Mėnesis Lietuvoje.

Skrendu kažkur virš Irano, išnaudodama lėtai slenkantį laiką tvarkau kompiuteryje ir telefone nuotraukas, trinu viską, kas nereikalinga, ir tuo pačiu bėgu mintimis per gražias, visai neseniai išgyventas akimirkas. Iki šių metų rugpjūčio pradžios buvo ilgiausias laiko tarpas, kuomet nebuvau grįžusi į Lietuvą (Vis per tą nelemtą nelaimingą atsitikimą ir visus draudimo/reabilitacijos reikalus negalėjau palikti Šveicarijos). Nebuvau parskridusi beveik 8 mėnesius, tad galite įsivaizduoti, kaip buvau visko pasiilgusi. Aš gi pasiilgstu Lietuvos!Bastydamasi po užsienius mėgaujuosi pažinimo jausmu, džiaugiuosi smagiais atradimais, stebiuosi naujais skoniais, leidžiuosi į netikėtas pažintis ir visaip kitaip geriu į save pasaulį. Man tai labai patinka, tačiau poros dalykų turbūt neužgoš jokios kelionės: šeimos ilgesio, širdžiai mielo draugų juoko ir džiaugsmo, grįžus į savo šalį. Kai apsisprendžiau, kad palieku Šveicariją ir leidžiuosi į naują gyvenimo nuotykį, nekilo nė menkiausių abejonių, jog prieš tai grįšiu kokiam mėnesiui į Lietuvą. Ką per tą mėnesį nuveikiau? Ne tiek jau ir mažai, tiesą sakant. 😉

Mėnesio džiaugsmas.

Laikas su šeima ir su draugais. Vienareikšmiškai. Tikrai ne kartą ir ne vienam esu sakiusi, kad vienas iš dalykų, su kuriuo esi priverstas susitaikyti, didesniąją laiko dalį praleisdamas užsienyje, – mažėjantis socialinis ratas Lietuvoje. Ir tai labai natūralu. Jeigu esi socialus, bendrauji su žmonėmis, supančiais tave ten, kur esi, ir jeigu daugiau laiko skiri tiems, kuriuos matai gyvai, o ne tiems, kurie priverčia tave panirti į telefoną, laikui bėgant ryšys su toli esančiais mažėja arba nutrūksta visai. Tai štai, nepaisant to, kad jau gan seniai nebegyvenu pastoviai Lietuvoje, be galo džiaugiuosi, kad vis dar turiu tiek žmonių, kuriems rūpi, kaip man sekasi, kurie nori susitikti, o dar geriau, susitikus visai nesijaučiu šviesmečiais nuo jų atitolusi! Šį mėnesį labiausiai ir džiaugiausi žmonėmis, kurie kažkada atsirado mano gyvenime ir, nepaisant atstumo, iš jo nedingo. 🙂

Mėnesio skoniai.

Kiekvieną kartą grįžus į Vilnių maloniai nustembu, kad atsiranda vis daugiau naujų, dar nelankytų vietų, kur skanu pavalgyti, jauku pasėdėti ar tiesiog smagu susitikti su draugais. Kadangi pati didžiąją rugpjūčio dalį buvau apsistojusi pas tokį vaikinuką per AirBnb, ir į svetimus namus svečius kviesti būtų nei šis, nei tas, su visais draugais vis susitikdavau mieste. Dalinuosi savo mėnesio mėgstamiausiais (Tikiuosi, pravers tokiems kaip aš, kurie grįžta į Lietuvą retai, o grįžę nežino, kur čia nueiti 🙂 ):

Le Butcher – hipsteriška aplinka ir geri burgeriai!

Sugarmore – elegantiška vieta tiek pusryčiams, tiek kavos ir deserto pertraukėlei po jų. Buvau ten nusivedusi mane lankiusį kanadietį pažįstamą, sakė, paskui ir be manęs grįžo 🙂

Strange Love – kava, dėl kurios norisi grįžti dar kartą.

Taste Map – dar viena vieta, kurioje praleidau ne vieną valandą su geru wifi ir ne vienu geros kavos puodeliu.

London Grill – kai nori skaniai, nebrangiai ir centre. Penktadienio vakarą gali tekti palaukti, kol gausi staliuką!

Kablys – vieta sekmadienio vėlyviems pusryčiams. 10 eurų, valgai, ką nori ir kiek nori.

Mėnesio turistavimai.

Rugpjūčio mėnesį turiste jaučiausi du kartus: vieną kartą, kai su šeima atostogavome Latvijoje (išsamiau apie Ventspils pasakojau čia, jei praleidote), o štai kitą kartą (labai netikėta) – Vilniuje! 🙂

Turiste Vilniuje pasijutau ne šiaip sau. Šiaip jau keliaudama aš visada labai mielai pasakoju užsieniečiams apie Lietuvą, kviečiu juos čia bent savaitgaliui atvykti, aplankyti Vilnių, Trakus, o gal ir iki jūros nuvažiuoti. Nors visi susidomėję klauso, turbūt niekada negalvojau, kad kažkas iš tikro ims ir atvažiuos… O štai vienas ėmė ir atvažiavo. Tom – kanadietis, su kuriuo susipažinau dar gyvendama Austrijoje. Matyt, kažkada su juo beplepant, kažkas truktelėjo mane iš liežuvio, nes pakviečiau į svečius, kol pati Lietuvoje esu, o jis priėmė pasiūlymą labai rimtai ir… atskrido. Nebeliko nieko kito kaip visą savaitgalį paskirti jam ir paturistauti Vilniuje kartu. Ar buvo smagu? Kiek netikėta, bet taip! Vilniuje esu gyvenusi savo studijų metais ir šiek tiek vėliau, tačau niekada nemačiau jo tokio, kokį mato turistas. Norėjau, kad Tom mano mylimą miestą pamatytų iš gražiausios pusės, o kartu jį tokį pamačiau ir pati. Iš tikro tai kiekvienam linkiu retkarčiais pabūti turistu savame mieste, nustebsite, kiek gražaus turite aplinkui. 😉

Mėnesio pramogos.

Su tuo pačiu Tom buvau nuvykusi į Trakus. Dieną paįvairinome pasiplaukiojimu jachta, o šitą visuomet mėgstu. Nuostabiai šiltas paskutinis vasaros sekmadienis, lengvas vėjelis, pamažu pučiantis į išskleistas bures ir šalimais stūgsanti pasididžiavimą kelianti pilis buvo visai neblogas rinkinys Lietuviškos vasaros pabaigai. 😉

Dar viena išskirtinė pramoga, kurią nuo pat jos atidarymo norėjau išbandyti, buvo skraidymas vėjo tunelyje. Kartą jau pasakojau, tai labai neišsiplėsiu, tačiau mielai rekomenduosiu tiems, kas dvejojate, ar verta. Verta!

Mėnesio filmai.

Naudodamasi proga, kad jau buvau vasarą Lietuvoje, nepraleidau vienos malonesnių pramogų – porą kartų Lietuvos Valdovų rūmų kiemelyje nuėjau į kiną po žvaigždėmis. Vienas iš matytų filmų priminė gerai pažįstamą situaciją: sutinki kažką, kas lyg ir patinka, ką norėtum pažinti geriau, o tavo kišenėje jau guli bilietas į naują šalį… Filmas patiko dar ir dėl to, kad visas veiksmas sukasi Vilniuje, epizoduose švysteli pažįstami veidai, ir skamba gera muzika. „Dvi naktys iki ryto“. Rodys „Pasakoje“ rudenį, jei sugalvotumėte nueiti.

Mėnesio iššūkiai.

Atgaivintas dešimtmečio projektas, pavadinimu „Vaida mokosi vairuoti“. Pirmą kartą vairuoti pradėjau mokytis dar vidurinėje. Tuo metu, kai mano visos draugės laikė teises ir sėkmingai išsilaikė, aš pabijojau, kad sunkiai sekasi parkuoti, tad…net nepabandžiau. Prieš porą metų sugalvojau, kad teisių visgi gyvenime kažkada prireiks. Užsirašiau į mokyklą, baigiau kursus, pravažiavau visas reikalingas valandas, neblogai sekėsi ir… teisių išsilaikyti nebandžiau. Nespėjau. Viską palikusi išvažiavau į Šveicariją. Dabar, susižiūrėjusi savo lietuviškų atostogų planus, pagalvojau, kad galėčiau bent jau kiek pajudinti šį reikalą. Pajudinau. Dvi savaites pavažinėjus su instruktoriumi ir truputį pasimokius, išsilaikiau mokyklinį važiavimo, mokyklinį teorijos ir Regitros teorijos žinių egzaminus. Vairavimo egzaminas Regitroje liko pavasariui. Per dvi savaites maksimumo iš savęs neišspaudžiau, bet į priekį pasistūmėjau neblogai. Žiūrėkit, nė penkiolikos metų gal nereikės, kad patapčiau vairuotoja. 😀 O jei rimtai, tai darykite viską laiku, o tai paskui tempiasi pradėti ir nebaigti reikalai per gyvenimą dešimtmečiais.

Mėnesio rūpesčiai.

Be vairavimo dar galvą suko išvykimo reikalai. Medicininė apžiūra, dokumentų tvarkymas, viza, draudimas, skubi bilietų paieška… Bet šitie rūpesčiai jau liko užnugary, artimiausiu metu laukia krūva naujų. Rytoj papasakosiu plačiau, kas ir kaip! O dabar po ilgos kelionės krentu į lovą… Labanakt 😉

***

Su Lietuva kuriam laikui ir vėl atsisveikinusi