Po apylinkes dviračiu.

Kai prieš keletą savaičių mano pašto dėžutę pasiekė Lonely Planet kelionių vadovas, ilgai džiūgavau jį vartydama ir mintyse dėliodama kelionių maršrutus po Šveicariją. Tiek daug krypčių, tiek daug nuostabių vietų, tiek daug puikių laisvalaikio praleidimo būdų! Stengiuosi kiekvienai savaitei susiorganizuoti po trumputę išvyką, bet kartais ima ir nutinka taip, kaip paskutinį mano turėtą laisvadienį. Dienos planas yra, viskas sužiūrėta ir suskaičiuota, o vat atsikeli ryte ir lyja. Hm, menkas malonumas per lietų į kalnus eiti, kai tuo tarpu namie šilta, sausa ir šviesu… Vakarop lietus liovėsi. Kad diena nepraeitų visiškai veltui, išsitraukiau dviratį, sakiau bent po apylinkes pasivažinėsiu, o kadangi Alpių viršūnėmis vis dar slinko gražūs debesys, tai ir fotoaparatą prigriebiau.

Žinot, be daugybės kitų puikių dalykų Šveicarija turi puikiai išvystytą dviračių takų infrastruktūrą. Įsivaizduokote, šalis pagal plotą trečdaliu mažesnė už Lietuvą, bet čia yra net 9000 km (!) dviračių takų! Dviratininkų rojus, sakysit, ar ne? Aišku, Šveicarija kalnuota valstybė, daug takų vingiuoja per kalnus, ir aš ne kartą, stebėdama dviratininkus, iš lėto pūškuojančius stačion įkalnėn, svarsčiau, už ką jie save taip nubaudė. Laimei, yra ir tokių atkarpų, kurios netgi man neatrodo per daug intensyvios, o jeigu jau man nebaisios, tai nebaisios niekam! Tada belieka griebti dviratį už rankenų ir važiuoti, važiuoti, važiuoti. 🙂 ( Susidomėjusieji daugiau informacijos apie dviračių takus ir maršrutus Šveicarijoje ras čia)

Kelionę pradėjusi prie namų ( taip, ta prieplauka pirmose nuotraukose praktiškai mano kieme – vos perėjus per gatvę), Keturių kantonų ežero pakrante (vok. Vierwalstättersee) iš Weggis pajudėjau į Rytus. Palei ežerą vingiuoja vienas iš mano minėtų dviračių ir riedučių takų, tad tikras malonumas juo važiuoti, ganant akis į fantastišką kraštovaizdį. Palengva į kalną ir nuo kalno, iš vieno miestelio į kitą, su kavos, deserto ir nuotraukų pertraukėlėmis myniau dviratuką ir nė akimirkai nesilioviau grožėtis viskuo, ką mačiau aplinkui: žaliuojančiais kalnais, ežero ramuma, miestelių tvarka, senais garlaiviais, vynuogynais, besiganančių avių pulkais, debesų patalais ir magiška vakaro šviesa. Et, kaip man patinka gyvenimas prie ežero! Labai laukiu rudens, kuomet medžiai nusidažys geltonai – turėtų būti dar gražiau!

Saulėtus linkėjimus siunčianti –

Jūsų Vaida ;)*