Paskutiniame įraše pasakojau, kaip keliavau Bernina ekspresu per Albula kalnų perėją, aplankydama tipiškus Engadin kaimelius ir bandydama skaičiuoti tiltus pakeliui. Diena buvo labai karšta ir ilga, tad vos pasiekus hostelį trumpai šnektelėjau su merginomis kambary ( be manęs buvo dar trys šveicarės), greitai palindau po dušu ir kaip mat patraukiau į lovą. Ryte žadėjau atsikelti kuo anksčiau, tačiau, kai pabudau pusę 8, ir nė vienos iš merginų jau seniai nebebuvo, pamaniau, kad gal ne taip jau čia anksti ir pavyko pradėti dieną… 🙂 Kaip ten bebūtų, greitai susimečiau daiktus į kuprinę ir nušlepsėjau į apačią pusryčių ieškoti. Pusryčių salėje vaizdelis nustebino. Retai apsistoju hosteliuose, galbūt neturiu labai daug patirties, tačiau apačioje sutikti tiek gužančių šeimų su mažais vaikais ir seneliais tikrai nesitikėjau. Dauguma šveicarai, kur ne kur iš akcentų girdėjosi vokiečiai, stovėjimo aikštelėje ant mašinų praktiškai visur buvo pritvirtinta po kokią baidarę, dviratį, ar dar kokią nors priemonę aktyviam poilsiui. Visada įtariau, kad Graubiunden ( vok. Graubünden) – šveicarų vasaros atostogų kryptis, o tos kelionės metu visiškai tuo įsitikinau. Man tas regionas pasirodė lyg koks užslėptas šveicarų turizmo lobis: visi užsienio turistai nukreipiami į centrinę Šveicariją, Matterhorn apylinkes ir prie Ževenos ežero, o štai Graubiunden su visais autentiškais kaimeliais, puikiausiais žygių takais ir vaizdingiausiais maršrutais paliekamas patiems šveicarams. Nežinau, gal klystu, bet aplinkui matant vien keliaujančius savos šalies gyventojus, man pasirodė būtent taip.
Papusryčiavus ir truputį pasivaikščiojus po Scuol, patraukiau į traukinių stotį, kur vėlgi per slėnius ir kalnus pajudėjau savo dienos tikslo link – Bernina kalnų perėjos ( vok. Berninapass). Sekančią naktį turėjau grįžti namo į centrinę Šveicariją, tad buvo akivaizdu, jog visur, kur norėčiau, išlipti nepavyks. Visgi išsirinkau vieną tašką, kurį seniai norėjau pamatyti, ir nusiteikiau kelionei vaizdingu maršrutu, dairantis pro langus.
Bernina ekspresas – tai įspūdingas geležinkelio transporto inžinerijos pavyzdys. Važiuojant Bernina kalnų perėja, įdomu stebėti, kaip greitai kylame aukštyn, kaip greitai kraštovaizdis keičiasi nuo lapuočių miškų ir smaragdinių upių tarpekliuose iki aukštikalnių su ledynais, kaip vėsta oro temperatūra, nors saulė ten aukštai turbūt dar intensyvesnė.
Bernina kalnų perėja prasideda Pontresina miestelyje ir tęsiasi iki Italijoje esančio Tirano. Pažymiu keletą stotelių, kuriose verta stabtelti.
Pontresina – tai istorinis, idiliškas kalnų miestelis, kuriame galite pradėti ne vieną žygį į Monteratsch ledyną, pasivažinėti žirgais kinkytomis karietomis, susipažinti su senovine sūrio gaminimo technologija ir, žinoma, jo paragauti. Ponteresina galima rasti tiek įprastas kalnų pramogas, tiek atpalaiduojantį SPA poilsį. (Oficialioje svetainėje galima rasti daugiau informacijos).
Ospizio Bernina aukščiausia ekspreso vieta. Vingiuojančiais posūkiais per kalnus raudonasis traukinukas užpūškuoja į 2253 metrų aukštį, o ten jau nieko kito nebelieka tik aiktelti iš grožio. Ospizio Bernina yra šalia dviejų mažų, tačiau nuostabaus grožio ežerų: Baltojo ežero ( it. Lago Bianco) ir Juodojo ežero ( it. Lago Nero). Jie vienas šalia kito, tačiau abiejų spalva labai skirtinga. Kitoje ežero pusėje – ledynas, o geresnis vaizdelis atsiveria truputį palipus taku į kalną. Prie Lago Bianco dar žiemą norėjau nuvažiuoti, prisižiūrėjusi Instagram’e gražiausių nuotraukų, tačiau žiemą niekaip neprisiruošiau, o štai dabar sėdėjau ant kalno su fantastiška panorama prieš akis ir nebenorėjau niekur daugiau skubėti. Įspūdinga vieta!
Alp Griūm ( vok. Alp Grüm), esantis 2091 metrų aukštyje, visus pakeliui išalkusius džiugina restoranu su nemaža terasa, iš kurios matosi Paliu ( vok. Palü) ledynas, slėnyje to paties pavadinimo mažas ežeriukas ir žinoma, didžiulis Alpių masyvas čia pat. Nuo Alp Griūn stotelės traukinių linija pradeda ženkliai leistis žemyn į Poschiavo slėnį.
Cavaglia mažas kaimas, tačiau žymus savo unikaliu ledyno sodu su didžiulėmis, 15 metrų, šniokščiančio ledyno vandens suformuotomis skylėmis uolienuose. Vasarą žmonės čia atvyksta dėl žygių pėsčiomis ar dviračiais, o žiemą ši vieta traukia adrenalino gerbėjus dėl slidinėjimo ir ledo alpinizmo galimybių. ( Turizmo svetainė su lankytojams skirta informacija čia).
Palikus visus ledynus ir nusileidus nuo kalno žemyn, privažiuojame Poschiavo miestelį, o kiek toliau ir Poschiavo ežerą. Čia jau stipriai jaučiama itališka dvasia. Nors tai yra tas pats vokiškasis Graubiunden kantonas, čia jau kalbama itališkai. Pravažiuojant pro miestelį pietų iškabomis vilioja visos „Ristorante“, namams nebebūdingas masyvus Engadin stilius su pieštais fasadais, atsiranda daugiau pastelinių spalvų, čerpinių stogų, lengvesnių formų bažnyčių, pakelėse šakomis moja šilto klimato glostomos palmės, o šlaituose jau kur ne kur žaliuoja saulės nubučiuoti vynuogynai.
Bruscio garsus savo spiraliniu viaduku. Labai norėjau jį pamatyti iš šono, tad išlipau traukinių stotyje ir… padariau klaidą. Iki Bruscio viaduko veža autobusas, kuris važiuoja kažkokiu mistiniu grafiku, o pėsčiomis ieškoti nebeturėjau laiko. Likusi traukinyje dar stotelei, būčiau bent jau pravažiavusi viaduku, o dabar teko apsisukti ir grįžti namo… Visgi laukė 7 valandų kelionė ir 6 persėdimai pakeliui, nebegalėjau ilgiau likti, rizikuoti, kad nespėsiu grįžti ir užstrigsiu nakčiai kur nors pakeliui. Na, ką dabar. Nespėjau tai nespėjau, gal kada kitą kartą! Bent pasivaikščiojau truputį po miestelį. 😉
Grįžtant namo nebespragsėjau fotoaparatu pro langą ( dievaži, pagal savo nuotraukų kiekį truputį įtariu, kad mano protėviai azijiečiai turėjo būti. Nenormalu iš dviejų dienų kelionės su tiek nereikalingų nuotraukų grįžti 😀 ). Grįžtant namo tuo pačiu maršrutu tiesiog žiūrėjau, grožėjausi ir truputį gailėjausi, kad neužsisakiau antros nakvynės kur nors tame regione. Tuomet galėčiau daugiau laiko skirti stotelėms, išlipti, pasivaikščioti, įdomių dalykų pamatyti… Na, bet ir kur čia viską gali žinoti?..
Apibendrinant kelionę sakyčiau, kad ji buvo puikesnė nei puiki! Dvi dienas kaifavau nuo vaizdų ir nesibaigiančio grožio. Jei kada bus galimybė pakartoti, mielai tą padarysiu! Ir jums drąsiai parekomenduosiu! 😉
***
- Jei esate Šveicarijoje turistas ir keliaujate po visą šalį, galite keliauti su SwissPass;
- Jei keliaujate tik regione, galite pasidomėti BerninaPass arba Unesco World Heritage Pass;
- Dar yra Graubünden Pass visam kantonui;
- Jei gyvenate Šveicarijoje, turite HalbTax ir kelionę neskubate pradėti labai labai anksti, turbūt vienas geresnių variantų pirkti 9 Uhr Tageskarte;
- Arba gyvenantiems Šveicarijoje visuomet siūlau keliauti su Gemeinde Tageskarte, tik jomis paprastai reikia pasirūpinti iš anksto;
- Mano hostelis, kurį negėda rekomenduoti, čia.
***
Iki greito atsisveikinanti
