Kovo karuselėje

Už poros valandų į oro uostą. Vėl. Kol laukiu skrydžio namo ir turiu truputį laiko, galvoju, ką čia jums papasakojus. Įspūdžių apie atostogas Balyje turbūt dar teks palaukti, nes pačios galvoje rišlus pasakojimas kol kas nesusideda, tai gal šiandien tiesiog šiaip apie tai, kuo ir kaip gyvenau praėjusį mėnesį . Tiesa, jis praskriejo tokiu tempu, ir tiek visko vyko, kad į blog’o eilutes tikrai nesutalpinsiu, tačiau bent jau trumpai apie viską papasakoti galiu.

Mėnesio kelionės. Praėjęs mėnuo buvo toks intensyvus kelionių prasme, kad atrodo, lagaminą vos spėjau iškrauti, rūbus išsiskalbti ir vėl jį sukrauti. Mėnesio pradžioje teko apsilankyti didžiausiame pietų Australijos mieste, Adelaidėje, apie kurią jau spėjau papasakoti čia, kitą savaitę skridau pakeliauti po Tasmaniją, o galiausiai dar ir Balį išskridau. Dar nežinau, apie ką papasakosiu anksčiau, gal apie Tasmaniją? Visgi įdomesnė ir lietuviui kur kas tolimesnė kryptis nei Balis. Ko jūs norėtumėte labiau? 🙂

Savaitgalio išvykos. Be tolimų kelionių vieną savaitgalį ir aplinkui Sidnėjų keliavau, po vieną savo mėgstamiausių vyno regionų – Hunter Valley (pasakojimas čia). Man ten taip gražu, kad jau laukiu, kada vėl kada nors važiuosiu. 🙂

Nacionaliniai parkai. Atrodo, jau buvau kažkur minėjusi, kad per šiuos metus noriu aplankyti bent 12 naujų (!) nacionalinių parkų. Kovo mėnesį aplankiau du, ir abu jie buvo Tasmanijoje: Freycinet ir Cradle Mountain. Abu nerealūs! Beje, Cradle Mountain buvo toks malonus nutikimas. Keliavau aš ten su savo drauge angle, ir vienu metu mes atsiskyrėme, nes ji lipo į kalno viršūnę, o aš neturėdama tinkamų batų ir būdama tam visai nepasiruošusi, į pačią viršūnę kopti nenorėjau. Žodžiu, likusi viena fotografavau aplinkui, kažkuriuo metu pasiprašiau vienos grupelės merginų, kad mane nufotografuotų, aš joms irgi parodžiau gražų kampą nuotraukai… Dauguma merginų iš tos grupelės buvo azijietės, bet buvo viena tokia šviesi, gražių garbanotų plaukų, mėlynakė ir labai artimu akcentu… Galvojau, tikrai galėtų būti lietuvė! Vis sukosi ant liežuvio galo paklausti, bet taip ir nepaklausiau. Jau grįžus namo ir įkėlus vieną nuotrauką į Instagram, Viktorija iš Life in Big Tent pažymėjo komentare vieną panelę, klausdama, ar ji ten jau buvo. Atsidarau anketą ir šypsausi – tikrai ta pati mergina nuo kalno. 🙂 Tai štai, koks nedidelis tas pasaulis, ir kaip plačiai tie lietuviai po jį išsibarstę. 🙂

Festivalis. Kai lankiausi Adelaidėje, gavau progą sudalyvauti viename didžiausių pasaulyje Fringe festivalių ( didesnis vyksta tik Škotijoje, Edinburge). Šio festivalio Adelaidėje pradžia laikoma 1960-iais, kai vietiniams artistams trūko kantrybė, ir dėl suvaržytų galimybių pasireikšti Adelaidės meno festivalyje jie pradėjo savo festivalį: tokį, kuriame nėra kuratorių, taisyklių, kur jie gali eksperimentuoti, išbandyti naujas technikas, skleisti savo kūrybiškumą ir nebandyti jo sutalpinti į egzistuojančius rėmus. Šiandien tai didžiausių meno festivalis pietiniame Žemės pusrutulyje. Šiais metais Adelaide Fringe dalyvauvo daugiau kaip 7000 atlikėjų/menininkų, vyko 1326 renginiai, jie buvo pasklidę po 517 renginio vietų.

Šou. Briefs: Close Encounters –  Geriausias šou, kokį mačiau per nežinau kiek laiko. Šie vyrukai iš Niujorko, bet daug keliauja su savo programomis po pasaulį. Jei pamatysite reklamą kokiame didesniame Europos mieste, prisiminkite mano rekomendaciją! Ir ne, tai ne vien striptizas, jei taip pasirodytų iš trailer’io. Tai šokis, nereali akrobatika, teatras, komedija, burleska ir šiaip šimtą kartų geresnis šou negu tikėjausi ten eidama. Ir tai nėra vien tik moterims, vyrai lieka sužavėti taip pat! 🙂

Mėnesio filmas. Vieną vakarą po darbų susitikome su drauge, ir nuėjome į kino teatrą pažiūrėti “Bohemian Rhapsody”. Koks geras! Jei dar kartais yra tokių, kurie nematė, būtinai pažiūrėkite. Po filmo pas mane Youtube kelias savaites Queens grojaraščiai sukosi. 🙂

Atradimai Sidnėjuje. Kartą draugas mane pakvietė į koncertą, o aš net nepasidomėjusi sutikau. Kai susitikome, klausiu aš jo, koks tai koncertas.

-Nežinau, kažkoks mažas, pas kažką svetainėje.

– Pas kažką svetainėje? Ta prasme?…

Nuvykus į vietą mąsčiau, kad tai vienas keistesnių koncertų, kokiame esu buvusi. Bet tuo pačiu įdomus! Veiksmo vieta – namas prie centrinės Sidnėjaus traukinių stoties. Vieta visai nejauki: avarinės būklės laiptinė visa išpaišyta grafičiais, sunku suprasti, ar ten kas nors dar gyvena ar nebe. Netyčia užsukusi į tokią laiptinę tikriausiai pagalvočiau, kad tai kokia narkomanų ir benamių landynė. Užtat prie įėjimo į patalpą – staliukas su išrikiuotais puodeliais ir senoviniais arbatos termosais. Baro nėra, tačiau gali vaišintis arbata arba atsinešti savo gėrimus ( turbūt pirmą kartą gėriau vyną ir servizinio arbatos puodelio su lėkštute). Kambarys nemažas, talpinantis apie 100 žmonių. Kadangi buvome vieni pirmųjų, gavome vietas ant sofutės. Tie, kuriems sofučių ir fotelių neužteko, susirangė ant grindų, ant pagalvėlių. Na o muziką, jeigu tas koncertas vyktų Vilniuje, pavadinčiau bardų vakaru, tik australišku variantu. Labai puikiai praleidau laiką! Jeigu skaitote šį įrašą Sidnėjuje, Evenbrite programėlėje paieškokite bilietų į High Tea koncertus. Man patiko, gal ir jums patiks. Vyksta jie kas antrą savaitę. 😉

Studijos. Baigėsi mano marketingo kursas, ir su visomis savo skolomis nebeturiu kur trauktis. Tai kovą susiėmiau ir padariau 5 darbus iš 8. Šią savaitę pasistengus padarysiu likusius 3 ir viską atsiskaitysiu. Laikas baigti reikalus su savo koledžu ir pasiimti tą diplomą, gana čia atidėlioti ir graužti save, kad neskiriu pakankamai laiko. Labai nedaug beliko!

Darbai. Nepaisant to, kad daug keliavau ir daug mokiausi, kovą dar kažkaip ir dirbau daug. Iš visų mano fotosesijų įsimintiniausia, be abejo, buvo ta, kurią vadinčiau “šūdiniausia (tiesiogine ta žodžio prasme) patirtimi, kokia tik gali būti”.  Pradžiai truputis konteksto, kad suprastumėte, kiek man tai buvo svarbu. 🙂

Prieš du metus, kai buvo pačios pirmos mano fotografijos darbų užuomazgos, Instagram pradėjau sekti keletą restoranų, vis galvodama, kaip man patinka jų nuotraukos ir kaip norėčiau kada nors pati taip fotografuoti, jog ir mano būtų panašios. Po kelių mėnesių užtikau, kad tų restoranų socialinių tinklų turinio kūrimu užsiima viena marketingo agentūra. Pabandžiau aš tai agentūrai parašyti, bet tada nesulaukiau jokio atsakymo. Po metų laiko, prieš praeitas Kalėdas, jie patys mane susirado ir pasiūlė prisijungti prie jų komandos. Labai apsidžiaugiau! Iš pradžių turėjau bandomąją fotosesiją, mano nuotraukos jiems patiko, tada laukė darbo pokalbis su savininkais. Aš pati jiems taip pat patikau, tad sutarėme dėl bandomojo laikotarpio ir atsisveikinome iki kitų metų, kada visi grįšime po kalėdinių atostogų. Labai džiaugiausi ir labai laukiau, bet deja, kažkas pas juos užstrigo, ir mano sutartis iki šiol neaktyvuotą… Bet mes vis palaikome ryšius, jie vis žada, kad kai turės darbo tiek, kad jų pagrindinė fotografė nebesusitvarkys, jie iš karto susisieks su manimi.

Tai štai, vieną dieną jie ir susisiekė. Tiesa, ne nuolatiniam darbui, o vienai fotosesijai. Nuvažiavau pas juos į ofisą, kur turėjau fotografuoti bandeles vienos kepyklėlės plakatui. Iš pradžių pabandę susistatyti dirbtinį apšvietimą visgi nutarėme fotografuoti natūralioje šviesoje. Turi jie kelis balkonus, tai aš iš pradžių apžiūrėjau vieną, tada per visą ofisą nuėjau iki antro, tada vėl grįžau į pirmą, tada susistatėme viską antrame, tada dar kažko nuėjau pasiimti į pirmą… Žodžiu, aš ten vaikštau per visą ofisą pirmyn atgal, ruošiuosi fotosesijai, kai kažkas iš darbuotojų trukt trukt nosimi:

-Kas čia taip smirdi?..

Aš irgi pajaučiu, kad kažkas smirdi. “Gal iš lauko”- galvoju,”-Balkonai atidaryti”. Tada man viena darbuotoja:

-Vaida, neįlipai kartais į šūdą?.. (Atsiprašau už žodyną)

-Aš??? – nesitikėjau tokio klausimo. Žvilgt į savo batus – net nustėrau visa…. Mano sportbačių padas storai aplipęs šūdu… Tada žvilgt į baltas ofiso grindis – mano batų žymės pasklidę plačiai po visą ofisą man vaikštinėjant pirmyn atgal… O siaube, didesnės gėdos neprisimenu!!! Jaučiu kaip stoviu raudona, pasimetusi ir net nežinau, ar čia atsiprašyti, ar eiti grindų plauti… Bet tada kažkas labai greitai išaiškino, kad vienas iš kolegų greičiausiai neišvedė savo šuns laiku į lauką, ir jis prikrovė krūvelę balkone ( jie ofise nuolat turi pora šunų), o aš netyčia įlipau… Tai gavosi taip, kad jie manęs atsiprašinėjo, kol aš batus bandžiau atplauti… Galiausiai visi iš to pasijuokėme, tik aš tikiuosi, kad neliksiu visų atmintyje kaip ta šūdinais batais jų baltame ofise, nes vis dar tikiuosi, kad netrukus pradėsiu ten dirbti. 😀

Praradimai / atgavimai. Kažkada seniai gavau išbandyti lietuviškos “Kvapų namų” kosmetikos. Iš bandytų produktų nelabai man ten kas patiko, tačiau buvo vienas tepaliukas, kur du metus naudojau, visur į gamtą vežiojausi, negailėjau ir draugams naudoti daviau, visiems gyriau ir džiaugiausi. “Baltoji karpūra” jis vadinasi. Šiaip aprašyme rašo, kad jis tinkamas tepti smilkinius, kai galvą skauda, arba vabzdžių įkąstas vietas, kad neniežtėtų ir nesikasytum, tačiau aš jį naudojau kaip apsaugą nuo uodų. Šiaip jau labai nemėgstu purškalų nuo uodų, nes jie kažkokiu būdu man visada patenka į burną, tai šitas tepaliukas labai gerai: truputį patepi paausius, alkūnes per vidinius linkius, riešus, kelius per linkius, ant nuogų kojų prie kauliukų, ir uodų visą vakarą nėra. Nesmirdi, į burną nepatenka ir labai skalsiai naudojasi, nes per du metus naudojant turbūt nė pusės nesunaudojau. Žodžiu, nerealus tepalas gamtoje, kurį visada kosmetinėje turėjau, iki kol vienos kelionės metu netyčia nepamečiau… Tada buvome keturiese, tai pasigedę visi savo daiktus išvertėme, bet vis tiek neradome. Buvo taip gaila, jog grįžusi namo prašiau mamos, kad Lietuvoje nupirktų ir man paštu į Australiją atsiųstų. Tai vat, praeitą mėnesį atsiuntė. Ne tik man, bet ir tiems trims draugams po vieną, su kuriais savo pirmąjį pamečiau. Dėkojame visi mano mamai, o aš savo ruožtu dar ir garsiai pagirti noriu, nes tikrai jaučiausi kažką gero pametusi ir dabar džiaugiuosi vėl atgavusi.

Internetai. Praeitą mėnesį buvau tokia užsiėmusi, kad Netflix turbūt neįsijungiau nė karto. Bet šiaip jau, jei neturiu laiko normaliems filmams, nereiškia, kad negaliu kažko trumpo pažiūrėti vakarieniaudama. Neseniai man parodė svetainę, kurioje surenka ir nuolat atnaujina geriausius trumpus filmus. Nežinau, gal jūs ją ir žinote, tačiau man tai buvo atradimas –https://www.shortoftheweek.com

Nuolaida. Na ir pabaigai. Kas skaitote mano blog’ą nuolatos, žinote, kad čia ne reklaminis puslapis ir bet ko nereklamuoju, nepardavinėju, pigiais mirgančiais reklaminiais paveikslėliais jūsų taip pat neapkraunu. Ir šiaip aš ne iš tų, kur imtų viską, ką siūlo ir apsikrautų nereikalingu šlamštu. Daiktus perku tik tuos, kurių man tikrai reikia arba tuos, kurių labai noriu ir žinau, kad nešiosiu/naudosiu, kol sunaudosiu. Turbūt todėl aš paprastai turiu vieną laikrodį, vienus nešiojamus akinius nuo saulės ir vos porą rankinių. Akinius aš visada mėgau RayBan, o ant mano riešo jau pora metų kasdien trinasi tas pats mano mylimas Daniel Wellington laikrodis. Na, bet po poros metų (gal kiek daugiau) jau gal ir galėtų būti laikas pasidairyti kažko naujo… 🙂 Kai pradėjau dairytis, nespėjusi nieko nusipirkti gavau dovanų iš MVMT: ir naujus akinius, ir naują laikrodį. Pati išsirinkau, tad man abu daiktai labai patinka, o kas maloniai nustebino, tai kainos mažesnės ir už RayBan, ir už Daniel Wellington. Jei neaktualu, tai atsiprašau už reklamą, bet, jei aktualu, tai užsukite patys pasidairyti į MVMT svetainę ir pasiimkite 15 procentų nuolaidą su kodu ‘vaidasav15’ atsiskaitydami. 😉

***

Tai štai, taip prabėgomis apie kovą. Balandis turbūt nebus toks įdomus, nes turiu susitvarkyti visus reikalus su studijomis ir į darbus po visų kelionių iš naujo įsivažiuoti… Bet šį mėnesį tikiuosi papasakoti jums apie Balį ir Tasmaniją, šį savaitgalį, jei nelis, kur nors už Sidnėjaus į gamtą važiuosiu, o dar ir per Velykas gal ką nors smagaus veiksiu… Tai iš eterio nedingstu. Tiesa, Instagram’e manęs visuomet daugiau, tad greičiau pasimatysime ten. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai