Kalnų aukštybėse.

6:05 ryto. Truputis prieš žadintuvą. Pabundu nuo galingai besiritančios sniego lavinos garso ir drebančių savo buto langų. Darbe sako, kad priprasiu. Gal jie ir teisūs. Panašu, kad čia, kalnų aukštybėse, sniego lavinos labai dažnas reiškinys. Dar sako, kad mūsų kaime saugu, nes čia šlaitai ne tokie statūs, be to, apsaugoti. Tikiuosi… 🙂

Kaip mano Instagram’e matėte ir supratote, Davose neužtrukau ilgai. Paskutinį kartą rašiau ir pasakojau, kad pirmojoje vietoje nesijaučiau gerai, tad man labai skubiai reikėjo pokyčių. Kai darbe pranešiau, kad išeinu, viršininkas sureagavo gerokai ramiau nei tikėjausi. Ne tik kad neišmetė į gatvę, bet net pasisiūlė duoti man rekomendaciją, jei būsimam darbaviui reikės atsiliepimo apie mane. Rekomendacijom nepasinaudojau, bet bute dar pasilikau kelias dienas, kol susiradau, kur išsikraustyti. Beje, labai norėčiau Jums visiems padėkoti už mane pasiekusias žinutes, laiškus, palaikymą, visokiariopos pagalbos siūlymą ir bandymus padėti! Visada žinojau, kad mane supa daug fainų ir gerų žmonių, bet kad tieeek… 😉 Jūsų palaikymas, rūpestis ir ne abejingumas mane tikrai be galo pradžiugino! Ačiū!!! :*

Grįžtant prie mano reikaliukų, dvi dienas užtrukau, kol peržiūrėjau ir išsiunčiau laiškus viešbučiams / restoranams, kuriuose visai norėčiau dirbti ( atsirinkau 14), sulaukiau 4 atsakymų el. paštu ir dviejų telefono skambučių. Dar dieną intensyviai susirašinėjau laiškais, kad išsiaiškinčiau visas darbo sąlygas ir kažkaip išsirinkčiau naują vietą. Tiesą sakant, didelių dvejonių nebuvo, nes vieni siūlė nedidelį atlyginimą, kiti neturėjo vienviečio kambario ( būtų tekę su kažkuo dalintis), kitur būtų reikėję į darbą anksti rytais kilti keltuvu, dieną pradėti su kastuvu rankose, kasant užsnigtą terasą, po darbo leistis į slėnį su snieglente, nes keltuvai jau nebedirbtų… Ir taip kasdien bet kokiu oru. Visur buvo visokių kabliukų, kuriuos įvertinus, išsirinkau geriausiai skambėjusį variantą – darbą mažo viešbučio restorane Samnaun kurorte, visai Austrijos pasieny. Vienintelis ir didžiausias minusas, kad tai gan atokus kaimas aukštai kalnuose, tad norint iš čia ištrūkti, tikrai reiks viso laisvadienio. Ai, bet pagalvojau, kad darbo dienomis bet kokiu atveju daug dirbsiu, kai nedirbsiu, slidinėsiu, o, kai labai norėsiu kur nors išvažiuoti, susiplanuosiu iš anksto ir tą padarysiu, kas man jaunai 🙂

Labai nerimavau, kad palikdama darbą Davose neužšokčiau nuo vilko ant meškos, bet galiu pati nusiraminti ir jus nuraminti, kad viskas man gerai 😉 Bent jau kol kas tai nė trupučio nesigailiu visais pokyčiais! Darbas nepalyginamai paprastesnis, kolektyvas jaunas ir draugiškas ( trys šveicarai, du vengrai, vokietis, italė ir aš, lietuvė), butas, kuriame gyvenu, jaukus, aplinkui be galo gražu, slidinėjimo centras šalia didžiulis, o darbuotojams dar bus už labai gerą kainą. Iki pilnos laimės tereikia sulaukti draugės iš Lietuvos, kuri taip pat į gretimą kaimelį atvyksta sezonui, ir gauti internetą, kurio vis dar neturiu.

Pastarąsias dienas pas mus gan prastas oras: tai sninga, tai lyja, tai vėjas didžiulis… Bet tai netruks amžinai. Pažadu, kai tik nuslinks debesys, išeisiu pasivaikščioti su fotoaparatu ir parodysiu, kur aš čia gyvenu! Kas žino, gal sugalvosite kas nors aplankyti? 😉

Bučkiai ir linkėjimai iš kalnų aukštybių!

Vaida ;)*