Na ir užderėjo čia pas mane kelionių pastaruoju metu! Turbūt taip ilgai pasąmonėje nešiojausi mintį, kad paliksiu Australiją gegužę, jog užkišau kovą taip, lyg tik keliauti čia ir tebūčiau atvykusi… Bet aš nesiskundžiu, keliauti man juk patinka. Ypač, kai pavyksta nuvykti ten, kur norėjau, bet nelabai tikėjau, kad pavyks. Būtent tai nutiko su Adelaide, didžiausiu pietų Australijos miestu.
Kas ir kaip? Galimybė praleisti savaitgalį Adelaidėje pasitaikė studentų organizacijos Study Adelaide dėka. Visai neseniai jie skelbė konkursą, kurio metu atrinko 12 studentų iš skirtingų Australijos didmiesčių ir pakvietė juos aplankyti Adelaidę bei įvertinti miestą jauno žmogaus akimis. Tarp laimingųjų patekau ir aš, tad kur buvus kur nebuvus, vieną ankstyvą penktadienio rytą skriejau debesų patalais pietų Australijos link.
Kodėl Adelaidė? Nežinau kiek esate susidūrę su šia tema, bet imigracija į Australiją jau keletą dešimtmečių labai sparčiai auga. Kasmet į šalį imigruoja (laikinam gyvenimui) daugiau kaip 600 000 žmonių ir didžioji dauguma jų atvyksta į Sidnėjų, Melburną, Brisbaną. Nenuostabu, kad miestai perpildyti, būsto kainos labai aukštos, pragyvenimas čia tampa išties brangus. Bandant pristabdyti šį procesą, Australijos vyriausybė kasmet vis sunkina nuolatinių vizų išdavimą New South Wales, Victoria ir Queensland valstijose, tačiau South Australia, Tasmania, Northern Teritorry kol kas palieka lengviau prieinamas. Mano šis savaitgalis ir buvo skirtas susipažinti su didžiausiu pietų Australijos miestu bei pasidalinti įspūdžiais su savo skaitytojais.
Gan dažnai vyrauja nuostata, kad Adelaidė – tai miegantis, nykus, truputį nuobodus miestas. Šiaip jau stereotipų klausyti vengiu, tačiau prisipažinsiu, kiek nustebau pajutusi, kad tą savaitgalį miestas visai neatrodė nei miegantis, nei nuobodus. Priešingai – gatvėse buvo pilna muzikantų ir artistų, pastatų kiemeliuose glaudėsi barai ir kavinės, miesto erdvės buvo užpildytos šiuolaikinio meno ir šviesų instaliacijomis, o vakarais vyko daugybė renginių. Kovą Adelaidėje vyksta net keletas didelių festivalių, tad turbūt neatsitiktinai ir mus pakvietė atvykti būtent šį mėnesį. Aš pati gavau progą aplankyti Fringe festivalį, kuriame matytas šou paliko tokį įspūdį, kad ir po renginio visą vakarą negalėjau nustoti šypsotis, vis dėkodama draugei už rekomendaciją.
Apie miestą. Pats Adelaidės miestas pasirodė labai žalias ir erdvus, suprojektuotas patogiam gyvenimui. Mieste yra keletas didelių universitetų, tad visą savaitgalį nepaleido jausmas, kad tai labai jaunas miestas. Studentus čia vilioja kur kas pigesnis pragyvenimas ( palyginimui, už tiek, kiek aš moku už vieną mažą kambarį Sidnėjuje, Adelaidėje galėčiau nuomoti dviejų miegamųjų butą. Arba viešasis transportas studentams mėnesiui kainuoja mažiau negu kad aš per savaitę išleidžiu Sidnėjuje). Viešasis transportas pasirodė patogus, centre išvis nemokamas, o ir vietų, kur nuvykti, ką pamatyti, ką nuveikti, panašu, kad netrūksta.
Ką aplankyti Adelaidėje? Jei paklaustumėte manęs, ką pamatyti Adelaidėje, tai mano mini top’as atrodytų taip:
Central market. Iš išorės tai atrodo kaip eilinis prekybos pasažas, tačiau įeini į vidų…ir galvoji, kaip čia jį perkelti į Sidnėjų! Ištisi vaisių ir daržovių stendai, šviežia duona ir bandelės, vietinė ūkininkų produkcija tokia kaip džemai, aliejus ir medus, mėsos stendai ( kuriuos, tiesą sakant, praėjau nežvilgtelėjus), vynas iš aplinkinių vynuogynų, sūrių gausa, o šalia to ir stendai su mažomis virtuvėlėmis, kur užsisakius tau pagamins skaniausius pusryčius. Būtent šeštadienio pusryčiams ten ir nuėjome. Ilgokai užtrukome, bet aš mėgėja skaniai pavalgyti, ir man ten atmosfera labai patiko, tad visai nesijaudinau, kad laiką gaištame.
Botanical Gardens. Po pusryčių centriniame turguje nuvažiavome į miesto botanikos sodą. Ten radome daug žalumos, daug gražiausių ir įvairiausių augalų, daug žiedų, keletą uždarų šiltnamių. Daug erdvės iškyloms, takučių pasivažinėjimams dviračiu ar tiesiog pasivaikščiojimui. Gražus parkas!
Gleneng. Jei Sidnėjus turi Bondi, Melburnas St.Kilda, tai Adelaidė turi Gleneng. Tai vienas pagrindinių miesto paplūdimių, kuris truputį nustebina tuo, kad jame žmonės nesiglausto šonais ir rankšluosčių vienas ant kito netiesia. (Na gerai, gal kiek ir perdedu, Bondi šonais irgi glaustytis neteko nė karto, tačiau Gleneng, palyginus su Sidnėjumis, savaitgalį atrodė tuščias. Vienas iš studentų, su kuriuo tą dieną leidau, nuėjo maudytis, tai greitai grįžo sunerimęs, kad vienas vandeny… Sako, niekas nesimaudo, gal čia ryklių pilna. 🙂 ) Aš maudynėms nusiteikusi nebuvau, tai patikrinau kitą vietą – The Moseley Beach Club. Na ir ką, ir puikiai! Sėdi sau ant pagalvėlės basas kojas ant balto smėlio ištiesusi, aplinkui gyvai meksikiečiai serenadas traukia, brazilės savo plunksnas kraipo, kokteilio ledukai taurėje sukasi, o prieš akis saulė už horizonto nyra. Tiesa, tas saulėlydis tai toks truputį nostalgiškas buvo. 🙂 Sidnėjuje mes neturime saulėlydžių, kai saulė nyra į jūrą ( ji čia kyla rytais), tai man tas saulėlydis į jūrą, medinis tiltas taip suveikė, kad mintimis atsidūriau Palangoje, nors Palangoje jau kiek metų nebuvusi… 🙂
Adelaide Hills. Koks pusvalandis nuo Adelaidės miesto, prasideda australiškas kaimas. Tiek tas tikras, tiek turistinis. Mus pakvietusi Study Adelaide suorganizavo dienos išvyką į Adelaidę Hills – vieną arčiausiai miestų esantį vyno regioną. Pakeliui stabtelėjome Beerenberg ūkyje, kuriame mūsų viešnagės muo metu kaip tik lysvėse žandus saulei rodė raudonos ir prinokusios braškės. Įėjimas į ūkį kainuoja $4, tada gauni dėžutę, prisiskini ko nori ir kiek nori, o išeidamas susimoki pagal svorį. Ši vieta man patiko todėl, kad priminė, kokios skanios tikros braškės, nes jų skonis nepalyginamai geresnis nei tų parduotuvėse!
Pietums vykome į Lot 100, kur patiko atmosfera ( aplinkui visi su šeimomis, vaikais, ant pikniko pledų susėdę leido sekmadienio popietę), o grįždami stabtelėjome Hahndorf.
Hahndorf – tai 1893-iais metais įkurtas miestelis, ir tai yra seniausia vokiška gyvenvietė Australijoje. Ir ji tikrai tokia vokiška! Vokiški restoranai su vokišku meniu, vokiškos kepyklėlės, vokiški suvenyrai, Vokietijos vėliavos…Kaip keista tai buvo matyti Australijoje. 🙂
Apibendrinant įspūdžius apie Adelaidę, sakyčiau, kad buvau labai maloniai nustebinta. Panašu, kad tai yra augantis miestas, pilnas jaunimo, patogus gyvenimui. Be to, nors Australijos žemėlapyje jis gan atokus, yra ten ką veikti ir kur nuvažiuoti aplinkui: daugybė nuostabiausių paplūdimių, nacionalinių parkų, vynų regionų, tad manau, ten gyvenant nesijaustų, jog esi pasaulio užkampyje. Jei sugalvočiau likti gyventi Australijoje, visai nesibaidyčiau minties ten persikraustyti dėl mano minėtų lengvesnių vizos gavimo sąlygų. O jeigu ir ne, tai tikiu, kad dar kartą sugrįšiu, nes šalia yra Kengūrų sala, kurią kada nors labai noriu aplankyti…
***
Bučkiai ir linkėjimai
Keista… Niekada neteko girdėti įraše išvardytų stereotipų… Gal jie populiarūs tik pačioje Australijoje? Būtų be galo įdomu apsilankyti tiek šiame mieste, tiek kitose vietose… Australija- svajonė, įsirėžus kažkur pasąmonėje taip giliai ir taip stabiliai, kad net skauda.. Be galo džiaugiuosi už tai, kad drąsiai gyveni savo gyvenimą pilnu pajėgumu. Juk gyvenam tik kartą. Ačiū, Vaida, už tai, kad daliniesi savo džiaugsmais ir vargais. Nieko negali būti įdomiau už tai, kas tikra
Author
Miela Gabriele, labai teisingai pastebėjai – gyvename tik kartą, tai gal reiktų tas svajones vieną dieną paversti realybe, kad neskaudėtų? 😉 Aš pati tai sau vis primenu, kai užmirštu 🙂
O kad dalinuosi vargais ir džiaugsmais, tai vis galvoju, kad internete mes matome tiek daug netikrų ir pagražintų gyvenimų, kad dar vieno tokio niekam čia nereikia. Tai aš to ir nedarau. Nenoriu meluoti sau, nenoriu meluoti savo skaitytojams. Taip ir dalinuosi tuo, kuo iš tikro gyvenu. 🙂