Sekmadienis aktyviai. Port Stephens.

Neseniai su drauge diskutavome, kuo gyvenimas geresnis / blogesnis Australijoje už gyvenimą Europoje. Draugė gimusi ir užaugusi Anglijoje, tai vienas didžiausių jos argumentų buvo oras. Neprieštaravau. Nors ir pasiilgstu keturių metų laikų, vis tiek tenka pritarti, kad šiluma kaulų nelaužo, ir saulėtų dienų kiekis per metus (tebūnie ir vėjuotų ar vėsių žiemą) Sidnėjuje man patinka. Taip pat, netikėtas pastebėjimas, čia gyvenant sumažėja atostogų poreikis. Kodėl? Nes užtenka savaitgaliais kur nors išvažiuoti ir jautiesi kaip atostogaudama! Tikrai. 🙂 Vienas iš pavyzdžių – sekmadieninė išvyka į Port Stephens.

Port Stephens ir mūsų norimos aplankyti Nelson ir Anna įlankos į šiaurę nuo Sidnėjaus nutolę apie 2,5 val. Šios apylinkės mano sąraše įsitaisiusios jau senokai. Žinojau, kad yra ten didelės kopos, kuriose organizuojami visokie dykumų turai, vienas kitas nacionalinis parkas, po kuriuos galima pasivaikščioti, pačioje įlankoje netrūksta vandens pramogų, o pakrantės miesteliuose galimos dviračių nuomos, siūlančios patyrinėti apylinkes ekologišku būdu. Man tai skambėjo kaip puiki savaitgalio kryptis! Taip vieną sekmadienį su Justu pasitarus, Karolinai pritarus, Simonai ir Adrian prisijungus, išvažiavome į Port Stephens papramogauti.

Artėjant savo dienos tikslo link ir man googlinant, ką mes ten nuvažiavę veiksime, susidarėme planą: visų pirma į kopas lentomis pačiuožinėti, tada vandenyne išsimaudyti, galiausiai į kalną įlipti apylinkėmis pasigrožėti. Taigi pirma stotelė – kopos.

Stockton smėlio kopos ( angl. Stockton Sand Dunes) yra dalis didžiausių Australijoje smėlio kopų, dengiančių 4200 hektarų teritoriją. Šios kopos tęsiasi palei vandenyną 32 km, o jų aukštis siekia 40 metrų. Kaip jau užsiminiau pačioje pradžioje, po kopas organizuojami keturračių turai, kupranugarių safariai, taip pat slidinėjimas kopomis lentomis, ką mes dienos pramogai ir išsirinkome. Apie mano meilę kalnams ir snieglentei tikrai esate girdėję ne kartą ir ne du, tai čia buvo tokia viliojanti, niekada nebandyta ir smagiai skambanti alternatyva. Aš visada tą įsivaizdavau panašiai kaip slidinėjimą snieglente tik ant smėlio, ir kad tai labai smagu, tačiau, renkantis turo operatorių ir vienam iš jų pradėjus gąsdinti, kad čiuožinėjimo atsistojus jie nesiūlo, nes tai pavojinga, truputį sudvejojau. Ir sudvejojau taip, kad stovėdama ant kopos jaučiausi ganėtinai neramiai… (Kas žinote, kas nežinote, mano paskutinis slidinėjimas kalnuose baigėsi tuo, kad mane malūnsparniu be sąmonės į ligoninę teko skraidinti. Po to įvykio daugiau neslidinėjau, atvykau į Australiją ir sniego jau beveik du metus nemačiau.) Visgi, kol baimės neišsibujojo, sėdau (!) ant lentos ir pirmą kartą nuo kopos kaip su pašikniuku nučiuožiau. Pirmas įspūdis? Pfff! Visiškai nėra ko bijoti! Ir tai nė pro kur nepalyginama su tikru slidinėjimu – per didelė trintis, visai nėra greičio. Ten tik stovėk ant lentos, pusiausvyrą laikyk, kad nenukristum, ir nučiuoši net normaliai įsibėgėti nespėjus. Sunkiausia dalis basomis per smėlį į tą stačią kopą vėl užlipti, nes keltuvų tai nėra… Ir dar smėlis karštas. Na bet vis tiek, naujos patirtys visada smagu. 🙂 Beje, pačios kopos labai gražios. Tikrai nesunku įsivaizduoti lyg būtum dykumoje. Ypač, kai matai kupranugarius aplinkui.

Pabuvus kopose norėjosi nuo greičiau nusiplauti visą aplipusį smėlį, tai nieko nelaukdami nubėgome į jūrą. Šiltos bangos buvo labai gerai! 🙂 Beje, klausiantiems, kokia vandens temperatūra aplink Sidnėjų, tai subjektyviai atsakysiu taip: jei vanduo šaltesnis nei 22 laipsniai, aš nesimaudau, man per šalta. Tai Australijoje man visada šalta į jūrą įlįsti, tačiau, kai įlendu, nesinori išlįsti. Spėju, vasarą kažkas 24+. 😉

Pasimaudžius, atsigavus, su kupranugariais pasifotografavus pasukome Tomaree nacionalinio parko link. Daugybę kartų esu mačiusi Instagram’e nuotraukas iš ten, tai pagaliau pasitaikė proga savo akimis, ne tik telefono ekrane, pamatyti visą peizažą. Gražu! Norint pasiekti Tomaree kalno viršūnėje esančias apžvalgos aikšteles, teks įlipti į vieno kilometro aukščio kalną. Lipimas civilizuotas: su takučiais, laiptukais, kai kur turėklais, man atrodo, pakeliui buvo net porą poilsio suoliukų. Visgi po kojomis žiūrėti verta, nes neaišku, kada kokia gyvatė iš krūmų išlįs, o turėklų reiktų vengti, nes nematai, ar nėra po jais kokių vorų. Na, bet galite nurašyti mano baimes kvailai paranojai, užmiršti, kad čia Australija ir tiesiog mėgautis vaizdais pro medžių properšas. Gal irgi ne blogiausias variantas. 🙂

Mums bebūnant kalno viršūnėje, pamažu leidosi saulė, nušviesdama kalvų viršūnes ir visą įlanką auksine šviesa. Pamažu vėso oras, kuo miškų ant slėnių tįso vis ilgesni šešėliai, o mūsų laukė beveik 3 valandų kelias namo. Saulėlydžio ant kalno nelaukėme. Dar stabtelėjome miestelyje vakarienei ir pajudėjome Sidnėjaus link. Grįžus namo ir paklausta, kaip prabėgo mano diena, sakiau, kad ji buvo puiki. Ir ji iš tikro tokia buvo, tai jei kam reikės dienos (ar dar geriau savaitgalio) išvykos idėjos aplink Sidnėjų, rekomenduoju! 😉

P.S. Kaip ir apie visas išvykas Karolina savo YouTube kanale filmuką susuko, pažiūrėkite, jei norite gyvesnio vaizdo. 🙂

P.P.S. Oficiali svetainė su visa turistine informacija čia.

***

Bučkiai ir linkėjimai