Visuomet sakau, kad, kai labai labai nori, dėl savo svajonių reikia pasistengti. Netingėti, pakelti užpakalį nuo sofos ir pasistengti. Tik tada gali didžiuotis savimi, džiaugtis naujais atradimais ar pasiekimais ir jausti, kad iš tikro gyveni. Po praėjusio savaitgalio taip ir jaučiuosi. Lyg būčiau lengvai spyrusi sau į sėdimąją. Taip seniai norėjau, taip ilgai šnekėjau, ir pagaliau padariau – užsirašiau į vandenlenčių ( angl. wakeboard) savaitgalio stovyklą.
Nemanau, kad dar yra nežinančių, kas yra vandenlentė ( brr, koks keistas lietuviškas žodis), nes pastaraisiais metais šis vandens sportas taip išpopuliarėjo, jog užsiima juo turbūt visi, kas nori būti madingi. Kai pirmą kartą bandžiau atsistoti ant lentos, tempiamos kateriu, prieš kažkiek ten metų dar vasarodama JAV, Lietuvoje skleidėsi pirmieji šio sporto žiedeliai… Neabejoju, kad wake parkų atsiradimas pastaraisiais metais įtakojo šio sporto staigų populiarumo šoktelėjimą. Atidarius parkus, kuriuose kabelių sistemos pakeitė katerius, sumažėjo paslaugos kaštai, ir vandenlenčių sportas tapo prieinamas masėms. Aišku, kaip ir visi ekstremalūs sportai, nėra tai labai pigus užsiėmimas, tačiau tie, kurie mėgsta aktyvų laisvalaikį, žino, kad jis kainuoja. Mano pirmoji investicija į puikų laisvalaikį – wake camp’as kartu su BoardSports University ir Agne Šimanskyte.
Iš Vilniaus pamario link pajudėjome penktadienį po darbų. Pakeliui dangų spalvino raudonas saulėlydis, pamažu pievos dengėsi lengvu rūku, o išskrendančių paukščių pulkai priminė apie artėjantį rudenį. Nori nenori galvoje sukosi mintis: “Negi tikrai taip greitai prabėgo vasara, ir tik dabar aš tai darau?…”
Kaip ir priklauso sportinei stovyklai, rytas prasidėjo mankšta ir sveikais pusryčiais. Vėliau gavome hidrokostiumus ir susirinkome visos prie vandens. Agnė pravedė trumpą instruktažą, kaip laikyti kojas ir kaip stotis iš vandens, tad netrukus jau laukėme savo eilės. Oro temperatūra šeštadienį tesiekė 13 laipsnių, lynojo ir pūtė vėjas. Turbūt daug kam tai nebūtų panašu į smagią pramogą, o aš tuo metu bandžiau save įtikinti, kad wakeboard’inant labai svarbūs trys dalykai:
– tau niekada nešalta;
– tu nesi pavargusi;
– tau nieko neskauda.
Gan greitai sužinojau, kad judant vandeny iš tikro nešalta, o šlapią hidrokostiumą lengviausia apsirengti stovint po karštu dušu. 😉
Kiek nustebau, kad pati pradžia man pasirodė daug paprastesnė negu įsivaizdavau anksčiau. Galvojau, ilgai teks murkdytis šaltame vandenyje, kol pavyks atsistoti ant lentos, o čia praktiškai iš pirmo karto pakilau ir nuvažiavau. ( Neabejoju, kad padėjo tai, jog žiemą nemažai snowboard’inu) Pirmosios stovyklos metu išmokau apsisukinėti ir labai gailėjausi, kad nebandžiau šokti per kick’erį. Na, bet pradžia yra, dabar tereikia praktikos, praktikos ir dar kartą praktikos. Viliuosi, dar užsuks į Lietuvą bobų vasara, ir rugsėjį pavyks iki kokio wake parko prie Vilniaus nuvažiuoti. O kol kas džiaugiuosi puikiai praleistu savaitgaliu, naujomis pažintimis ir atrasta smagia aktyvia veikla! 😉 Ir tikrai pažadu sau, kad kitais metais nuo pat vasaros pradžios mokysiuosi kaituoti!
***
P.S. Ačiū Agnei ir visoms kitoms merginoms už šypsenas, palaikymą, smagią nuotaiką ir puikią atmosferą viso savaitgalio metu!
Po dar vieno pirmo karto –
Jūsų Vaida ;)*