Bernina ekspresu per Alpes. Albulapass.

Kai patį pirmąjį kartą lankiausi Šveicarijoje, dar būdama studentė 2009-aisiais, ir pirmą kartą pamačiau per Alpes iš lėto pukšinčius raudonus traukinukus, kaip mat mintyse užgimė svajonė, kad kada nors aš tikrai tikrai sutaupysiu atostogoms Šveicarijoje, atvažiuosiu čia vasarą ir keliausiu po kalnus, per slėnius, palei šniokščiančias ledines upes ne kuo kitu, o būtent tais raudonais traukinukais. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad po kelių metų ne atostogoms taupysiu, o čia gyvensiu ir keliausiu neribotai, kur akys mato bei širdis nori? Tikrai, tuomet apie tai net nesvajojau! Bet štai, prabėgo metai kiti, o aš, vadindama šią mažutę Alpių šalį savo antraisiais namais, ne tik, kad čia gyvenu, bet dar ir atostogauju. 😉

Prieš prasidedant atostogoms, labai svarsčiau, ką man čia su jomis daryti. Maniau, į Lietuvą dar spėsiu, kažkur prie jūros skristi neatsirado kompanijos, o vienai pasirodė truputį nuobodu, Europos miestus lankyti vasarą man per karšta, tolimesnės kelionės irgi nusimato neužilgo, tad būtų kvaila ir labai brangu po pasaulį pirmyn-atgal kas savaitę makaluotis… Taip idėjų atmetimo principu galvoje susigulėjo mintis, kad pasinaudosiu proga ir liksiu atostogoms Šveicarijoje. Kas žino, ar dar pasitaikys kada tokia galimybė, tad reikia ja naudotis! Kad mano atostogos nebūtų vien prie ežero, nusipirkau mėnesinį bilietą visam Šveicarijos transportui, o kai jis kartu su žemėlapiu įsitaisė mano kuprinėje, beliko susidaryti kelionių planą.

Susidaryti konkretų sąrašą ir išsirinkti, kas čia man įdomiau, nebuvo lengva, tačiau dėl vieno dvejonių nekilo: pervažiuoti Alpes vienu iš ekspresų!

Šveicarijoje yra du populiarūs traukinių ekspresai: Ledyno ekspresas ( Glacier Express) ir Bernina ekspresas ( Bernina Express). Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad šie ekspresai yra ne tik vieni populiariausių Šveicarijoje, bet ir plačiajame pasaulyje neblogai žinomi maršrutai. Mintyse kirbėjo noras išbandyti juos abu, tačiau pavykus kelionių planus suderinti su draugo aplankymu, pasirinkau Bernina. Bernina ekspresas prasideda vokiškajame Graubiunden ( vok. Graubünden) kantone, Chur mieste, kerta kampą Italijos ir baigiasi itališkajame Tičino (it. Ticino) kantone, Lugano mieste. Atkarpa nuo Thusis iki Tirano 2008-aisiais buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kaip žinia, UNESCO į savo sąrašus bet ko nepriima, o tai jau ženklas, kad ši atkarpa tikrai verta keliautojų dėmesio!

Geležinkelio linija vingiuoja per kalnus aukštyn ir žemyn, pakeliui pralenda 55 tunelius ir peršoka 196 tiltus. Tarpekliuose olas gludindamos šniokščia upės, nuo šlaitų krenta kriokliai, slėniuose varpais skalambija karvės ir kur ne kur tyvuliuoja ežerai, o štai aukštai baltuoja ledynai. Žodžiu, važiuok, žiūrėk ir grožėkis!

Graubiunden kantonas iki šiol kuo puikiausiai naudojasi XX amžiaus transporto inžinerijos palikimu – raudonaisiais traukiniais. Jie seni, lėti, galbūt ne tokie erdvūs ir komfortabilūs, tačiau, mano akimis, vasarą turi neabejotiną pranašumą prieš moderniuosius brolius – galima atsidaryti langus ir fotografuoti be jokių nereikalingų atspindžių! 🙂

Taigi mano pirmoji kelionės stotelė – Albula kalnų perėjoje ( vok. Albulapass) esantis Filisur. Pirmoji priežastis, daranti šį mažą miestelį išskritiniu, įspūdingas 65 metrų aukščio viadukas ( vok. Landwasserviadukt). Sakyčiau, statinys, nepaliekantis abejingų. ( Viena močiutė, pamačiusi mane, stovinčią prie lango su fotoaparatu rankose, prieš pat Filisur net priėjo pasakyti, jog tuoj bus kai kas įdomaus, kad nepražiopsočiau 🙂 )

Norint jį rasti ir pamatyti iš šono, nuorodų reikėtų pradėti dairytis jau traukinių stotyje, o ieškant ženklų per daug neplepėti ir atidžiai jais sekti. Patirtis rodo, kad juos labai lengva pražiopsoti.

Filisur, susitikus su draugu ir patraukus pasivaikščioti, likau labai nuoširdžiai nustebinta. Nesitikėjau ir kažkaip niekur neskaičiau, kad tai toks gražus miestelis! Labai tipiškas ir idiliškas. Kaip ir priklauso Engadin regionui, namai dideli, mūriniai, šviesiai tinkuoti. Į tuos didelius namus šviesa sklinda pro mažus langus, puoštus spalvotomis langinėmis. Ant palangių žydi gėlės, ant akmeninių grindinių pūpsančiuose vazonuose taip pat. Neverta net sakyti, kad visur labai tvarkinga ir švaru. Įspūdis, pasivaikščiojus po tokį žavų miestelį, buvo tikrai netikėtai malonus.

Pasivaikščioję po Filisur pralkome, tačiau užkąsti išvažiavome ( tiesa, automobiliu, nebe traukiniu) į sekantį miestelį. Kita stotelė – Bergiūn ( vok. Bergün). Apie Bergiūn esu pasakojusi šiek tiek anksčiau. ( Jei neskaitėte, truputis čia ir čia). Vieną žiemą lankiau ten gyvenusią draugę, praėjusią žiemą pasikviečiau pas mane besisvečiavusį draugą. Tiek pirmą, tiek antrą kartą tikslas buvo tas pats – rogutės! Kai žiemą Albula kalnų perėja uždaroma, Bergiūn miestelis pavirsta į tikrų tikriausią rogučių sostinę. Ten, kur vasarą vingiuoja serpantinas, žiemą gali pasileisti sniegu visu greičiu žemyn. Gan ekstremalu ( su Vycka ant vienų rogučių beveik 50 km/val išvystėm), bet labai smagu! 😉 Taigi žiemą su Bergiūn viskas aišku. Ką ten veikti vasarą?… Ogi eiti į žygius ir grožėtis kraštovaizdžiu aplinkui. Pats miestelis aplankymui taip pat be galo mielas.

Likusią dalį Albula kalnų perėjos pravažiavome automobiliu, kuo visai džiaugiuosi, nes pakeliui galėjome trumpam stabtelti prie Palpuogna ežeriuko ( vok. Palpuognasee). Mažas, bet labai vaizdingas, su tobulais atspindžiais vandeny.

Sparčiai artėjo vakaras, buvo laikas atsisveikinti su draugu ir pamažu judėti savo hostelio link. Viena įspūdžių pilna diena baigėsi, tačiau laukė antra, tad vos pasiekusi hostelį nuskubėjau į dušą ir į lovą. Kelionė per Graubiunden kantoną tęsis rytoj! 😉

***