Po 2 mėnesių Australijoje.

Kaip manote, 2 mėnesiai tai čia daug ar mažai? Aš niekaip negaliu suprasti, nes iš vienos pusės atrodo, kad kątik atvykau į Australiją, iš kitos pusės jaučiuosi čia praleidusi kone pusę gyvenimo. Tuo tarpu kalendorius rodo aiškiai – į Sidnėjų atvykau lygiai prieš 2 mėnesius. Ta proga, pamaniau, pasipasakosiu bent trumpai, kaip man čia sekasi ir kokiomis nuotaikomis gyvenu, nes ne tik blog’ą jaučiuosi apleidusi, tačiau apskritai visą komunikaciją su Europa palikusi nuošalyje. O juk žinau, kad yra žmonių, kuriems rūpi, kurie galbūt truputį pasiilgo, o kam tiesiog šiaip smalsu. Taigi pirmi 2 mėnesiai mano svajonių Australijoje, kokie gi jie buvo?

Studijos. Pagyvenus tokiame jauname ir multikultūriniame mieste, pabendravus su žmonėmis iš skirtingų žemynų, jokia paslaptimi tampa tai, kad studijos Australijoje daugeliui reikalingos tik dėl vizos. Norint imigruoti į šalį, turbūt lengviausias būdas atvykti į Australiją su studento viza, pagyventi čia porą metų, o per tuos metus paieškoti pigesnių būdų, kaip pasilikti. Ne paslaptis, kad yra koledžų, į kuriuos tereikia eiti kartą-du per savaitę, su namų darbais ir atsiskaitymais persistengti nebūtina, tačiau, kol moki už studijas, tol nesukdamas galvos gali čia gyventi ir gyvenimu džiaugtis. Žinoma, yra ir tokių koledžų, kur gali sąžiningai mokytis, semtis žinių, pats savarankiškai papildomai gilintis ir tobulėti. Tavo studijos ir požiūris į jas – tavo reikalas! Mano pačios variantas buvo tarpinis: anglų kalbos paskaitų lankymas buvo privalomas ( gan intensyviai beje: 5 kartus per savaitę, virš 4 val kasdien), tačiau jokių namų darbų, jokio papildomo ruošimosi egzaminams. Kaip jau moki – taip gauta tema ir šnekėk, kiek išmokai gramatikos per mėnesį – tą teste ir parodyk, kaip sugebi rašyti – taip rašinius atsiskaitymams ir kurk. Praeitą savaitę baigiau savo upper intermediate kursą advanced lygio pažymėjimu, tai sakyčiau, be jokio streso, tačiau lankydama paskaitas ir jose aktyviai dalyvaudama, šio to tikrai išmokau ir gramatinių spragų galvoje užkamšiau nemažai. Ar esu patenkinta? Tikrai taip. 🙂

Gyvenimas. Esu kada nors minėjusi, kaip nemėgstu kraustytis? Tas lagaminų krovimas-iškrovimas man taaaaaip per nervus važiuoja… Bet sukandu dantis ir kraustausi. O ką daryti, kai reikia? Tai štai, 2 mėnesiai Australijoje, o gyvenu jau trečioje vietoje. Ir tai laikinoje! Iki kol baigsis viza, teks dar kokiam mėnesiui kažkur apsistoti. Net nupurto apie tai pagalvojus, tai geriau dar negalvoju. 🙂 Tačiau kol kas visa patenkinta gyvenu laikinai išvykusių lietuvių kambaryje, su kita lietuve mergaite ir džiaugiuosi, kad praktiškai miesto centre, tad visur stengiuosi vaikščioti pėsčia. Ir pigau, ir sveikiau! 🙂

Darbas. Su tais darbais tai nemenką dilemą pastaruosius du mėnesius sprendžiau… Vos atvykusi rašiau, kad darbą restorane susiradau net nepradėjusi ieškoti ir turbūt daugeliui sudariau įspūdį, kad viskas čia labai greita ir paprasta. Iš tikro taip ir yra. Jei nori paprasto darbo, kuris tau tiesiog leistų pragyventi, tų darbų čia tikrai yra, tik eik ir dirbk. Jei nori darbo, kuris tau ne tik pinigus, bet ir džiaugsmą teiktų, prasideda įdomumai… Labai neišsiplėsiu, bet buvo taip: stoviu vieną vakarą restorano salėje visa pasitempusi, dirbtinę šypseną ant veido užsimetusi, dairausi aplinkui ir klausiu savęs: „ Ką po velnių aš čia veikiu? Taip bėgau nuo tų restoranų ir viešbučių Šveicarijoje, o dabar lipu ant to paties grėblio. Atvykau į Australiją ir darau tą patį. Ar aš patenkita savimi? Ne. Ar aš laiminga, darydama tai, ką darau? Ne. Vadinasi, gana! Užteks dirbti darbus, kurių nemėgstu.“ Aišku, buvo labai daug dvejonių, nes pinigų gyvenimui tai reikia. Australija ne ta šalis, kur gali ilgai bimbinėti nieko neveikiant… Bet užmerkusi akis ir sudėjusi visas savo dvejones į stalčių, galų gale nutariau, kad nebešvaistysiu laiko ir energijos veltui. Laikas išsigryninti galvoje, ką aš sugebu geriausiai, kas man patinka labiausiai ir surasti būdų, kaip iš to gyventi. Kol kas dar nežinau, bet tikiuosi, ilgai neužtruksiu. Kai žinosiu, papasakosiu ir jums. 🙂

Laisvalaikis. Laisvo laiko tai iš tikro turiu nemažai, tačiau ilgokai buvau kažkokia užsidariusi savyje, pasimetusi ir nebežinojau, kas aš esu ir ko iš savęs noriu. Dabar galvoje vėl šviesu ir aišku, o motyvacijos nestinga, tai tuo pačiu ir noras kokybiškai leisti laisvalaikį sugrįžo. Pradėjau sportuoti ( atradau zumbą, nerealus sportas. Tikras geros nuotaikos užtaisas!), atsirado noras domėtis, kokie rengniai ir workshop’ai vyksta Sidnėjuje ( viename neseniai dalyvavau, tai renginio metu kaip geriausia instagramerė dar ir konkursą laimėjau), stengiuosi skirti daugiau laiko fotografijai ( šis miestas toks fotogeniškas!), vėl pradėjau domėtis visais social media dalykais, savaitgaliais keliauju. Jeigu trumpai, vėl jaučiu, kad gyvenu, ir gyvenu gerai! 🙂

Nuotaikos. Apsimetinėčiau, jei sakyčiau, kad šiuos du mėnesius gyvenau vien puikiomis nuotaikomis. Prieš atvažiuojant lūkesčiai Australijai buvo labai dideli, o kasdienybė pasirodė tokia… žemiška. Su kasdieniniais, dar neišspręstais klausimais, su nesibaigiančiu srautu minčių, kurias kažkokiu būdu nuolat stengiuosi filtruoti ir pasilikti tik geriausias; su nuolatine vidine kova, kaip gyventi – ar nerti į gyvenimą čia ir naudotis visomis nerealaus miesto galimybėmis, ar žiūrėti į tai kaip į neužmirštamas atostogas, kurioms pasibaigus grįšiu gyventi atgal į Europą… Taip ir važiuoju kol kas per gyvenimą tokiais nuotaikų kalneliais: vieną dieną trykštu meile ir užsidegimu viskam, kitą dieną niurzgu pati nežinodama dėl ko. Kas liečia gyvenimą mieste, galiu drąsiai teigti, jog Sidnėjus nuostabus miestas! Su kiekviena savaite aš čia priprantu vis labiau ir jaučiuosi vis geriau. Jeigu jau taip visai atvirai, pamažu galvoje net ima kirbėti mintys, kad norėčiau pasilikti ilgiau… Bet kol kas apie tai dar labai rimtai nešneku. Kol kas žinau vieną – dėl sprendimo pagyventi savo svajonių Australijoje tikrai nesigailėsiu! 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai