Labas, Šveicarija, štai ir aš!

Du lėktuvai, trys traukiniai, ir pro langą akis jau džiugina snieguotas Alpių peizažas. Kiek nerimavau, kaip aš čia tokia gležna mergina (gležta, t.y. tokia, kur nė uogienės stiklainio pati neatsisuka), su visa savo manta (už mane didesne) viena atsigabensiu… Bet nieko, šiaip ne taip 🙂 Bagažas nevėlavo (stebuklas!), pati nepasiklydau, prireikus pagalbos, žmonių pasiprašiau ( patirtis), susivokus, kad neturiu išsisaugojus telefono numerio, kuriuo turėjau pasiskambinti atskridusi, nepasimečiau, atvykau į kalnus laimingai. Keistas jausmas visą laiką lydėjo: atrodo, pirmą kartą gyvenime išvykstu kažkur į naują šalį viena, kur nieko nepažįstu, visai netrumpam laikui, tačiau jaučiausi visiškai rami. Nekirbėjo joks kirminas, į kokį velnią aš čia veliuosi, buvau įsitikinusi, kad viskas bus gerai 😉

Išlipus traukinių stotyje pasitiko plačiai besišypsantis mano viršininkas, su kuriuo jau keletą kartų bendravau per Skype ir telefonu. Iš pirmo įspūdžio atrodo labai malonus, į šeštą ar tai septintą dešimtį įžengęs žmogus. Sukrovė mano daiktus į automobilį ir tuoj pradėjo pasakoti apie vietovę, slidinėjimo centrą, apie čia užklystančius lankytojus. Pakeliui iki savo kaimo sužinojau, kad užsieniečių čia beveik nėra, užtat tai mėgstama pačių šveicarų atostogų vieta. Dar italų atvažiuoja. Slidinėjimo centras kol kas neveikia, nes šiemet sniegas iškrito per anksti ir spėjo ištirpti, o ta saulutė, besiritinėjanti per dangų, visai čia nieko nedžiugina, visi nori kritulių. Dar pakeliui parodė, kur didžiulis vienuolynas, katalikiška mokykla (kaip gimnaziją su 2000 moksleivių), bankas, parduotuvė, bažnyčia. Vos atvykus į viešbutį supažindino su žmona, su restorano darbuotojais, pavaišino kava ir parodė mano namus artimiausiems penkiems mėnesiams. Mano namai maloniai nustebino, tikrai nesitikėjau to, ką radau. 🙂 O vaizdelis pro visus 5 buto langus tai išvis vertas milijono!

Begurkšnojant su viršininkais kavutę ir palaikant mandagų pokalbį apie nieką, mintyse jau ėmė kirbėti:” – Velnias, taip džiaugiausi, kad per visus Skype pokalbius puikiai supratau savo viršininką, bet jo žmonos dialekto neįkertu nors tu ką… Kur nereikia atsakymo, apsimetu, kad suprantu, o kai jau klausia ko nors, tai prašau tris kartus, kad pakartotų… Kas čia bus toliau?…” Aišku, kuo toliau, tuo gražiau. Suskambėjus viršininko telefonui ir jam atsiliepus, nesupratau ABSOLIUČIAI NIEKO, ką jis šnekėjo. Atrodo, skambėjo lyg ir vokiškai, bet kai kurie žodžiai lyg itališki… Kažkoks nesuprantamas mišinys. “-Bus smagu!“. Netrukus paaiškėjo, kame čia šuo pakastas…

Kaip turbūt daugelis žinote, Šveicarijoje yra keturios oficialios kalbos: prancūzų, italų, vokiečių ir retoromanų. Neieškojau darbo šalies vakarinėje dalyje, nes prancūžiškai aš nė mur mur, neieškojau itališkoje dalyje, nes be Ciao, Bella, Grazia ir Prego nieko daugiau nežinau, taikiau tik į vokiškąją dalį… Tai vat, šauniai čia pavariau, nes pataikiau į patį retoromanų epicentrą. Į tą Šveicarijos dalį, kur šia mirštančia kalba mažuose kalnų kaimeliuose kalba 1 procentas šalies gyventojų. Nu ir pasisek tu man šitaip! Bendradarbė guodžia, kad nieko tokio, visi vietiniai gyventojai moka ir vokiškai. Tas gerai. Negerai tik tai, kad ta jų vokiečių kalba – su stipriausiu dialektu iš keturių galimų. Cha, kažkada dejavau, kad austrų Tirolio dialektas neįkandamas? Nuoširdžiai abejoju, kas blogiau 😀 Man jau dabar atrodo, kad per vokiečių televiziją visi aktoriai šneka lyg raiškiai skaitydami vadovėlį, palyginus su tuo, ką girdžiu aplinkui, tai po šio sezono nebežinau, kas galės išgąsdinti 😀 O kas dėl anglų kalbos, tai nebus nieko, kas su manimi per žiemą bendraus angliškai. Žodžiu, nur deutche Sprache bitte! Palinkėkite sėkmės 😀

Kol kas savo bute neturiu interneto, bet, kai turėsiu ir truputį apsiprasiu, pasipasakosiu apie viską plačiau. O kol kas…

Giliam kaime, tarp vienuolių, apsupta retoromanų kalbos, bet vis tiek optimištai nusiteikusi-

Jūsų Vaida ;)*