Atvirukai iš Venecijos.

Prisipažinkite, nors kartą keliaudami tikrai esate sau pažadėję, kad kada nors, galbūt progai pasitaikius, sugrįšite į vieną ar kitą lankomą vietą. Taip? Na, bent jau man taip yra buvę ne kartą ir ne du… Kai kurios vietos iki šiol kantriai laukia to kada nors, o štai kai kurios ima ir netikėtai įsiprašo į kelionių planus. Taip man šią savaitę nutiko su Venecija. Tiesą sakant, nei aš ten ruošiausi artimiausiu metu, nei ką, o čia ėmė ir iššoko kompiuterio ekrane pasiūlymas nuvykti traukiniu į Milaną už 31 franką pirmyn – atgal. Aišku, būčiau galėjusi apsimesti, kad to nepastebėjau ir toliau sąžiningai vykdyti daktaro nurodymus ilsėtis, tačiau tokie pasiūlymai man ramiai miegoti neleidžia. Jau tą pačią dieną bilietai gulėjo pašto dėžutėje. Beje, įsigijus bilietus į Milaną, iš karto buvo aišku, kad ten aš neliksiu ( kažkada lankiausi, visai nesužavėjo), tad reikėjo išsirinkti kryptį, kur važiuoti toliau. Iš pradžių mintys sukosi apie idiliškus Cinque Terre miestelius arba Portofino, tačiau, sudėliojus pliusus/minusus, įvertinus susisiekimo viešuoju transportu patogumą, nakvynės kainas ir veiklos galimybes, jei būtų blogas oras ( visgi dar tik balandis, lietaus tikimybė nemaža), argumentų svarstyklės nusviro Venecijos naudai. Šiaip jau esu lankiusis ten porą kartų, bet bala nematė, Venecija man juk patinka! Beto, seniai tai buvo, pamaniau, bus visai smagu palyginti įspūdžius 🙂

Nekartodama savo Prahos klaidos, kai dėl apsižiopsojimo išvykau į kelionę viena, jau tą pačią dieną susiradau kompaniją. Pasiūliau savo geriausiam kalnų/kelionių bičiuliui, o jis, kaip ir tikėjausi, maloniai sutiko vykti kartu. Taip mes brėkštantį pirmadienio rytą pajudėjome Italijos kryptimi į įstabiai gražų miestą prasiblaškyti.

Jei skaitote šį blog’ą seniau, galbūt pastebėjote, kad nesu aš pedantiška kelionių planų sudarinėtoja. Paprastai apžvelgiu daugiau mažiau, ką lankomoje šalyje galima nuveikti, pasirūpinu svarbesniais dalykais (nakvyne, transportu), o visą kitą palieku improvizacijai. Priešingai nei paprastai, šį kartą pasiruošiau kruopštų planą: susižiūrėjau visą transportą, kainas, trukmes, susidariau lankytinų objektų sąrašą, susiplanavau, ką, kurią dieną ir po ko aplankyti, netgi nepagailėjau laiko ir peržvelgiau restoranų apžvalgas, pasižymėdama geriausias vietas, kur pavalgyti. Ir žinote ką? Visiškai veltui! Visi mano planai pradėjo griūti vos įsėdus į traukinį…Pradedant kelione į Venecija, baigiant paskutinėmis jos minutėmis niekas nevyko pagal planą. Cha, gal neišsiplėsiu, kas ir kaip, bet išvada viena – Venecijai plano nereikia!

Visuomet sakiau, kad man Venecija – tai labirintas, kuriame visiškai nebaisu pasiklysti. Galėčiau valandų valandas šmirinėti siauromis gatvelėmis, vaikščioti palei vingiuojančius kanalus, skaičiuoti tiltus ir fotografuoti kone kiekvieną kampą! Kanalai Venecijoje visais laikais buvo naudojami daugiau nei gatvės, tad pastarosios čia turbūt viena už kitą siauresnės, kartais atsimušančios į aklinus kiemus, o kartais, visai netikėtai, atvedančios į gražiausias aikštes.

Venecija unikalus miestas, visame pasaulyje bene labiausiai garsėjantis savo kanalais. Šiame mieste yra net 177 kanalai, o pagrindinis, visuose žemėlapiuose lyg kokia arterija per miestą vingiuojantis ir dalinantis jį pusiau, – Didysis kanalas. Didžiuoju kanalu nuolat maršrutuoja vandens autobusai, vapporeto, taip pat netrūksta vandens taksi ir, žinoma, gondolų.

Gondolos – be menkiausios abejonės vienas ryškiausių miesto simbolių. Šiuos elegantiškus 11 metrų ilgio ir 600 kg svorio laivelius siaurais kanalais visais laikais vairavo vyrai, tačiau pastaraisiais metais pamažu atsiranda ir moterų irklininkių. Gondolos gaminamos iš 8 rūšių medienos, dengiant jas net 7 sluoksniais juodo lako. Šiaip jau graži laivelio forma viduryje šiek tiek asimetriška tam, kad atsvertų gondolos vairininko svorį. Nežinau, kas jomis plaukiojo seniau, tačiau šiomis dienomis tai yra visiškai turistinė atrakcija. Norėjome plaukti ir mes… Nespėjome. Negi teks ketvirtą kartą sugrįžti? 🙂

Dar vienas neatsiejamas Venecijos simbolis – tiltai. Didžiojo kanalo krantus jungia keturi tiltai: Accademia, Rialto (šiuo metu rekonstruojamas) Scalzi ir Costituzione, o šiaip mieste jų yra net 417! Vienas iš labiausiai fotografuojamų – Atodūsių tiltas. Atodūsių tiltas – italų renesanso pavyzdys, pastatytas XVI amžiuje. Šis baltas tiltas jungia senąjį kalėjimą Dožų rūmuose su naujuoju. Manoma, kad pavadinimas kilo dėl dūsaujančių kalinių, nuteistų mirties bausme, kurie, vedami per šį tiltą, pasaulį matydavo paskutinį kartą. Žinoma, šiomis dienomis jokios slogios nuotaikos ten tikrai nėra. Priešingai! Pasak Venecijoje gajų prietarų, poros, pasibučiuojančios po šiuo tiltu, plaukiant gondola, niekada neišsiskiria.

Venecijoje yra virš 450 didesnių ar mažesnių aikščių, tačiau pagrindinė, kasmet sutraukianti tūkstančius turistų, yra San Marco aikštė. Ši aikštė, kurioje nuo IX amžiaus pabaigos vyko daugybė politinių renginių, procesijų ir karnavalų, įrengta šalia svarbiausių istorinių miesto pastatų: Dožų rūmų ir San Marco bazilikos. Beje, jei seniau ši aikštė kai kam keldavo asociacijų su daugybe balandžių, dabar netrūksta ženklų, kad juos ten šerti draudžiama!

San Marco aikštėje yra dar vienas svarbus pastatas – San Marco bokštas arba, kitaip tariant, geriausia apžvalgos aikštelė mieste. Į šį 99 metrų bokštą galima užkilti liftu, o nuo jo atsiveria fantastiška 360 laipsnių panorama. Sako, giedrą dieną galima matyti net Alpes, jau nekalbant apie tai, kad visi Venecijos stogai, labirintai ir visos salos kaip ant delno. 😉

Kad jau prakalbau apie salas, Venecijoje jų yra nei daug, nei mažai – 118. Turintys daugiau laiko tikrai turėtų neapsiriboti vien pagrindine Venecijos sala ir aplankyti dar nors keletą. Mes daug laiko neturėjome, spėjome tik į Murano. Ši sala visame pasaulyje garsėja savo įspūdingais stiklo gaminiais. Seniau stiklapūčiai gyveno Venecijoje, tačiau, padažnėjus gaisrams, XIII amžiaus pradžioje jie buvo iškraustyti į Murano, esančią apie 1,5 km į šiaurę nuo Venecijos. Į salą galima atplaukti paprastu vapporeto, o atplaukus arba toliau plaukioti mažais laiveliais, arba vaikščioti pėsčiomis. Kad ir ką bepasirinksite, neabejoju, kad patiks 😉

Venecija – vienas turistiškiausių, vienas labiausiai romantizuotų, tačiau, reikia pripažinti, vienas unikaliausių miestų pasaulyje. Vieniems jis patinka, kiti nusivilia, tačiau tikiu, tai miestas, vertas aplankymo ir savo nuomonės susidarymo. Kaip minėjau pradžioje, šios kelionės metu visiškai niekas nevyko pagal planą, tačiau, nepaisant visko, tai buvo puikus laikas gražiame mieste! Ar sugrįšiu dar kartą? Jeigu pasitaikys proga, kodėl gi ne! Ar rekomenduoju Jums? Žinoma! 😉

***

Smagiai paturistavusi