• Netikėti posūkiai.


    – Na, kaip gi tu šiandien?… – vos man pasirodžius darbe, klausia kolegos.
    – Puikiai! Išeinu iš darbo!
    – Tai visgi apsisprendei?…
    – Apsisprendžiau.

    Oooo taip… 😀 Kai gruodžio 30-osios naktį, po darbo, šnekėdama virtuvėje su savo kambariokais ( gyvenu bute su vaikinu iš Dominikos Respublikos ir italu), apsipyliau ašaromis, kai Naujųjų Metų išvakarėse atidirbau 12 valandų, kai sausio 1-ąją pabudau vos po kelių valandų miego, nes iš to streso ir nuovargio man net miegoti nelabai pavyksta, mintyse buvo pagaliau šviesu ir aišku. Velniop šitą vietą ir šitą darbą, man čia nepatinka. Ironiška, nes, atrodo, gavau viską, ko norėjau:

    – norėjau atlyginimo, leisiančio man įgyvendinti vieną brangią svajonę – gavau;
    – norėjau dirbti gerame slidinėjimo centre – išsirinkau Davos – vieną geriausių Šveicarijos slidinėjimo kurortų. Maža to, pasauliniu lygiu neblogai žinomą vietovę…
    – norėjau gyventi ne kokiame atokiame kalnų užkampyje, kad daugiau niekada netektų naktį vienai 5 km eiti į savo kaimą kalnų glūdumoje neapšviestais tuneliais – apsigyvenau miestelyje, pro kurį praeina traukinių linija, o traukiniai Šveicarijoje pati geriausia viešojo transporto priemonė;
    – norėjau dirbti gerame restorane – mano restoranas TripAdvisor reitinguojamas pirmoje vietoje;
    – norėjau turėti laisvo laiko slidinėjimui – susiradau darbą, kad galėčiau dirbti tik vakarais.
    – norėjau gyventi patogioje vietoje – gyvenu pačiame Davos centre: iki keltuvo 6 min, iki pasivaikščiojimo takų per kalnus – 5 min, iki didelės parduotuvės – 4, iki darbo – 2 minutės.

    Ir nepaisant visų šių pliusų, kuriuos prieš kelias dienas susirašiau sau ant popieriaus lapo, kad geriau įvertinčiau situaciją, šalia yra ir minusų sąrašas… Kuris gal ir nėra ilgesnis, bet daug labiau įtakojantis mano nuolatinę savijautą. Gerbdama žmones, su kuriais dirbu, nesmulkinsiu viešai, kas man nepatinka, bet esmė tame, kad aš čia nesijaučiu gerai. Nuo pat pradžių buvo kažkokia keista, negera nuojauta, o su kiekviena diena vis labiau įsitikinu, kad pataikiau ne ten, kur norėjau. Iš pradžių dar bandžiau teisinti viską, kad pati pradžia sunki, kad šventinis laikotarpis, pats darbymetis, kad visur šiomis savaitėmis beprotiškas darbo tempas, bet panašu, kad ne tame čia šuo pakastas. Ši vieta turi nemažų vadybos problemų, ir aš visiškai neturiu noro tris mėnesius nešti tų problemų ant savo kupros. Nei man tai svajonių darbas, nei ateities karjera, kad kasdien gadinčiau nervus dėl niekų. Sezoninis darbas restorane man tėra priemonė pasiekti vieną iš savo tikslų, ir neturėčiau taip pergyventi ir jautriai reaguoti dėl kitų asmeninių interesų.

    Taip su savim pasišnekėjusi, nutariau, kad išeinu. Žinote, nėra lengva išeiti iš darbo, kai esi viena svetimoje šalyje, kai neturi čia žmogaus, kuriuo galėtum pasikliauti, ir kai iš tikro net neturi kur išeiti… Kai net tavo gyvenamoji vieta tiesiogiai priklauso nuo darbo, o šiomis šventinėmis savaitėmis viešbučių Šveicaijoje negali sau leisti… Visgi sunkiausia šioje situacijoje yra pripažinti sau pačiai, kad apsirikai ir priėmei neteisingą sprendimą. Bet kai tai padarai, belieka giliai įkvėpti ir prisiminti, kad niekada neklysta tik tie, kurie niekada nebando.

    Mintyse jau turiu veiksmų planą, ką darysiu toliau. Tereikia pasistengti greitai suktis, kol neišmetė manęs į gatvę su visa kuklia manta ir snieglente. Šiandien laukia pokalbis su viršininku. Palinkėkite sėkmės! Žinau, kad pasius, išeidama paliksiu juos visiškoje nevilties skylėje, bet pasilikti čia vien dėl to, kad man jų gaila, ar verta?… Tai būtų ilgiausi trys mėnesiai mano gyvenime…

    IMG_7099

    Tai va, tokios tos naujienos iš mano svajonių Šveicarijos 😀 Šiaip iš tikro tai tikiu, kad viskas vienaip ar kitaip galų gale bus gerai. Turi būti gerai, kitaip nebūtų šio blog’o! 🙂 Bet jeigu jau visai dingsiu iš eterio, tai nežinau, susirūpinkite, gal blaškausi kur bedarbė ir benamė 😀 Juokas pro ašaras 😀

    Labai tikiuosi, kad Jūsų naujametinės nuotaikos buvo šimtus kartų geresnės nei mano!

     

    Bučkiai ir linkėjimai –
    Vaida ;)*

    8 Comments

    1. 2015 January 1 / 15:34

      Nepasiduok ir viskas susitvarkys! Linkėjimai ir palaikymas iš UK. (:

      • 2015 January 1 / 15:35

        Ačiū, Simona! Kaip nors… 😉

    2. Laura
      2015 January 1 / 18:47

      Visų pirma ačiū už atvirumą, nes paprastai žmonės vengia pasisakyti,kai buvo negerai, ir kai buvo stipiriai negerai. O šiaip labai smalsu (prispažįstu), kas taip gali atsverti tuos visus pliusus. Aš tikiuosi,kad viskas susiklostys bent jau gerai. Laikykis. Nors ir taip atrodai iš tų, kurie nepasiduoda šiaip sau 🙂

    3. Dalia
      2015 January 1 / 19:03

      Su malonumu skaitau Jūsų tinkaraštį. Nenustoju stebėtis Jūsų gebėjimais tvarkytis; net neabejoju, kad priėmėte teisingą sprendimą. Sėkmės!

    4. Jurga
      2015 January 2 / 8:46

      Gyvenimas yra gražus, bet nėra tobulas. Laikykis! Viskas bus gerai!

    5. Lina
      2015 January 2 / 8:58

      Šitas tekstas ir man padėjo susidėliot pliusus ir minusus vienoje man rūpimoje srityje 🙂 ačiū už įkvėpimą! ir laikau špygas, kad tau viskas būtų gerai 😉

    6. Asta
      2015 January 2 / 14:20

      Sunkiausia judesį padaryti galvoje! 😉 O kai tai jau atlikta – toliau bus viskas gerai! Galvočiau, ši tarpinė stotelė tavo kelyje buvo irgi ne šiaip sau – galbūt tik iš jos išvyksta tau tinkami kiti traukiniai 😉

    7. 2015 January 2 / 14:47

      Oho, kaip čia taip? Manau visada reikia klausytis savo Gut instinct. Jei jauti, kad vieta ne tau, nereikia laužti savęs per prievartą. Tikiu, kad viskas bus gerai ir daug geriau nei manei. 😉

    Leave a Reply to Asta Cancel reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?