• Įstabioji Tasmanija ir jos nacionaliniai parkai

    Keliaujant turbūt kiekvienas iš mūsų turime tą norą pamatyti, pajausti, paragauti, patirti, pažinti… Ir kuo daugiau keliaujame, kuo labiau tas patirtis tarpusavyje lyginame. Ir kuo daugiau galime palyginti, tuo didesniais keliautojais jaučiamės – juk tiek visko jau matėme ir tiek visko apie pasaulį jau žinome! Čia gal truputį ironizuoju, tačiau aš pati niekaip neatsikratau lyginimo. Ir pasakysiu jums atvirai… Kiek daug man džiaugsmo ir smalsumo suteikia tos vietos, kurios neprimena nieko, matyto iki šiol. Tos, kuriose kraipai galvą vienaip, kraipai kitaip, o iš prisiminimų kertelės niekas, kas galėtų pirmąjį įspūdį užgožti, taip ir neišlenda. Ir tada priimi jas tiesiog tokias, kokios jos yra, be jokių palyginimų. Būtent tokia man pasirodė didžiausia Australijos sala Tasmanija. Savita ir su niekuo nepalyginama.

    Aplankyti Tasmaniją norėjau seniai, tačiau it kokį desertą po visų kelionių Australijoje pasilikau pabaigai. Na o desertais, visi žinome, reikia mėgautis po truputį, tai ir Tasmanijos tebuvo keturios dienos.

    Suspausti kelionę į 4 dienas tokioje vietoje kaip Tasmanija iš pradžių pasirodė labai sunki užduotis. Kai pradėjome smulkiau domėtis ir konkrečiau planuoti, atrodė, kad ir ten norime, ir ten, ir dar ten…Bet tada susėdusios pasidalinome savo lūkesčiais, kokiu tempu norime keliauti, ir abi pritarėme minčiai, kad mes – ne turistės iš Azijos. Mūsų kelionės tikslas nėra kuo daugiau asmenukių skirtingose vietose, mes norime iš tikro pajausti vietos atmosferą, o tai reiškė lėtesnį keliavimo tempą, mažiau laiko automobilyje, mažiau lankytinų vietų, mažiau nuotraukų, tačiau daugiau laiko gamtoje ir tikresnį buvimą čia ir dabar.

    Ketvirtadienio rytą nusileidusios Launceston oro uoste salos šiaurėje, išsinuomavome automobilį ir patraukėme rytinės pakrantės link. Claire vairavo, o aš fotografavau pro langą, negalėdama atsistebėti, kaip greitai keičiasi kraštovaizdis. Atrodo, kątik plytėjo geltoni laukai, dabar žaliuose slėniuose avytės ganosi, už posūkio prasideda kalnai su grėsmingais tarpekliais, ten truputį toliau taisyklingos vynuogynų linijos šlaitais vilnija, o tada lyg niekur nieko prieš akis išnyra bekraštė vandenyno žydrynė. Ir visa tai kokios pusantros valandos bėgyje. Aš buvau girdėjusi, kad Tasmanija labai įvairi, tačiau tikrai nesitikėjau, kad ten visko tiek daug, ir viskas tokioje sąlyginai nedidelėje teritorijoje!

    Pirmasis mūsų kelionės tikslas buvo Freycinet nacionalinis parkas. Į parko stovyklavietę atvykome pusvalandį prieš saulėlydį, o atvykus dar keletą akimirkų negalėjome patikėti, kokioje nuostabioje vietoje esame. Mūsų stovyklavietė buvo vos keletas žingsnių nuo paplūdimio! Lyg to būtų maža, motulė Žemė tokį vakaro šviesų šou surengė, kad šiaip jau nedrįstum net svajoti prieš kelionę.

    Šios kelionės metu nakvojome kempinguose, ir pirmoji naktis palapinėje buvo tokia kaip čia pasakius… Man ji buvo ilga ir šalta, nes pasirodė, kad mano turėtas čiužinys leido orą. Tai reiškia, kad miegojau ( jei tai galima pavadinti miegu) ant žemės. (Jei kas nors esate miegoję esant +10 šilumos ant žemės, galite įsivaizduoti, ką turiu galvoje). Ryte atsikėliau toli gražu ne pačios pakiliausios nuotaikos, ir mano entuziazmo lipti į Amos kalno viršūnę nebuvo likę nė lašo… Laimei, vėliau pusryčiai ir švelnios kavos puodelis Coles Bay esančioje kavinukėje nuotaiką pataisė, ir galų gale patraukėme į kalnus.

    Freicynet parkas nuostabus! Kaip žmogus, savo aplankytų Australijos nacionalinių parkų sąraše turintis 25 parkus, užtikrintai galiu sakyti, kad tai buvo vienas mano mėgstamiausių. Įsikūręs nedideliame pusiasalyje, iš abiejų pusių skalaujamas žydro vandenyno, tvirtai tikiu, kad abejingų nepalieka. Kaip jau minėjau, plano lipti į viršų atsisakėme, lipome tik iki apžvalgos aikštelės, tačiau įspūdžiai labai geri.

    Kitą dieną praleidome kelyje. Važiuoti per Tasmaniją man patiko dėl jau anksčiau minėto greitai besikeičiančio kraštovaizdžio, kai nežinai, kas tavęs laukia už kampo, tačiau, kad visą dieną nepraleistume automobilyje, į savo maršrutą įtraukėme porą sustojimų vyninėse. Šiaip jau Tasmanija yra gerokai žemiau nuo Australijos žemyno, arčiau Antarktidos, ten dažnai lyja, klimatas vėsesnis, todėl iš pirmo žvilgsnio gali nustebti, kad ten tiek vynuogynų. Tačiau pasirodo, vienas iš pagrindinių Tasmanijos eksportuojamų produktų yra ne kas kita kaip vynas. O jeigu jau taip, tai žinote, pažinimo tikslais, privalėjome stabtelėti nors poroje vyninių. 🙂 Pirmoji buvo Devil’s Corner. Pagal automobilių stovėjimo aikštelių dydį buvo galima numanyti, kad šiaip jau ji pritaikyta dideliems lankytojų srautams, tačiau tądien ten buvo ramu. Atvykusios iš pradžių užlipome į apžvalgos bokštą pasidairyti po apylinkes, o tada į užsukome į vyno degustacijų kambarį. Vynai pasirodė labai skanūs, Claire vieną butelį nusipirko, o aš susilaikiau, kai išgirdau, kad ir Sidnėjaus parduotuvėse jo galima rasti ( gal kiek brangesnis nei ten, kur praktiškai tiesiai iš bačkos, tačiau labai norint, galima įsigyti ir čia).

    Kita stotelė – Spring Vale. Ši vyninė lankytojus vilioja ne tiek savo vynu, kiek istorine vieta. Vyno degustacijų patalpa yra įrengta mažoje, XIX amžių menančioje akmeninėje trobelėje. Turint galvoje, kad Australijoje tokių senų pastatų labai mažai, tai daro šią vieną ypatingą. Tamsioje trobelėje yra toks kaip ir mini buities muziejus su pirmųjų naujakurių rakandais, čia pat vyksta ir vyno bei džino degustacijos. Išsirinkusios labiausiai patikusį vyną, ten pat esančiame restorane užsisakėme ir pietus. Pietų meniu nedidelis ir kasdien skiriasi, nes visiškai priklauso nuo to, ką ryte žvejai pagavo jūroje. Aš tądien mėgavausi ant grotelių kepta žuvimi, moliūgu ir salotomis. Na ir, žinoma, tuo vaizdu į vynuogyną.

    Vakare atvykome į savo kempingą Cradle Mountain nacionaliniame parke. Kempingas maloniai nustebino nemokamais šiltais dušais ir bendra patalpa su dviem didžiuliais židiniais, kur galėjome gamintis vakarienę ir šiltai pavakaroti su vynu ir knyga rankose (stovyklaujant rudenį didžiausias neigiamas dalykas man yra ankstyvi vakarai ir vėsios naktys. Tos naktys tai dar ką dabar, svarbu turėti gerą miegmaišį, tik vat su vakarais visada būna toks: “ O ką veikti, kai jau 18val tamsu, šalta, o miegoti dar kaip ir per anksti?” Tokiais atvejais užuovėja su spragsinčiu židiniu pradžiugina labiau nei galėtum pagalvoti!).

    Kitą dieną laukė žygis į kalnus. Claire buvo užsibrėžusi lipti iki pat viršūnės, mano ambicijos buvo paprastesnės: lengvai pasivaikščioti, lipti tiek, kiek norisi, pasimėgauti vaizdais į kalnus, ežerus, krioklius, kažkiek pafotografuoti ir tiesiog dieną praleisti nuostabioje gamtos apsuptyje. Dienos pabaigoje jaučiausi pati nustebinusi save, nes visai nemažą ratą pro kalnus prasukau (jeigu tikėčiau telefono programėle, tai 12,5 km). O kai būdama jau apačioje pažiūrėjau į tą aukščiausią tašką, nuoširdžiai nustebau, kad taip aukštai buvau užlipusi.

    Cradle Mountain nacionaliniame parke galimi keli maršrutai. Turbūt kiekvienam žygeiviui pagal nuotaiką ir fizinį pasirengimą. Mes savo maršrutą pradėjome Ronny Creek, tada pasiekėme Crater Lake su maža bakūže, vėliau pradėjome sparčiai kilti aukštyn, kol galiausiai stačiais, siaurais ir vingiuotais akmeniniais laiptais pasiekėme Marions Lookout. Čia papietavome, palengvinome kuprines, atsipūtėme ir išsiskyrėme. Claire patraukė link Cradle Mountain, o aš dar kuriam laikui likau ten pasėdėti ir kalnų viršūnėmis akis paganyti.

    Kai jau susiruošiau pamažu leistis į slėnį, pati nepajutusi pasukau takučiu dar truputį aukščiau. Ir, jei kas nors iš skaitančiųjų ruošiasi šiam maršrutui, tai įsidėmėkite mano patarimą, kad užlipus iki apžvalgos taško, būtinai palipkite dar kelias minutes aukštyn, kur Cradle Mountain viršūnė kaip ant delno! Verta! 🙂

    Grįžtant link autobuso praėjau Wombat Pool ežeriuką su nuostabiais atspindžiais, tada pasiekiau Lake Dove su Instagram’e žymiu valčių nameliu.

    Jau sėdėdamos lėktuve atgal į Sidnėjų abi dalinomės įspūdžiais, kas kelionėje labiausiai patiko. Abiems truputį skirtingai, bet man didžiausią įspūdį padarė Tasmanijos kraštovaizdžio įvairovė. Atrodo, važiuoji vos valandą, o pro langą vaizdai taip greitai keičiasi, kad vos spėji susigaudyti, kad ten ir kalnai, ir vandenynas, ir vynuogynai, ir jaukūs miesteliai, ir plačios laukymės – viskas kartu. (Žemyninėje Australijoje to nėra. Ta prasme yra, bet viskas išsidėstę kur kas didesniais atstumais. 😉 ) Dar man patiko maistas (daug šviežio, vietoje užauginto ar sužvejoto), jaukios kavinukės (kavą jie moka gaminti ne prasčiau nei Sidnėjuje), ir nerealūs kempingai ( užmigti, kai už kelių metrų ramiai ošia vandenynas, argi ne svajonė?). Po šios kelionės abi pritarėme, kad tai tebuvo Tasmanijos paragavimas ir įsitikinimas, kad labai skanu. Visai porcijai dar tikrai reiktų bent vienos ar dviejų tokių kelionių. Labai tikiuosi, kad kada nors pavyks ten vėl nusigauti!

    P.S. Rašydama šį įrašą neapkroviau jūsų nuorodomis ir naudinga informacija, nes ir taip tekstas ilgas gavosi. Pabandysiu surašyti viską atskirai ir palikti čia artimiausiu metu, gal kam nors pravers. 😉

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    4 Comments

    1. Jūratė
      2019 May 6 / 13:29

      Nerealios nuotraukos. Labai gražu!

      • Vaida
        Author
        2019 May 6 / 13:30

        Ačiū! Visa ta sala nereali! 🙂

    2. 2019 June 8 / 20:21

      Vaida, suraičiau tekstą ir nuotraukas kaip patį geriausią keliautojo sielą užsaldinantį desertą! Wow! Tiesiog wow! Ačiū 🙂

      • Vaida
        Author
        2019 June 8 / 23:22

        Tai Tau ačiū už komentarą! Šilti atsiliepimai labiausiai ir skatina neapleisti šio blog’o ir neapsiriboti Instagram’u 🙂

    Leave a Reply to Vaida Cancel reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?