Kai buvau maža mergaitė, ištisus metus svajodavau ir laukdavau vasaros, kuomet važiuosime prie jūros. Kuomet iki pamėlynavimo murkdysiuosi šaltose bangose, statysiu kreivas smėlio pilis, supsiuosi senuose atrakcionuose ir prašysiu, kad Basanavičiaus gatvėje mama nupirktų cukraus vatos, po kurios paskui lips visi pirštai ir žandai. Kiek mažai tereikėjo iki pilnos laimės 🙂 Vėliau pakilo kartelė, ir Baltijos jūra pasidarė per šalta, nešvari, paplūdimiai sausakimši poilsiautojų, Palangos bobučių kambariai gąsdino savo kainos ir kokybės santykiu, o ir šiaip norėjosi tik kuo toliau ir geriau… Daug metų nebuvau prie Baltijos (išskyrus tą kartą, kai prieš keletą metų su draugais labai trumpam užsukome), tad nuvykti į pajūrį buvo vienas iš tikslų vasaros planų sąraše. Na tikrai, kad jau vasaroju Lietuvoje, tai kaip gi be jūros? 🙂 Čia, lyg girdėdama mano mintis, praeitą savaitę paskambino Raimonda:
– Turiu pasiūlymą.
– Noriu!
– Važiuojam šiandien prie jūros?
– Važiuojam 🙂
***
Aišku, nebuvo šį kartą Basanavičiaus gatvės ir progos su visomis gulbėmis praplaukti margiausiu Lietuvos podiumu. Ir iš cukraus vatos amžiaus seniai išaugau. Bet užtat buvo ant ramaus jūros paviršiaus besisupančių žuvėdrų, pro liaunus pušų kamienus į mišką krentančios šviesos, nuostabus saulėlydis, nudažęs padangę oranžiniais atspalviais, ir jaukus vakaras, sėdint ant Olandų kepurės, nukabinus kojas žemyn ir laukiant, kol paskutiniai saulės spinduliai panirs į jūrą. O kitą dieną buvo paplūdimys, kamuolys, vėjas plaukuose, pasivaikščiojimas po Gintaro muziejaus parką ir smagios šypsenos draugų veiduose. Ko daugiau bereikia gerai vasaros nuotaikai? 😉
O Jūs šiais metais jau buvote prie jūros? O gal dar tik planuojate? 😉
Vis dar atostogaujanti-
Vaida ;)*
