Foto įspūdžiai iš George Town Malaizijoje

Turbūt nesumeluosiu, sakydama, kad Penang – viena populiaresnių krypčių Pietryčių Azijoje. Dažnas keliautojas, vykstantis į Malaiziją ir turėdamas kelias laisvas dienas, įtraukia šią salą, tiltu atskirtą nuo žemyninės šalies dalies, į savo lankytinų vietų sąrašą. Kas juos ten vilioja? Turbūt kiekvieno atsakymas būtų skirtingas, tačiau didžioji dalis atsakytų, kad vyksta ten dėl unikalios George Town architektūros ( 2008 metais šis miestas įtraukas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą), kultūros ( tai vienas kultūriškai mišriausių šalies miestų), gatvės maisto (jo ten apstu kiekvieną vakarą) ir gatvės meno kone ant kiekvieno kampo. Kas ten traukė mane? Viskas!

Paturistavusi keletą dienų Malaizijos sostinėje (apie kurią pasakojau čia) sėdau sau į autobusą ir pajudėjau šiaurės kryptimi. Kelionė Kuala Lumpur – Penang užtruko virš 6 val vietoje žadėtų 4, bet aš didžiąją kelionės dalį pramiegojau, tai nežinau, gal kokiame kamštyje stovėjome. Atvykus į Penang stotyje užkalbinau vieną britų porelę, tada kartu išsikvietėme Grab ( čia kaip Uber Azijoje) ir dar po gerų 20 minučių pagaliau atvykome į George Town.

George Town! Kaip aš norėjau pamatyti šį miestą! Ir nors didelių žygdarbių nepadariau ir neužmirštamų nuotykių nepatyriau, laiką praleidau smagiai. Viena. Savo ritmu. Eidama ten, kur noriu, ir užtrukdama tiek laiko, kiek noriu. Su fotoaparatu rankose, fotografuodama miesto gyvenimą, skersgatvius, grafičius ir atsitiktines detales. O kai pavargdavau ar būdavo per karšta, prisėsdavau kavinukėse šaltam Latte puodeliui ar šviežiam kokosui.

Iš tikro tai dvi dienas aš taip ir pražioplinėjau mieste su fotoaparatu rankose, eidama, kur akys veda, o grįždama su telefonine navigacija, tai nei aš kokiu išsamiu miesto gidu pasidalinti galiu, nei Wikipedia perrašinėti noriu. Pasidalinsiu tiesiog tuo, ką mačiau, kas patiko, ir galbūt keletu pastabų, kurios kam nors keliaujantiems gal bus naudingos.

Nakvynė. Kadangi šį kartą Pietryčių Azijoje buvau visiškai viena, tai truputį tikėdamasi susipažinti su kitais keliautojais, apsistojau hosteliuose. Apie tą Kuala Lumpur su baseinu ant dangoraižio stogo jau pasakojau, bet ir George Town visai neblogai išsirinkau, tai ir pasidalinti negaila. Tiesa, šis hostelis išskirtinai tik merginoms – Olive Spring. Įsikūręs geroje vietoje, senamiestyje, šalia pagrindinės barų ir restoranų gatvės, tikrai švarus, lovos su užuolaidėlėmis (kam norisi privatumo), pirmame aukšte įsikūrusi jauki kavinė ir kepyklėlė, tai ryte žadino kavos ir šviežių bandelių kvapas. Tiesa, dėl tų aplinkui esančių barų vakare gan ilgai lauke triukšminga buvo, o iš apačioje esančios kavinės nuo ankstaus ryto muzika sklido, tai kas labai jautriai miega, gal šis hostelis tokių gerų įspūdžių ir nepaliktų ( tuo tarpu aš ausų kištukus įsikišau ir man vienodai švietė, kas vyksta aplinkui, susirinkau tik gerus įspūdžius).

Gatvės menas. Kaip iš internete skaitytų straipsnių supratau, George Town nebuvo toks populiarus keliautojų tarpe, iki kol 2012 metais vietinė valdžia nepasamdė lietuvio kūrėjo Ernest Zacharevič, kuris savo unikaliais darbais papuošė miestą. Talentingam menininkui įsitraukus, ant George Town pastatų atsirado daug tapytų darbų, prie kurių šiandien driekiasi eilės turistų, norinčių nusifotografuoti. Vėliau prie E. Zacharevič prisijungė kiti kūrėjai, savo darbais paversdami miestą į gyvą, nuolat kintančią meno erdvę, po kurią įdomu vaikščioti ir visai nebaisu pasiklysti. Kaip minėjau, aš pati ėjau, kur akys vedė, tačiau norintys pasivaikščioti miesto gatvėmis tikslingiau, gali naudotis gatvės meno žemėlapiu, kurį rasite čia.

Gatvės maistas. Ant manęs gal ne visada matosi, bet šiaip tai aš tokia mėgstanti pavalgyti. Ir kol neturiu jokios blogos patirties su gatvės maistu Pietryčių Azijoje, tol aš jo visai nesibaidau. Gatvės maistas man visada asocijuojasi su kultūrine patirtimi . Valgyti ten, kur valgo vietiniai. Kartais prie vieno stalo, kartais prisėdus ant mažos kėdutės ant šaligatvio, apsikeičiant šypsenomis ir neretai juos prajuokinant, kai susiraukiu, kad man per aštru, o jie valgo sau pasičepsėdami ir dar papildomai čili užsideda. Jeigu ir jūs ne vien turistiniuose restoranuose keliaudami valgote, tai siūlyčiau apsilankyti Penang naktiniame maisto turguje. Nors turgumi to gal ir nereiktų vadinti. Ten labiau kaip turgaus halė, kurioje ratu išsidėstę maži maisto kioskai, o viduryje daug stalų, prie kurių visi susėdę valgo. Maisto daug ir jis skanus, Patikrinta – patvirtinta. 😉

Kiniečių dvarai ir turtai. Būdama Penang norėjau aplankyti du turtingųjų istorinius dvarus-muziejus, tačiau dėl ribotų lankymo valandų Mėlynąjį dvarą (The Cheong Fatt Tze Mansion) pražiopsojau, tai tik žaliąjį (The Pinang Peranakan Mansion) pavyko aplankyti. Pastarasis priklauso Peranakans šeimai, atspindintis turtingų kinų gyvenimą XIX amžiuje. Dabar rašydama truputį svarstau, ar ten tikrai visi tie turtai originalūs ( jei taip, tai labai jau nedaug apsaugos), bet tada lankydamasi nedvejojau, kad tiek aukso ir brangakmenių gyvenime nesu mačiusi. Ir nors šiaip jau gyvenime blizgučiai man įspūdžio nedaro, ten  būnant vis bandžiau suvokti, na kaip kažkas gali būti tokie turtingi. Įdomi vieta. Muziejaus lankymas galimas su grupe, turai su gidu vyksta kas valandą, bet po tos valandos niekas neišvaro, galima ir vieniems pavaikštinėti.

Kek Lok Si šventykla. Malaizija yra ganėtinai mišri valstybė. Čia vieni šalia kitų gyvena skirtingų tautybių, kultūrų, religijų žmonės. Didžiąją dalį šalies gyventojų sudaro musulmonai ( 61,3%), antroji vieta atitenka budistams (19,8%), trečioje vietoje krikščionys (9,2%), tada hinduistai (6,3%), galiausiai lieka kinų religijos  išpažintojai (3,4%). Didžiausioje musulmonų mečetėje taip pat teko lankytis ( įdomi ir visai neplanuota patirtis!), tačiau šioje pastraipoje ne apie tai. Šioje vietoje noriu parodyti labai gražią kinų budistų šventyklą.  Kek Lok Si Penang saloje ant kalvos iškilo 1891-aisiais, kai vienas vyresnysis vienuolis pastebėjo, jog ten tinkamas feng-šui. Įspūdingiausia šventyklos vieta – 30 metrų pagoda, bokštas, kuriame susimaišę tipiški Tailando, Mianmaro, Kinijos architektūrų elementai. Į bokštą lifto nėra, tenka lipti spiraliniais laiptais, kol ima suktis galva, tačiau vaizdai iš viršaus labai gražūs. Visa sala po kojomis!

Kapitan Keling mečetė. Pasakysiu atvirai, aplankyti šią mečetę nei aš ruošiausi, nei ką. Ėjau sau gatve jau galvodama, ar čia vėlyvų pietų ieškoti, ar ankstyvos vakarienės, kai šalia mečetės užkalbino keli jauni vaikinukai, kviesdami užeiti. Iš pradžių truputį kilnojau antakį ir dvejojau, galvodama eiti ar ne, bet žadėjo, kad ilgai neužtruks. Prie įėjimo mane pasitiko mergina, visą laiką vadino sese, davė rūbą apsigaubti nuogus pečius, kelius ir plaukus, o tada pakvietė užeiti, ir pasakojo, kaip meldžiasi, rodė, kur stovi imamas, kur vyrai, kur moterys, kur prieš pamaldas apsiprausia, aiškino, kada meldžiasi ir kaip Mekos kryptį nustato, jei ne mečetėje tai daro. Skaitė ir vertė koraną, atsakinėjo į visus klausimus ( o čia jiems nepasisekė, nes, kai man įdomu, aš turiu krūvą klausimų). Iš pradžių buvau viena, bet greitai prie manęs prisijungė jaunų vokiečių grupelė, tai sakyčiau, buvo visai netikėtai ir įdomiai praleistas pusvalandis. Niekada nesu buvusi musulmonų mečetėje anksčiau, tai dėl bendro išprusimo buvo tikrai įdomu.

Tokia buvo mano trumpa pažintis su Malaizija. Labai noriu sugrįžti, gal kokią Borneo salą aplankyti, arba į tas mažytes salas rytinėje dalyje nuplaukti ( skaičiau, kad nardymas ten puikus!). Gal kitais metais! Jei pavyks, tai pažadu savo pasakojimais pasiimti ir jus kartu. 🙂 O dabar atgal į Australiją. Neseniai buvau kalnuose slidinėti ( taip, Australijoje!), tai turbūt sekantį kartą apie tai ir papasakosiu. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai