Vasaros belaukiant. Lapkritis

Vargu, ar ką nors nustebinsiu besiguosdama, kad metų gale laikas skriete skrieja, visai nepastebėjau, kaip mėnuo prabėgo. Tikėjausi, kad lapkritis bus ramus, smagus mėnuo, pilnas šaunių darbų bei savaitgalio kelionių, bet gavosi jis pilnas netikėtų naujienų – ir gerų, ir nelabai, ir daug sprendimų teko priimti, gal net ne visai džiuginančių.  Tikėjausi, kad rasiu laiko papasakoti apie gražius dalykus, vykstančius savo gyvenime, bet dalinuosi tik mėnesio apžvalga – trumpai apie viską, kuo gyvenau pastarąjį mėnesį.

Saulėtas pavasaris ir šlapia vasaros pradžia. Man lapkritis Sidnėjuje – pats gražiausias metų laikas. Tai laikas, kai miestas nusidažo violetiniais džakarandų žiedais (angl. Jacarandas), kai oras pakvimpa jazminų kvapais. Kai pastebimai ima šilti oras, ir persitvarkai spintą, megztinius pastumdama kažkur giliau ir ištraukdama vasarines sukneles į priekį. Lapkritis Sidnėjuje toks gražus laikas, kai jauti, jog vasara visai čia pat, už kampo, ir kuri planus, ir galvoji, kokia graži ji bus… 

O tada nacionalinė metereologijos tarnyba oficialiai paskelbia, kad virš Ramiojo vandyno susiformavo dar vienas La Niña. Antrą vasarą iš eilės Australijos rytinę pakrantę merks stiprūs lietūs, didžiuliai potvyniai, ūš uraganiniai vėjai. Nuostabu.

Atrodo, kad lietaus sezonas jau prasidėjo. Visą savaitę ištisai lijo, namie drėgna, rūbai ant džiovyklės nedžiūsta (bijau sulankstyti ir dėti į spintą, kad pelėsis neįsimestų, tai taip ir kabo, laukdami sausesnės dienos). Jeigu vasara iš tikro tokia bus, kokią žada, tai laukite daug lietingų paskojimų ir nuotraukų su skėčiais. 🙂

Darbai. Šį mėnesį labai daug dirbau, tačiau taip pat labai aiškiai pajutau, kaip toli aš nuėjau per tuos keturis darbo sau metus. Pajutau, koks didelis skirtumas tarp klientų tipo, su kuriais dirbau pradžioje ir dirbu dabar. Kaip džiaugiuosi, kad esu vertinama. Kokia dėkinga esu tiems, kurie manimi pasitiki bei grįžta vėl ir vėl. Kaip džiaugiuosi, galėdama savo darbus planuoti į priekį, o ne verstis per galvą, ieškodama, kam dirbti kitą savaitę. Ir kaip savimi didžiavausi, kai jau lapkričio viduryje galėjau sakyti, kad atleiskite, iki metų galo nebeturiu laisvų vietų fotosesijoms, susitikime kitais metais. Siekti savo tikslo tikrai nebuvo lengva, bet kaip saldu dabar tuos darbo vaisius raškyti. 🙂 

Nauji tikslai. Kad neužsisėdėčiau vietoje, kitiems metais turiu naują darbinį tikslą. Šalia maisto/restoranų fotografijos jaučiu, kad man patiktų fotografuoti stilingų namų interjerus. Dar nesu tikra, nei nuo kuo pradėti, nei kaip iš to uždirbti, nei kas galėtų būti mano idealus klientas. Iš tikro nežinau net, kaip fotografuoti tuos interjerus iš techninės pusės, tačiau dalinuosi savo mintimis garsiai, paleisdama žinutę į visatą ir tikėdama, kad rasiu tinkamą kelią. Metų eigoje papasakosiu, kaip sekasi ar nesiseka 🙂

Laikas gamtoje. Be darbų krūvos šį mėnesį planavome praleisti bent tris savaitgalius gamtoje. Kempingus rezervavome gerokai iš anksto, dar per karantiną, ir labai laukiau tų savaitgalių.

Pirmasis prabėgo nuostabiai. Po beveik 4 mėnesius trukusio karantino buvo taip gera ištrūkti iš miesto! Ne tai, kad mes vandenyno pasiilgę būtume (Sidnėjuje gyvename kelios minutės pėsčiomis nuo paplūdimio), tačiau to buvimo gamtoje, tyloje, gryname ore, be šviečiančių telefono ir kompiuterio ekranų. Pavyko rezervuoti vietą mažame ir jaukiame kempinge, keli žingsniai nuo paplūdimio, tad dvi naktis mėgavausi ramia vandenyno bangų oša prieš užmiegant ir vos nubudus. 

(Little Beach Campground, Bouddi nacionaliniame parke, iš viso vos 6 vietos, kurias galite bandyti rezervuoti čia. Man ten labai patiko, rekomenduoju. Vienintelis minusas, kad negalima privažiuoti automobiliu, visus daiktus į stovyklavietę reikia nusinešti patiems kokius 800m. Vežimėlis tikrai praverstų. 🙂 ).

Antroji kelionė į gamtą buvo ilgai planuota, labai laukta ir daug su visais derinta, nes tai turėjo būti net 4 dienų prailgintas savaitgalis kartu su 18-os draugų kompanija, tačiau paskutinę minutę teko viską atšaukti dėl stiprių liūčių prognozės. Lietaus prognozė tikrai pasiteisino, ir visą savaitgalį smarkiai lijo, tačiau iš 18 žmonių likome 8, norintys paleisti laiką kartu, tad vietoje stovyklavimo išsinuovamove nemažą namą Kiama miestelyje 3 naktims. Ne gamtoje, tačiau laiką praleidome jaukiai: žaidėme stalo žaidimus, kartu gaminome, nutaikę kelias valandas be lietaus pasivaikščiojome po miestelį, vieną pusdienį praleidome Minnamurra nacionaliniame parke, nuėjome iki gražuolio krioklio, pietums stabtelėjome legendiniame Jamberoo bare, tai viską susumavus, buvo gerai! Kaip ten sako? If plan A doesn’t work, alphabet has 25 more letters, ar ne? (P.s. Žinau, kad lietuviška abėcėlė turi 32 raides, bet ne aš tą posakį sugalvojau, taisyti manęs nerekia 😉 )

Trečiasis savaitgalis gamtoje taip pat buvo labai laukiamas, bet jis taip ir neįvyko… Australijoje pamažu pagaliau ima atsidarinėti valstijų sienos, tad atsidarius NSW – Victoria sienai mano draugui teko grįžti į Melburną, į darbą. Neilgam, tačiau tą savaitgalį likau Sidnėjuje viena, tai jokių stovyklavimų nebuvo. 

Mėnesio nuostolis. Truputis priešistorės. Neseniai pasakojau, kad grįžo man noras pagaliau išsilaikyti teises. Į viso proceso detales nesileisiu, bet esmė tame, jog man reikia praktikos, kad nebijočiau važiuoti intensyviame didmiesčio eisme.  

Karantino metu draugo mašina buvo likusi Melburne, tai kiek pagalvoję nutarėme įsigyti antrą mašiną. Iš esmės tam, kad nereikėtų nuolat nuomoti, kai esame Sidnėjuje ir norime kur nors savaitgalį važiuoti, bet taip pat su mintimi, kad aš turėčiau su kuo važinėti, kol mokausi.

Paieškoję skelbinuose išsirinkome mažą miesto mašinytę. Ne jaunuolę, 9 metų senumo, bet palyginus nedaug važiavusią (64 tūkst. km), automatine pavarų dėže, atrodė, bus puiki mašina man praktikuotis. Dar nusipirkę nuvežėme mechanikui, kad apžiūrėtų, tai tas tik valytuvus ir tepalus pakeitęs įvertino, kad gera, maža miesto mašinytė. 

Na ir visai džiaugėmės iš pradžių, bet iš pradžių tai karantinas juk buvo, visos kelionės tik į parduotuvę ir namo. Po karantino išvažiavome į pirmąją kelionę (į tą pirmąjį savaitgalį gamtoje, kur pasakojau keliomis pastraipomos aukščiau), ir pakeliui namo, turbūt pačioje intensyviausioje Australijos autostrados vietoje (priešais didžiausią šalies miestą), važiuojant 110 km/val greičiu nė iš šio, nė iš to užsidegė valdymo skydelyje tepalų lemputė, už kelių sekundžių užsidegė variklio lemputė, variklio termometro (?) rodyklė šoktelėjo iš normalios temperatūros į maksimumą, dar po kelių sekundžių užsidegė akumuliatoriaus lemputė. Viskas vyko greitai, reikia stoti, stoti nėra kur, eismas žiaurus. Stojame tiesiog pakrašty. Draugas bando užkurti, nesikuria, jaučiu, kad ima kažkas smirdėti, lyg svilti, per kapotą ima veržtis garai, abu per keleivio dureles šokam iš mašinos.

Mašina rūksta, šalia mašinos visomis trimis juostomis didžiuliu greičiu viena paskui kitą nesustodamos lekia fūros, paskui save paliekančios stiprų karšto oro ir išmetamųjų dujų gūsį, kelkrašty – uolos šlaitas žemyn. Nėra, kur bėgti, dar ta apkarpa tokia krūmais apaugusi, už nedidelio pasūkio, tai tikimybė, kad atlėkęs sunkvežimis mūsų mašinos paprasčiausiai nepastebės, ir į ją trenksis, labai reali. Žodžiu, drebančiom kojom broviausi per pakelės brūzgynus tolyn, išties ne juokais išsigandusi. Aš tikrai galvojau, kad mūsų mašina arba sprogs kaip per veiksmo filmus, arba vienas iš tų sunkvežimių į ją rėšis, o bėgti tolyn ir gelbėtis nebuvo nei kur, nei kaip.

Užtrukome kelias, streso pilnas valandas, kol šiaip ne taip iš tos pavojingos vietos tarnybos padėjo mums pasišalinti ir nutempė mašiną į Sidnėjų. Po mechaniko diagnozės ir pasiūlytos remonto kainos nutarėme, kad mašinos taisyti neapsimoka. Nuostolis – ne tūkstantis ir ne du, tai kelias dienas pasinervinau, tačiau dar tą pačią savaitę iš mūsų kambariokės išgirsta istorija apie jos kolegę padėjo į situaciją pažiūrėti kitu kampu.

Praėjus vos kelioms dienoms po mūsų nutikimo, mūsų draugės kolegė su vaikinu pateko į avariją, jų mažą mašiną nusinešė sunkvežimis. Jie buvo mūsų amžiaus, kątik nusipirkę namą, už trijų savaičių laukė vestuvės. Ji žuvo vietoje, jis sunkios būklės vis dar ligoninėje. 

Išgirdus šią istoriją per mūsų abiejų kūnus nubėgo šiurpuliai, nes tokioje pačioje situacijome galėjome būti mes. Dabar, kai prisimenu visą tą situaciją, esu be galo laiminga, kad ta mašina su visomis įmanomomis degančiomis lemputėmis neprarado kontrolės, ir nes galėjome sustoti pakrašty, o ne kur nors vidury. Galiu tik dėkoti likimui, kad neišlėkėme į priešingą eismo juostą, kad nenulėkėme nuo skardžio. Kad nė viena iš tų daugybės fūrų, lekiančių pro mus poros metrų atstumu, neužkabino. Kad abu likome gyvi ir sveiki. Ta mašina tik daiktas, kurią nurašėme į nuostolius. Galų gale pinigai uždirbami, o daiktai nuperkami, svarbiausia, kad mums viskas gerai baigėsi.

Projektas “teisės”. Na, o kaip reikalai juda link teisių laikymo? Ogi niekaip. Mūsų valstijai praleidus 4 mėnesius karantine, tarnybos turėjo tiek daug žmonių atšaukti, kad iki šiol vis dar užsiiėmę su visais perregistravimais, ir kol kas tik su tais, kurių teisės baigia galioti. Naujiems būsimiems vairuotojams teisių laikymui registruotis kol kas neleidžia. Tai aš vis patikrinu sistemą kas savaitę, bet registracija uždaryta. Vis dar laukiu. 

Kelionės. Prisimenate, kaip vos prieš mėnesį džiūgavau, kad po daugiau nei 2 metų pagaliau galėsiu išvykti iš Australijos, ir planuojame su draugu atostogas į Fidži? Na tai spėkite iš dviejų kartų, ar ta kelionė įvyks?… Surprise surprise, bet dar vieną kelionę teko atšaukti. Tiesa, šį kartą teoriškai ten vykti galime, tačiau realiai mūsų planai buvo taip smarkiai apkarpyti, kad galų gale nutarėme atidėti. 

Istorija nuo pradžių. Šias metais, kaip ir visada, savo vasaros atostogas žadėjome praleisti Australijoje. Ieškojome kempingų vandenyno pakrantėje, pirmai savaitei juos rezervavome, o po Kalėdų užstrigome – visi geriausi kempingai pilni. Tada nutiko tai, ko patys nesitikėjome – Fidži paskelbė, kad nuo gruodžio 1 atidaro sienas pilnai skiepytiems turistams iš partnerių šalių (Australija viena iš jų), o Jetstar paleido pigių bilietų seriją kaip tik po Kalėdų.  Man draugo ilgai įtikinėti nereikėjo, dar tą patį vakarą užsisakėme bilietus dviems savaitėms.

Kitą rytą supanikavau, kad išvykus iš Australijos negalėsiu į ją grįžti (tuo metu sienos dar buvo uždarytos). Po gero pusdienio naršant po valstybinius portalus visgi priėjau prie išvados, kad mano viza man keliauti leidžia be jokių papildomų leidimų.

Tada išsiaiškinome, kad kelionei į Fidži mums reikės net 4 neigiamų Covid testų (kas kad pilnai skiepyti), o tai pridės dar apie $1000 prie kelionės išlaidų (abiems kartu.)

Kitas dalykas – atvykus negalime pirkti lankstaus keltų bilieto ir laisvai sau keliauti po salyną, kaip kad planavome. Atvykus reikia 3 naktis apsistoti valstybės patvirtintuose viešbučiuose, pagrindinėje didžiojoje saloje, kol gausime neigiamus Covid testų rezultatus. Taigi 4-ios atostogų dienos kaip ir išsibraukia. (Nekalbu apie tai, kad tie viešbučiai – tai brangūs dideli kompleksai, visiškai ne mūsų skonio, ir savo noru į juos net nesižvalgytume).

Prieš išvykstant iš Fidži mums vėl reikia neigiamų Covid testų, kad Australija atgal įsileistų, kurie daromi tik klinikose pagrindinėje saloje. Tai reiškia, kad paskutines 3 dienas mums ir vėl reikia praleisti ne ten, kur norime. 

Šioje vietoje draugas jau pradėjo dvejoti, aš dar buvau nusiteikusi optimistiškai, kad viskas bus gerai, juk dar turime 9 dienas pakeliauti po tas mažytes salas.

Tada vieną po kitos pradėjo atšaukinėti mūsų AirBnb rezervacijas, nes salos pateko į raudoną zoną ir turistus priimti galės galbūt tik nuo sausio… Tai realiai mes vis dar galime vykti į kelias dideles salas, bet jos bus užkištos turistais, nes tokių bėdžių su atšauktomis rezervacijomis bus labai daug, ir visi jie grūsis tose pačiose keliose salose su aukštomis nakvynės, maisto, turų kainomis. Ir tai yra visai ne tai, dėl ko mes susižavėjome kelionės idėja.

Avialinijos taip paprastai pinigų nebegrąžina ir kreditų į kairę dešinę nebedalina, bet leidžia vieną kartą nemokamai pakeisti datas. Tai kelionė kažkada bus, tik neapsisprendėme dar, kada. Gal kokį balandį, o gal tik rugsėjį – spalį.

Tai štai, taip baigėsi mūsų pirmas bandymas išvykti iš Australijos. Kol kas nesėkmingai…

Atostogų planavimas. Paklausite, o kas bus su vasaros atostogomis? Nežinau! 😀 Turime  pasiėmę laisvas tris savaites, namie tikrai nesėdėsime. Aš kalbinu draugą važiuoti į Pietų Australiją, jis labiau nori į Queensland valstiją… (Čia, jeigu Australija vėl neuždarys sienų tarp valstijų, vyriausybė dar neapsisprendė, kaip reaguoti į naują Covid atmainą, pasiekusią Australiją). Tai jaučiu atostogausime savo stiliumi: nieko iš anksto neplanuosime, žiūrėsime, kur oro prognozė geresnė, dursime pirštu į žemėlapį ir leisimės į kelią, palikę išankstines nuostatas namie ir atvėrę širdis nuotykiams. Paprastai gaunasi gerai. 🙂 

Mėnesio skaitiniai. Šį mėnesį perskaičiau porą knygų, bet apie vieną iš jų net turėjau pagalvoti, ką aš ten skaičiau, tai turbūt neverta minėti, tačiau antrąją mintyse nešiojausi dar kelias dienas, užvertusi paskutinįjį puslapį – Delia Owens “Where The Crawdads Sing” (liet. “Ten, kur gieda vėžiai”). Skaičiau originalo kalba ir dėl to iš pradžių truputį gailėjausi (tačiau neradau, kur nusipirkti lietuviškai) – skaitėsi lėtai, dialogai pasirodė sunkūs, veikėjai kalbėjo ar tai to laikmečio, ar vietovės kalba, ar tiesiog daug žargono, plius labai daug vaizdingų gamtos aprašymų, kuriems iš pradžių prireikė žodyno, tačiau po kokio skyriaus apsipratau su kalba, ir į knygą įnikau taip, kaip kad seniai beįnikusi buvau! Stipri istorija apie visų apleistą mergaitę, apie išgyvenimą laukinėje gamtoje, tuo pačiu įtraukiantis detektyvas. Istorija, sukėlusi daug jausmų, visiškai nustebinusi pabaiga ir palikusi daug minčių. Labai patiko, viena geriausių šiemet mano skaitytų knygų! 

Mėnesio Netflix. Čia gal truputį susiję su tuo, kad pastarąjį mėnesį buvo daug įtampos ir teko priimti daug visokių didelių sprendimų, aš visiškai buvau nelinkusi nei į rimtas knygas, nei į intensysius serialus. Sugrįžau prie savo mėgstamo “Virgin River”, nufilmuoto gražiausioje vietoje – JAV Vašingtono valstijoje ir Kanados British Colombia apylinkėse. Iki kol pagooglinau, galvojau, kad mano mylimiausioje pasaulio vietoje, Oregono valstijoje, JAV.  Klydau, bet tie kraštovaizdžiai panašūs. Pats serialas labai lengvas: mažo miestelio gyvenimas, daug pletkų ir intrigų, daug problemų, kurios neturėtų būti problemomis, šalia to sukasi saldi meilės istorija (tiksliau – visas trikampis). Peržiūrėjau antrą sezoną ir be sąžinės gražaties, kad švaistau laiką, peržiūrėsiu trečią. Ir truputį pasvajosiu apie atostogas Oregene / Vašingtone / Kanadoje, su visais tais miškais, kriokliais, trobelėmis su židiniu. 

Namai. Ir pabaigai dar apie namus papasakosiu. Gal kas nors pamenate, kai pasakojau, jog vieną dieną radau lentelę priešais savo namus, jog yra pateiktas projektas, siūlantis nugriauti tris vieną šalia kito esančius namus (įskaičiuojant mūsiškį per vidurį) ir statyti daugiabutį. Šis pasiūlymas susilaukė didelio bendruomenės pasipriešinimo, tai po kokio pusmečio visos lentelės dingo ir ilgai apie tai nieko negirdėjome. 

Kaip šį mėnesį paaiškėjo, tąkart projektas buvo atmestas, vietinė valdžia nedavė statybų leidimo, bet štai, praėjo dar pusantrų metų ir po kažkokių korekcijų projektas visgi buvo patvirtintas. Kažkas investuos virš 17 milijonų dolerių ir vietoje mūsų namų išdygs nykus daugiabutis. 🙁 

Teisybės dėlei, aš niekada per daug nemėgau šio namo kaip namo. Vis pabambėdavau, kad senas, kad kas kelis mėnesius santechniką kviesti reikia, nes problemos su vamzdžiais, kad sienos popierinės, ir žiemą šalta, tačiau kaip ten bebūtų, čia jaučiuosi labiausiai namie. (O dar ir persidažėm iš vidaus prieš porą mėnesių, tai dabar išvis atrodo, kad ilgai čia gyvenčiau ir į skelbimus nesidairyčiau). Neabejoju, kad bus labai liūdna, kai agentūra lieps išsikraustyti, ir brauksiu ašarą, prisimindama visus tuos vakarus, praleistus kieme prie laužo, visus pusryčius lauke, visas popietes su knyga rankose, sūpuojantis hamake pavėsyje. Ir dar labiau gaila bus, kad ten nebečirškės papūgų būriai medžiuose, naktį nebeatskris pelėdos, ir mūsų oposumas nebeturės namų. 

Iš agentūros kol kas nieko negirdėjome, tai nežinome, kiek laiko užtruks, kol mus iškraustys, bet faktas, kad netolimoje ateityje tai įvyks. 🙁

Tai toks daugiau mažiau lapkritis buvo. Kažkaip daug visko vyko, teko daug dalykų atšaukti ir daug planų pakeisti (įskaičiuojant gyvenimą tarp Sidnėjaus ir Melburno, bet apie tai šiek tiek vėliau), emociškai jaučiuosi, kad man šių metų jau gana. Na, bet gruodžiui keletą smagių dalykų turiu suplanavusi, tai tikiuosi, kitą kartą pasidalinsiu linksmesniais įvykiais. 🙂 O kol kas ačiū, kad skaitote!

***

Bučkiai ir linkėjimai