Žibintų ir šypsenų mieste. Hoi An

Gegužės vakaras kažkur centriniame Vietname. Oro temperatūra atvėsusi iki malonių 28 laipsnių šilumos, nebekaršta. Hoi An senamiesčio gatvės sparčiai pildosi (neaišku kur per dieną besislėpusiais) turistais, saulė iš lėto nyra už namų stogų (o gal palmių viršūnių), pamažu įsižiebia žibintai. Pirmą vakarą vaikštinėju miestelio kanalo pakrantėmis, vis purtau galvą atsisakydama pasiplaukiojimo valtele, stebiu tą turistinį šurmulį aplink mane, šypsausi ir džiaugiuosi savo sprendimu atvykti į Vietnamą, o jei tiksliau, i Hoi An miestelį.

Hoi An miestelis keliautojų mėgstamas dėl savo puikiai išsilaikiusio senamiesčio, 1999 metais įtraukto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šio miestelio gatvėse mintimis gali nusikelti į XV-XIX amžius, kuomet tai buvo žymus prekybos uostas. Šiandien senamiestyje yra išlikę 1107 medinio karkaso, plytinių sienų pastatai, kuriuose įsikūrusios parduotuvėlės, kavinės, restoranai, siuvyklos, muziejai, šventyklos. Namus puošia raižiniai ant durų, langinių, taip pat detalės ant stogų ir žibintai. Daugybė žibintų! Čia jie yra kiniečių ir japonų kultūrų palikimas, kuris dabar ir yra didysis miesto išskirtinumas bei puošmena. Kai pirmą kartą pamačiau, tai visą vakarą fotoaparato iš rankų nepaleidau! Man jie taip gražu!

Įėjimas į šį gražų senamiestį šiaip jau mokamas (apie 4,5 eur neribotam laikui) ir aš susimokėjau, tačiau, kaip supratau, ne visi taip daro, nes bilietus tikrina tik norint įeiti į muziejų. Miestelyje yra 21 muziejus (su išduotu bilietu pasirinktinai gali aplankyti 5 iš jų), ir aš aplankiau keletą. Kaip man atrodo, senamiesčio bilietas – sąžinės reikalas, tačiau man pačiai Hoi An labai patiko, ir suprantu, kad tie milijonai turistų, lankantys jį kasmet, turėtų prisidėti prie šios istorinės vietos tvarkymo ir išsaugojimo.

Hoi An yra šalia jūros, o per miestelį dar teka Thu Bon upė. Kiekvieną vakarą ne tik siauros pėsčiųjų gatvės, bet ir upė prisipildo žibintais, prikabintais prie mažų laivelių, kuriais plukdomi turistai. Aš pasiplaukiojimų atsisakiau taip pat kaip ir galimybės paleisti savo šviečiantį žibintą-gėlę-žvakutę  žemyn upe. Šiuos mažus žibintus, simbolizuojančius šviesą, skinančią kelią pro tamsą, paprastai pardavinėja senos močiutės. Šiaip jau dėl jų šiltų šypsenų lyg ir norėtum pirkti, tačiau to nedarai, nes prie gamtos šiukšlinimo iš principo neprisidedi ( niekas vėliau tų žibintų juk nerenka, jie taip ir nuplaukia žemyn upe į vandenyną), ir galvoji, kad ten ir taip viskas gražu, tikrai nereikia viso to į vandenį leisti.

Vakare, pasivaikščiojus po šviečiantį miestą ir kiek praalkus, traukiu į naktinį turgų. Vietinė šalies virtuvė – man vienas įdomiausių dalykų keliaujant. Aišku, ne viską aš valgau, ir tikrai ne visur, tačiau pažioplinėti aplinkui, kažką vietinio ir neįprasto išbandyti, skonio receptoriais pažinti lankomą šalį niekada neatsisakau. Naktinis turgus tam visada puikiai tinkama vieta. Hoi An jis turistinis, kaip ir kiekvienoje turistinėje vietoje galima rasti daug kičinių suvenyrų, tačiau aš ten ėjau dėl maisto. Kažką iš vieno vagonėlio išsirinkau ( “Man be mėsos ir svogūnų, prašyčiau”), o kas ten buvo tai ir pati nelabai žinau. Kažkas kepto ryžių popieriuje ir kažkas skanaus. 😉

Kad jau pradėjau apie maistą, tai trumpai noriu papasakoti ir apie kavą. Mano didelei nuostabai, Vietnamas yra antras pasaulyje kavos augintojas po Brazilijos. Kava čia geriama nuo ryto iki vakaro, ir tavo pasakymas, kad 19 valandą kavos nebegersi, nes negalėsi užmigti, vietiniams kelia šypseną. Kava šioje šalyje geriama kitaip nei mums įprasta, ir ten lankantis, tikrai reiktų jos paragauti. Aišku, užsisakinėjant tinklinėse kavinėse tikriausiai gausite jau paruoštą, tačiau labai dažnu atveju jums ant stalo atkeliaus visas rinkinukas “Pasidaryk pats”. Pirmą kartą sulaukus tokio rinkinuko gavau instrukcijas ką daryti iš žavios nebylės padavėjos, o jos atrodė taip: į tą mažą indelį, uždėtą ant puodelio, dedama kava, ji prispaudžiama filtru, uždengiama dangteliu, ir reikia palaukti 10-15 minučių, kol ji iš lėto sulaša į puodelį. Tada su šaukšteliu dedamas kondensuotas pienas, galima įpilti šiek tiek paprasto pieno, galiausiai įdėti ledukų, jei norisi šaltos kavos ( kai lauke gerokai virš 30 laipsnių šilumos, tik šaltos kavos ir norisi). Cukraus nebereikia, nes nuo kondensuoto pieno ir šiaip saldu. Nuotraukose apačioje kavą gėriau labai gražioje ir jaukioje Reaching Out kavinukės, kurioje dirba žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią. Aš užėjau visai netyčia, tačiau dabar vien palaikydama šį socialinį projektą apsilankyčiau dar kartą.

Be Hoi An senamiesčio lankymo galima išsinuomoti dviračius ir važiuoti prie jūros ( iki An Bang Beach apie 4,5 km), galima pasinaudoti proga ir pigiai pasisiūti rūbų (vienas švedas mano hostelyje pasakojo, kad už $200 pagal jo kūno išmatavimus jam pasiuvo kostiumą, dvejus marškinius ir šortus), populiarūs  organizuojami dviračių turai po kaimus ir vietnamietiško maisto gaminimo pamokos.

Hoi An miestelis neturi nė oro uosto, nė traukinių stoties. Jei nekeliaujate per šalį autobusu, lengviausia jį pasiekti skrendant į artimiausią Da Nang oro uostą, o iš ten arba taksi, arba su Grab automobiliu ( Pietryčių Azijoje nelabai kur yra Uber, jie turi vietinę programėlę – Grab). Aš pati važiavau Grab, sumokėjau apie 10 eur, paprastu autobusu turbūt būtų pigiau, bet nežinau, kaip iki jo nusigauti.

O pats Hoi An man be galo patiko, ir tai buvo puiki įžanga į pirmąją pažintį su šalimi.. Jei planuojate į Vietnamą ir svarstote, ar verta, tai mano rekomendaciją tikrai turite! 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai