Šiltas vakaras prieš audrą. Kylantis vėjas vis smarkiau ima taršyti plaukus, vakarėjantis dangus palengva dažosi rausvais atspalviais, saulė nyra tolumoje kažkur už debesies, tik vienas kitas spindulys nuslysta per Alpių viršūnes. Iš lėto pukšintis laivas paskui save palieka purslų juostą, raudona Šveicarijos vėliava plazda ore, pro akis plaukia pakrantės miestelių vaizdai, o aš sėdžiu ant denio, suku tarp pirštų raudono vyno taurę, gėriuosi akimirka ir bandau suvokti, kad visa tai labai greitai baigsis.
Kai dabar atmintyje persuku pernai metų įvykių juostelę, akivaizdu, kad niekas nevyko veltui. Pernai žiemą atvažiavau į Šveicariją turėdama labai aiškų tikslą: reikėjo užsidirbti pinigų vienos senos svajonės įgyvendinimui. Pradėjau dirbti restorane – nepatiko. Nors neturėjau jokio atsarginio varianto, ką daryti toliau, numojau aš į tą restoraną ranka ir išėjau lauk. Jau kitą dieną susiradau naują darbą viešbutyje. Naujas darbas pasirodė nelabai ką geresnis, tačiau, pradėjusi ten dirbti ir persikrausčiusi į kitą miestelį, susipažinau su šauniu vaikinu, kuris vasarą pakvietė į Weggis. Labai dvejojau, ar važiuoti, nes neturėjau čia jokio konkretaus darbo pasiūlymo, tačiau surizikavau ir atvykusi jau sekančią dieną susipažinau su mergina, kuri kaip tik pažinojo vieno baro savininką, tuo metu ieškojusį barmenės. Bare prieš tai niekada dirbusi nebuvau ir patirties visiškai neturėjau, tačiau viršininkui iš pirmo žvilgsnio patikau ir sutikau pabandyti, nes kodėl gi ne? Taip netyčia ieškodama darbo porai mėnesių gavau neterminuotą darbo sutartį, o su ja ir leidimą gyventi bei dirbti Šveicarijoje 5 metus. Kad jau viskas taip pasisuko, pastūmiau savo svajones kuriam laikui tolyn bei nutariau pasinaudoti proga ir truputį pagyventi Šveicarijoje… Taip ir prabėgo metai, dirbant miestelio bare.
Mano baras toli gražu nebuvo svajonių darbo vieta, tačiau nuolat dėliojant pliusus ir minusus, matyt, pliusų visuomet buvo daugiau. Visų pirma, buvau pati sau viršininkė. Kolegų neturėjau, už barą buvau atsakinga viena, savininkas visiškai pasitikėjo ir realiai tik retkarčiais užsukdavo pažiūrėti, kaip man sekasi, ir atlyginimą mokėjo. Mano darbo diena buvo ilga, tačiau visi viršvalandžiai iki minučių suskaičiuoti ir kompensuoti. Man niekada nekilo problemų pasiimti keletą laisvų dienų, kai norėdavau kur nors išvykti ( Suskaičiavau, kad per metus laiko, kai ten dirbau, užsienyje buvau 10 kartų, ir tam vos vieną kartą prašiau savaitės atostogų grįžti į Lietuvą. Visą kitą nurašė prikapsėjusių viršvalandžių sąskaita. Tokiam keliaujančiam žmogui kaip man tai čia buvo puikus variantas!). Su klientais taip pat niekada neturėjau jokių problemų. Jokių priekabiavimų, jokių tarpusavio apsižodžiavimų ar kitokių įtemptų situacijų, su manimi visuomet visi buvo mandagūs ir pagarbūs. Žmonės mane mėgo, ir tai visuomet jautėsi iš jų šypsenų, kantrybės ir arbatpinigių. Arbatpinigiai kasdien buvo fantastiški. Ir kas svarbiausia, priešingai nei įprasta barui, man niekuomet nereikėjo nei gilių iškirpčių, nei aptemptų sijonų, nei iššaukiančio makiažo, nei kitų pigių dalykų, padedančių atkreipti į save dėmesį. Žmonės mane mėgo tokią, kokia esu, o aš savo ruožtu jų niekada neskirsčiau į kategorijas ir visuomet stengiausi būti vienodai draugiška tiek su bankininku, tiek su milijonieriumi verslininku, tiek su buhaltere, tiek su kelių darbuotoju, dažytoju ar virėju. Aš niekada darbe nestresavau, kad nesusitvarkau, nes extra atveju visuomet atsirasdavo kažkas iš nuolatinių klientų, kurie, matydami pilną barą, visada paklausdavo: „ -Vaida, viskas gerai? Reikia pagalbos?“ Kartais reikėdavo, bet ji iš kažkur ir atsirasdavo.
Buvo dienų, kuomet savo bare juokiausi iki ašarų, buvo dienų, kuomet žaliavau iš nuobodulio. Iš tikro tai visko buvo, bet štai, prabėgo metai, kol pasijutau užsisukusi tame pačiame, patogiame rate: darbas kaip ir dzin, iš finansinės pusės nesiskundžiu, darbo ir laisvo laiko santykiu patenkinta… Taip ir sukuosi kaip kokia voverė… Bet tobulėjimo tai nulis! Taip, čia visai patogu, bet ne bare juk mano ateitis! Ir labai svarbu suprasti, kad kuo ilgiau tūnosiu šitoje komforto zonoje, tuo sunkiau bus iš jos išeiti… Pradėjusi dirbti bare išsikėliau sau vieną asmeninį tikslą – pagerinti vokiečių kalbą. Šiandien vokiškai kalbu galbūt vis dar netobulai, tačiau man jau labai seniai nebekelia jokio streso tai, kad nuo ryto iki vakaro su visais aplinkui bendrauju vien šia kalba. Atrodo, per šiuos metus iš baro pasiėmiau viską, ką buvo įmanoma pasiimti, laikas judėti tolyn. Kur? Hmm, geras klausimas… Galbūt dabar pats tinkamiausias metas ištraukti iš stalčiaus tą seną svajonę, kuri kažkada ir atvijo mane į Šveicariją? Taip kad dėkoju likimui už visas šias pasitaikiusias progas, už sutiktus žmones, už išmoktas pamokas ir judu tolyn…
Iš savo darbo išėjau. Buto sutartį nutraukiau. Kuriam laikui paliksiu Šveicariją ir vėl viską pradėsiu nuo nulio naujoje šalyje, naujame mieste, apsupta naujų žmonių, naujoje nežinomybėje, su vienu lagaminu rankose. Ar dėl šio sprendimo nesigailėsiu, tikrai nežinau, bet kol nepabandysiu, tol nesužinosiu. Galbūt bus labai gerai, galbūt bus labai blogai ir bambėsiu, į kokią čia nesąmonę įsivėliau. Bet juk nuolat sau kartoju, kad geriau gailėtis to, ką padarei, negu to, ko neišdrįsai padaryti. Taip, kad netolima ateitis parodys. O kol kas… Kol kas atostogos! 😉
Pasinaudodama proga, kad iki mėnesio galo turiu savo butą, nutariau pasilikti čia ir pakeliauti po šalį. Šveicarija juk nereali! Turiu tokį ilgą sąrašą norimų aplankyti vietų, kad turbūt reiks gerai pasiplanuoti savo laiką. Nežinau, kaip man tai pavyks, bet kad ir kaip bepavyktų, pažadu savo įspūdžiais pasidalinti ir su jumis. Kas žino, gal įkvėpsiu ką nors vienai kitai kelionei 😉
***
Būsimų nuotykių įkvėpta ir iki labai greito atsisveikinanti
