytų šalių sąrašą – jei gerai suskaičiavau, 34.

Kultūros dozė. Grįžus į Sidnėjų laukė nuostabus kultūros vakaras. Paskutinį vakarą, kai mano šeima dar buvo čia, visi ėjome į Sidnėjaus Operos rūmus žiūrėti baleto “Don Kichotas” (“Don Quixote”). Koks nuostabus pasirodymas! Kokie kostiumai! O šokis, elegancija, grakštumas, lankstumas! Kaip man viskas patiko, nuostabiai gražus vakaras buvo. Sidnėjaus Operos rūmai, aišku, taip pat prideda tokio šventinio, pakylėto jausmo. Nedažnai į tokius renginius nueinu, bet, kai nueinu, labai džiaugiuosi.

Mėnesio filmas. Plaukdama laivu pagaliau turėjau ramaus laiko pažiūrėti keletą filmų. Labiausiai patiko “A Man Called Otto” su Tom Hanks. Per tas 126 min aš ir juokiausi, ir graudenausi, o išeidama iš teatro apsidariusi pamačiau, kad ne mano vienos akys paraudusios… 🙂 Ėjau į filmą net trailer’io nemačiusi ir nežinodama apie ką jis bus, o išėjau pilna emocijų ir minčių, kad tai buvo vienas labiausiai patikusių pastaraisiais mėnesiais žiūrėtų filmų.

Darbai. Kadangi balandį net tris savaites atostogavau, tai teko suspausti visus mėnesio darbus į likusias 10 dienų. Bet tokie jau mano, freelancer’ės, gyvenimo užkulisiai: atostogauju, kiek sau galiu leisti, tačiau tai visada reiškia labai daug darbo prieš atostogas ir ilgas darbo valandas grįžus. Nesigailiu, nes pati taip pasirinkau. Jeigu nesusitvarkyčiau, galiu juk atostogauti mažiau ir darbo krūvį lygiau išsidalinti, ar ne? Žodžiu, kai kurie darbai buvo įprasti ir lengvi, kiti pastūmėjo iš komforto zonos.

Vienas iš tokių – renginių fotografija. Paprastai šitam klientui fotografuoju maistą, gėrimus ir viešbučio kambarius, tačiau kartą per metus, per karių atminimo dieną (Anzac Day), jie organizuoja didelį renginį, kurį šiemet, pasak jų, aplankė 10 000 žmonių. Aš ten užsukau vos kelioms valandoms, tačiau jaučiausi kaip po visos dienos fotografavimo. 😀 Žmonių tiek, kad judėti praktiškai neįmanoma, džiaugiausi, kad ant manęs su fotoaparatu alaus netyčia niekas neišvertė. 

Kitas klientas, netiesiogiai verčiantis mokytis naujų dalykų – gėrimų parduotuvė. Jiems fotografuoju banerius internetinei svetainei, ruošiu nuotraukas su pasiūlymais naujienlaiškiams, mėnesiniam katalogui, reklamoms socialiniuose tinkluose. Tai kas mėnesį jie man kaip naujas iššūkis, bet pamažu, pamažu imu įsivažiuoti… Dar toli iki to, kad didžiuočiausi savimi, bet mažais žingsneliais stumiuosi pirmyn.

Interviu. Kalbant apie išėjimą iš komforto zonos, prieš keletą mėnesių turėjau nerealią galimybę prisidėti vienos šaunios partnerystės. Aš jau kuris laikas dirbu su australišku kelionių Riparide projektu, fotografuoju jiems nuostabius namelius, ir štai, vieną dieną į mane kreipėsi fotoaparatų gamintojas Nikon ir paklausė, ar norėčiau išbandyti jų fotoaparatus, įskaičiuojant gražuolį mažylį Nikon Z fc, ir pasidalinti savo foto istorija su Riparide bendruomene. Ar norėčiau? Omg, aš galvojau, kad man čia kaip aklai vištai grūdas nukrito! Ta prasme, vienas didžiausių pasauly fotoaparatų gamintojų nori su manimi bendradarbiauti ir siūlo pafotografuoti tai, ką labiausiai mėgstu?! Iš pradžių net galvojau, kad gal jie susimaišė, gal čia ne man, o kokiai kitai Vaidai laiškas skirtas. 😀 Žinoma, nedvejodama sutikau! 

Foto istorija iki šiol čia nesidalinau, vis laukiau, kada jie paleis šią kampaniją, bet dabar, kai jau matau savo nuotraukas visose Nikon Australia reklamose, manau, pasidalinsiu neužilgo to savaitgalio akimirkomis iš čia. 

O kol kas – dalinuosi interviu, kur su Nikon komanda paplepėjome apie tai, nuo ko mano fotografijos kelias ir prasidėjo – būtent nuo šio mažo manoblog’o. 😉 Kas galėjo pagalvoti?

Nuoroda į interviu čia: https://www.nikon.com.au/news/vaida-savickaite-self-starting-from-scratch/

Savaitgalio išvyka. Kad jau užsiminiau apie Riparide, paskutinį balandžio savaitgalį praleidome nuotabiame ūkyje, apsupti auksinio rudens, apgaubti paslaptingo rūko, į langą barbenant lietui, namelyje spragsint židiniui. Australijoje ruduo toks trumpas, džiaugiuosi, kad šiemet pavyko jį užfiksuoti ir pasimėgauti! 

Dabar neišsiplečiu, pabandysiu su nuotraukomis vėliau papasakoti, kai visas peržiūrėsiu ir atrinksiu. 😉

Namai. Na ir pabaigai, šį mėnesį turėjome progą su draugu apsvarstyti, kas mums  abiems svarbu, kas džiugina, kur ir kaip mes norime gyventi, kokį gyvenimo būdą palaikyti. Viso to priežastis – baigėsi mūsų buto sutartis ir agentūra ženkliai pakėlė nuomą. Jau atrodė, ir taip mūsų didžiąją išlaidų dalį sudaro nuoma, bet dabar per metus pridėjo dar tiek, kad abu laisvai parskristume iš Australijos į Europą atostogų. Tai labai rimtai svarstėme, ar sutikti, ar kažko kito ieškoti, tačiau galiausiai nutarėme, kad mes abu esame laimingi gyvendami čia, kur šiuo metu gyvename – ant vandenyno kranto. Pasilikome dar metams. Galbūt tai reikš šiek tiek mažiau kelionių, šiek tiek mažiau restoranų, šiek tiek atsakingesnio ir sąmoningesnio vartojimo, o galbūt paprasčiausiai daugiau darbo, bet dar bent menus minsiu taką į savo vietinį baseiną. 🙂

Tai štai, toks tas mėnuo buvo. Truputį lėkime ir bėgime, gegužę tikiuosi turėsiu daugiau laiko sau, knygoms, filmams, renginiams, vieną kitą istoriją čia papasakoti, gal netgi kokį savaitgalį namie galėsiu praleisti, nieko neveikdama? Matysim. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai