Kai šių metų pradžioje prisijaukinau mintį, kad šiais metais gyvensiu ir dirbsiu dviejuose didžiausiuose Australijos miestuose (apie priežastis plačiau pasakojau paskutiniame įraše), žinojau, kad teks daug keliauti. Tarp Sidnėjaus ir Melburno yra pusantros valandos skrydžio lėktuvu, arba apie 800 km važiuojant tiesiausiu keliu. Kelią galima pailginti. Apie vieną šaunų maršrutą per žemyną, aplankant slidinėjimo kurortą, esu pasakojusi anksčiau (rasite čia), o šiandien noriu pasidalinti kelione vandenyno pakrantės keliu, kuris taip pat ne mažiau žavingas. 😉
Jervis Bay. Jei bandyčiau sudaryti savo mylimiausių Australijos vietų sąrašą, tai būtų labai sunki užduotis, tačiau žinau tikrai, kad Jervis Bay tame sąraše būtų. Ši nepaprasto grožio įlanka (3 valandos kelio nuo Sidnėjaus į pietus) kiekvieną kartą atima žadą, ir visai nesvarbu, ar tu ten pirmą, ar penktą kartą lankaisi.
Pirmąją kelionės dieną ten ir praleidome, Atvykę vakare apsistojome Green Patch kempinge (puikus kempingas, jei ką!), o iš ryto pėdas jau kuteno birus ir švelnus paplūdimio smėlis. Diena buvo apniukusi ir kiek vėjuota, tačiau tai nė trupučio nesutrukdė mums mėgautis nuostabia Jervis Bay pakrante. 😉
Pora įdomių faktų apie Jervis Bay:
- Nors žemėlapyje atrodo, kad Jervis Bay tikrų tikriausiai yra NSW valstijoje, nemaža dalis jo priskirta sostinės teritorijai (angl. Australian Capital Teritorry – ACT). Taip yra dėl to, kad Australijos sostinė, Kanbera, yra giliai žemyne ir neturi priėjimo prie jūros, tai, matyt, išskyrė lopinėlį.
- 2005 metais kažkas užregistravo Jervis Bay esantį Hyams Beach į Ginesų rekordų knygą kaip balčiausią smėlį pasaulyje turintį paplūdimį. Smėlio pavyzdžių neturiu ir palyginti negaliu, tačiau, kad jis baltas, abejonių niekam nekyla! 🙂
Milton. Važiuojant pakrante žemyn, jei tai pusryčių ar pietų metas (o gal tiesiog norisi kojas pramankštinti ir kavos išgerti), visada gera vieta sustojimui yra Milton miestelis. Mano mėgstamiausia vegetariška kavinė – Pilgrims, kur porcijos didelės, maistas skanus, aptarnavimas visuomet malonus ir šiaip atmosfera gera.
Jeigu jau kalbant apie atmosferą, tai Milton miestelyje yra seniausia kepyklėlė regione. Milton Heritage Bakery septynis kartus per savaitę džiugina klientus šviežia duona, sumuštiniais, bandelėmis, kitais kepiniais. Mes buvome jau papusryčiavę, tai tik kavos išgėrėme, bet iš lankytojų gausos susidarėme įspūdį, kad tai tikrai populiari vieta.
Pavažiavę pakrante dar kiek toliau, pasiekėme vietą, kurioje turėjome apsistoti porai naktų – mažą namelį gamtos apsupty. Tokio tipo minimalistiniai nameliai, Australijoje plačiai žinomi kaip tiny homes, pastaraisiais metais dygsta kaip grybai po lietaus. Jie išties maži, paprastai kruopščiai apgalvoto dizaino dėka vienoje erdvėje talpinantys ir miegamąjį, ir virtuvę, dažnai ir svetainę, tik dušas su tualetu atskirti stumdomomis durimis. Mūsų namelis buvo vidury miškų, aprūpintas saulės baterijomis, lietaus vandeniu (ir filtrais geriamam vandeniui, žinoma), su kompostavimo tualetu. Nei televizoriaus, nei interneto, nei telefono ryšio ten nebuvo. Bet ir nepasigedome. Vietoje to vaikščiojome po mišką, tingėjome saulės atokaitoje, vakare kūrėme laužą ir mėgavomės vonia po atviru dangumi. Nuostabi vieta pasislėpti nuo dūzgiančio pasaulio!
Daugiau nuotraukų dalinausi Riparide svetainėje. Ten galima namelį ir rezervuoti, jei domina. 😉
Netoli mūsų namelio yra gražus vynuogynas, kurį taip pat aplankėme. Cupitt’s Estate jau buvo mums žinomas iš anksčiau, tačiau pirmą kartą lankantis vyno degustacijai nebuvo vietų (Dėl Covid riboja žmonių skaičių, reikia rezervuoti laiką iš anksto), o šį kartą gavome susipažinti su vienu iš savininkų, kuris mielai pasakojo apie visus vynus ir pilstė po truputį paragavimui. Vėliau prisėdome lauke po skėčiu lengviems užkandžiams su gražiu kaimo kraštovaizdžiu ir vynuogynais, vingiuojančiais horizonto link, priešaky. Važiuojant pro šalį tai tikrai verta sustojimo vieta!
Vakarop nuvažiavome išsimaudyti į Pebbley Beach, esantį Murramarang nacionaliniame parke. Nesu tikra, ar tai, kad paplūdimyje buvome vieni, ar vėliau atšokavusios kengūros, ar magiška šviesa, besiskverbianti pro medžių viršūnes, tą vėlyvą popietę padarė kažkokia magiška ir tikrai ypatinga.
Kitą dieną, palikę savo jaukų namelį miške, patraukėme į kelią pakrante žemyn. Pirma dienos stotelė – tas pats Murramarang nacionalinis parkas ir Depot Beach. Paplūdimys vėlgi nuostabiai gražus ir beveik tuščias (tik viena senukų pora vaikštinėjo), bet šįkart nesimaudėme, tik po parką pasivaikščiojome. Radome ten tokį lengvą ir trumpą taką tai juo ir praėjome. O šiaip tai vis kalbėjome, kad kuo toliau nuo Sidnėjaus, tuo gražesni ir atokesni paplūdimiai. Turint laiko kiek daugiau nei vieną savaitgalį, tikrai verta pavažiuoti tolyn!
Didžiąją dienos dalį praleidome kelyje. Pravažiavome ne vieną turistinį miestelį, tačiau šį kartą jiems neturėjome laiko*. Tik kojų pramankštinimo pertraukėlei sustojome Bodalla miestelio ledainėje. Mano dideliam džiaugsmui jie turėjo ir veganiškų ledų, tačiau nemeluosiu, tikrų ledų pasirinkimas buvo kur kas didesnis.
Sekančiai nakčiai buvome rezervavę kempingą ant vandenyno kranto, Ben Boyd nacionaliniame parke, kiek žemiau už Eden miestelio. Ieškodami jo kiek pasiklydome (net keletą kartų sekdami navigacine sistema atsitrenkėme į privačios valdos užtvarus), teko skambinti į NSW nacionalinių parkų informacijos centrą, kur mums maloniai padėjo susiorientuoti žemėlapiuose ir papasakojo kaip nusigauti iki kempingo. Pakeliui visai neplanuotai stabtelėjome vienoje atsitiktinėje apžvalgos aikštelėje, ir pasakysiu atvirai – netekau žado. Kokia nuostabiai graži pakrantė po kojomis driekėsi! Ir su kokiu keistu pavadinimu – Disaster Bay (liet. Tragedijos įlanka). Tikrai tai buvo vienas gražiausių kelionės vaizdų!
Apie kempingą taip pat porą gerų žodžių galiu pasakyti. Nakvojome Bittangabee kempinge (nemokamas), šalia jaukios įlankos. Galima kurti laužus, yra nemokami vieši griliai, o ir iki vandens vos pora minučių, tai užmigau tikrai su jūros ošimu ausyse.
Beje, čia buvo panašiai pusiaukelė – tiek į Sidnėjų, tiek į Melburną apie 500km. Žmonių praktiškai nėra, paplūdimiai nerealūs, puikūs įspūdžiai!
Kitą dieną kirtome sieną ir įvažiavome į Viktorijos valstiją (angl. Victoria). Čia dviems naktims turėjome namelį Australijos brūzgynų apsupty, privačioje valdoje netoli Granite Rocks miestelio. Namelio būta labai paprasto, bet radome viską, ko reikėjo: patogią lovą (iš tikro ten ir penkiese galima apsistoti, kitame miegamajame buvo trys viengulės lovos), virtuvę, terasą su griliumi, laužavietę lauke, o šaltesniu metų laiku ir židinį kambary būčiau tikrai įvertinusi.
Namelį rezervuoti galima čia.
Pats Granite Rocks miestelis niekuo neypatingas, tačiau regione radome porą įdomių vietų, kurias verta aplankyti. Pirmoji – Wilson’s Cave (liet. Vilsono urvas). Šie urvai priklauso didžiajam Buchan Caves tinklui. Buchan Caves – tai turistų lankymui pritaikyti urvai, su bilietais, gidais, įrengtais takais, specialiu apšvietimu, nuspalvinančiu visus stalagmitus ir stalaktitus aplinkui. Tuo tarpu Wilson’s Cave – laukinis, masiniam lankymui nepritaikytas urvas. Nepasakyčiau, kad kažkokia tai labai slapta, niekam nežinoma vieta, nes mums ateinant sutikome porą išeinančių žmonių, o mums išeinant kaip tik šalia sustojo kita mašina (urve buvome vieni). Visgi apie šį urvą reikia žinoti, nes taip pro šalį važiuodamas nesustosi ir nesugalvosi, kad vat reikia ta pieva žemyn nusileisti ir pažiūrėti, gal kartais galima į žemę įlįsti. Man pačiai Wilson’s Cave buvo visiškai netikėtas atradimas! Niekada nesu buvusi tokiuose laukiniuose urvuose anksčiau (buvau tik su turais ir gidais), tai buvo nauja ir įdomi patirtis. Patiko!
Na ir kelionės pabaigai vyšnia ant torto. Beieškodama, ką aplinkui nuveikti, kažkur pamačiau užuominą, kad šalia Lakes Entrance yra tokia Raymond Island, kurioje gyvena didelė koalų populiacija. Raymond sala nutolusi nuo kranto vos keletą minučių, ten nuolat pirmyn atgal kursuoja keltas (pėstiesiems nemokamas). Sala šiaip jau tankiai apgyvendinta, tačiau medžiuose laisvai sau gyvena koalos.
Keldamiesi keltu į salą lažinomės, kiek koalų pamatysime. Man atrodo, draugas sakė 5, aš turėjau daugiau vilčių ir spėjau, kad 10, tai per valandą pasivaikščiojimo po miestelį suskaičiavome medžiuose net 17! Tikiu, tas skaičius būtų dar didesnis, nes bent pusę laiko tiesiog stovėjome jas stebėdami ir fotografuodami. Kai kurios jos buvo aukštai medžiuose, kai kurios visai žemai. Kai kurios miegojo, kai kurios skabė eukaliptų lapus ir valgė, kai kurios šiaip ant šakos sėdėjo ir į mus žiūrėjo.
Koalos – mano pats mėgstamiausias Australijos gyvūnas. Buvo nuostabi patirtis matyti jas taip arti laisvėje, ne kokiame zoologijos sode.
Lankstinukuose rašė, kad Raymond Island gyvena apie 250 koalų, tai tikrai didelė tikimybė jas ten pamatyti. Keliaujantiems pro šalį tikrai rekomenduočiau sustoti! 😉
Paskutinę kelionės atkarpą įveikėme per keletą valandų, planuodami būsimas keliones tarp šių dviejų valstijų, ir pritariamai linksėdami, kad galbūt ir negalime išvykti iš šalies, bet užtat kiek gražaus turime ir čia pamatyti!
*Turint daugiau laiko, rekomenduočiau aplankyti pakrantės Narooma miestelį (daug šviežios žuvies kioskelių ir puiki galimybė panardyti su ruoniais, apie kurią pasakojau šiame įraše), istorinį Central Tilba miestelį (gražus miestelis ir jaukios kavinukės), jei užsuksite į šalia esantį Tilba Tilba, tai būtinai apsilankykite vienintelėje ten esančioje prancūziškoje kavinėje. Tuo tarpu Tathra miestelis garsėja austrėmis ir sena medine prieplauka, na, o Eden patiks žvejams, nes iš ten vyksta daug jūrinės žvejybos turų.
***
Bučkiai ir linkėjimai
