Vasara per kalendorių lyg pasišokinėdama risnoja, o mano blog’e neįprasta tyla. Jūs laiks nuo laiko užsukate čia pasidairyti, o paskutinio įrašo data gėdingai primena, kaip apleidau šį kampelį… Negerai. Kodėl taip? Nežinau. Tikrai ne dėl to, kad nieko įdomaus neveikiu ir neturiu, ką papasakoti. Gal tiesiog atrodo, kad vasarojant Lietuvoje nieko aš čia labai naujo nepapasakosiu? Visi juk patys viską žinote, daug ką veikiate, daug kuo užsiimate. Turbūt daugiau ir už mane, tai aš čia tyliai sau lietuviška vasara ( pagaliau, po 4 metų!) džiaugiuosi ir tiek 🙂 O gal tiesiog užėjo ta fazė, kai atrodo, na kiek gi galima apie mane? Tai vat, šį kartą ne apie mane, šį kartą apie Tomą. Ir jo vedamus fotografijos kursus.
Praėjusį trečiadienio vakarą praleidau su fotoaparatu rankose. Kai po visų dienos darbų ir kursų nuvažiavau prie Baltojo tilto, sutartoje vietoje radau tik vieną laukiančią merginą. Kiek vėliau prisijungė dar keletas, atvažiavo draugė, netrukus pasirodė ir pats Tomas kartu su draugiškai šalia be pavadėlio binzenančia Morka. Pirmasis įspūdis buvo dviprasmiškas: iš vienos pusės lyg ir iš anksto buvau nusiteikusi labai teigiamai fotografo atžvilgiu ( galvojau, juk negali būti veltui visi tie geri atsiliepimai internete), iš kitos pusės teko greitai nusivilti, kai po kelių nevykusių saulėlydžio kadrų pravedė mums trumpą paskaitėlę apie tai, jog tokiomis ekstremaliomis sąlygomis gerai nufotografuoti vis tiek nepavyks, ir kad visos tos gražios nuotraukos, kuriomis žavimės internete, yra smarkiai apdirbtos programomis. Vat taip vat.
Tuo tarpu saulė sparčiai niro už Vilniaus stogų, tad nieko nelaukdami pradėjome šiokį tokį susipažinimą ir įžangą į naktinės fotografijos kursą.
Naktinė fotografija žavėjo mane seniai. Dar neturėdama savo fotoaparato domėjausi, kaip gi ten nuotraukose nutįsta tos ilgos šviesos nuo automobilių žibintų? Kaip įmanoma nufotografuoti žvaigždes? Kaip fotografuoti, kad matytųsi upės tėkmė? Aišku, ne vieną knygą esu perskaičiusi ir su pagrindiniais fotoaparato nustatymais seniai susipažinusi. Išlaikymo funkcija kaip ir nebuvo netikėtas atradimas, bet visgi praktikos turėjau mažai, ir naktinės fotografijos užsiėmimai su geru fotografu skambėjo puikiai 😉
Smagiai praleidome trečiadienio vakarą. Devynios merginos ir vienas vaikinas, apsikarstę fotoaparatais ir stovais, klajojome po naktinį Vilnių. Klausėmės, mokėmės, fotografavome. Tomas pasakojo, ką ir kaip daryti, o mes eksperimentavome iki begalybės. Kursų metu buvo tokia smagi atmosfera, kad visiškai nesijaudinau, jog jie užsitęsė gerokai ilgiau nei planavome. Atrodo, sėdint ant grindinio vidury Katedros aikštės, virš miesto mirgant milijonams žvaigždžių, šiltai pučiant lengvam vasariniam vėjui, pagavo toks įkvėpimas, kad niekas daugiau tą akimirką ir nerūpėjo, tik graži nuotrauka 🙂 Aišku, iki gražių naktinių nuotraukų man dar toloka, nes šį kartą visas dėmesys buvo į nustatymus, o ne kompoziciją… Bet žinote, kur, mano manymu, buvo svarbiausia šių kursų dalis? Kažkokiu mistiniu būdu turbūt visi mes iš Tomo pasisėmėme gausybę puikių emocijų ir įkvėpimo. Dabar labai noriu susidraugauti su savo nauju žaislu. Ir labai laukiu rugsėjo, kuomet būna pats gražiausias naktinis dangus! Gal pavyks ištrūkti naktį už miesto žiburių? (Aha, jau įsivaizduoju save įsisupusią į storą sluoksnį megztinių, su puodeliu karštos arbatos iš termoso rankose ir fotografuojančią Paukščių Taką 🙂 ) O išvis fantaskita būtų, jei pavyktų susiorganizuoti porai dienų kur nors į Norvegiją, kai dangų raižo Šiaurės pašvaistės! Jau vien apie tai galvojant jaučiu, kaip endorfinų kiekis kraujyje kyla 😀 O už tai ir norėtųsi pasakyti AČIŪ kursų vadovui 🙂
Parašysiu aš jam atsiliepimą gal ir atskirai, bet jei kas nors susidomėjote – drąsiai rekomenduoju www.kalbantifotografija.lt arba puslapis Facebook’e.
O ką Jūs šią vasarą smagaus veikiate? Gal turite kokių įdomių atradimų, kuriais galėtumėte pasidalinti? Papasakokite, man juk visuomet įdomu 😉
Vasarinis bučkis-
nuo Vaidos ;)*
