Laisvadienis sniege. Andermatt.

Sėdžiu iki pažastų sniege nukabinusi kojas nuo skardžio žemyn, žvelgiu per petį aukštyn, kaip man čia užlipti nenusiėmus nuo kojų snieglentės ir negaliu patikėti, kad tokia nesąmonė nutiko man antrą kartą šiandien! Atrodo, vos prieš gerą pusvalandį ne juokais panikavau, kad turbūt tai paskutinis mano slidinėjimas, nes nusirisiu su sniego lavina žemyn, tai dabar sėdžiu nukritus nuo bugelinio keltuvo ir beviltiškai juokiuosi pati iš savęs. Velniai mane nešė į šitą galerą, kad aš dar kartą važiuočiau slidinėti neišsimiegojus! Kur mano atidumas, kai pračiuožiu visus ženklus, jog ta juodai juoda trasa uždaryta ( ne veltui!) ar kai smarkiau truktelėjus bugeliui neišlaikau pusiausvyros ir vietoj to, kad krisčiau vietoje, staigiai užsuku prie skardžio krašto, kur nesustoju?! Bet užtat kiek laimės buvo, kai pagaliau įlipau į tą kalną, kelis šimtus metrus slystančiomis kojomis, kol pagaliau pasiekiau trasą ir galėjau  pasišvilpaudama nučiuožti! Oi, šią savaitę mano seniai pamėgtas Andermatt slidinėjimo centras ( prieš du metus turėdama sezoninį skipasą slidinėjau ten nemažai) pasirodė nemenkas iššūkis visam kūnui. Bet nepaisant to, diena buvo nuostabi! Tuo tarpu, kai didžioji dalis Šveicarijos buvo apgulta tamsių debesų, lakstėme su draugu ant lentų, palikę tuos debesis po kojomis, džiaugėmės saule, puikiu sniegu ir nors gan vėjuotu, bet vis tiek šauniu pirmadieniu.

Gan išsamiai apie Andermatt slidinėjimo centrą esu pasakojusi prieš du metus šiame įraše. Pernai ten neteko lankytis, o štai šiemet maloniai nudžiugino naujas keltuvas ( pagaliau nebe tos atviros, šaltos, vėjų siūbuojamos, metalinės kėdutės) ir lyg daugiau naujų, mėlynų trasų paruošta. Barų vis dar mažai, bet, kur užkąsti, sušilti ir pradžiūti prieš saulę arba viduje, šalia kūrenamos krosnelės, yra. 😉

Aukščiausia Andermatt viršūnė, Gemsstock, yra beveik 3 km aukštyje, tad ten aukštai ne tik švilpia vėjai, bet ir atsiveria nuostabi 360 laipsnių panorama! 😉 Nesvarbu, kad ir kiek kartų žvelgčiau į Alpių viršūnes iš aukštai, po kūną visuomet bėgioja malonūs šiurpuliukai!

Andermatt man visuomet patiko dėl savo ilgų trasų, tad smagu sugrįžti į senas, pamėgtas vietas. Pamažu pradedu jaustis lyg pažinčiau Šveicariją vis geriau ir geriau. Aišku, dar labai daug noriu aplankyti, mano sąrašas kone beribis, tad atokvėpio neplanuoju nei sau, nei jums, kurie skaitote! 😉

O kur jūs šiemet slidinėjate? 😉

***

Linkėjimai iš kalnų kalnuotų