Laisvadienio sulaukus.

Myliu sekmadienius. Čia oficialiai. Jei pernai man visos dienos buvo daugiau mažiau kaip šventės, šiemet tikrai žinau, kad išskirtinė savaitės diena yra sekmadienis, mano laisvadienis. Pati savimi stebiuosi, kaip stipriai vertinu tą vienintelę dieną per savaitę, kai galiu visą ją paskirti tik sau. Čia turbūt dėl to, kad šiemet savo darbo visai nemėgstu. Nežinočiau, kad visa ta beprotybė labai greitai baigsis, seniai būčiau spjovus velniop, susikrovusi turimą kuklią mantą ir susiradus ką nors kitą. Dabar gyvenu laukdama sekmadienio, kuriam atėjus prisimenu labiausiai motyvuojantį dalyką, kodėl esu čia, Alpėse. Ne, tai nereiškia, kad aš slidinėju tik savaitgaliais. Pakylu į kalną dažniau, bet sekmadieniais tai visai kas kita…

Myliu sekmadienius su visais jam priklausančiais gėriais: pusryčiais kavinukėje, karšto šokolado/ karšto vyno/ Jägertee pertraukėlėmis, pietumis ant kalno, apre ski vakarėliais, naujomis pažintimis ir plačiomis, draugiškomis šypsenomis aplinkui.

Labas rytas, lai sekmadienis prasideda 😉

Stabtelėjimai baruose ant kalno – viena būtiniausių dienos sąlygų.

Karšto šokolado pertraukėlės taip pat.

Ir kažkas šildačio ( šiuo atveju mano viena mėgstamiausių Austrijoje – sūrio sriuba su skrebučiais) – šaltą dieną yra tiesiog būtina 😉

Vakar išsiritusi iš lovos beveik iškart įšokau į snowboardo batus, prigriebiau lentą ir nukulniavau į autobusų stotį. Tai jau tapo kone įprasta, kad per laisvadienius važiuoju slidinėti į Lechą. ( St.Antone prisislidinėju savaitės bėgyje). Leche gyvena Raimonda ir Justė, Leche geresnės slidinėjimo sąlygos ( gerokai platesnės ir nuožulnesnės trasos, daug lengviau mokytis čiuožti nei St.Antone, o skipasas galioja ir mano sezoninis, nes tai tas pats am Arlberg regionas). Ir šiaip, Leche visada smagu, nes pakeičiu truputį aplinką.

Prabangiausi taksi Leche – keturkojai, tempiantys karietas ir savo varpelių žvangėjimu atkreipiantys visų praeivių dėmesį.

Leche nerasite jokių modernių pastatų, visur vien tik tipiška Tirolio architektūra.

Vakar buvo nuostabi diena. Jau važiuojant autobuse paširdžiuose maloniai kirbėjo, žvelgiant pro murziną autobuso langą į dangumi besiritinėjančią saulę, apsnigtas eglių šakas, storu sniego sluoksniu apklotus stogus ir žmogaus nepaliestus pusnynus. Susitikusios su Raimonda gerą pusdienį krykštavom ant lentų trasose. Vėliau sekė tobulo skonio picos ir alaus pertraukėlė ( jei kas nors būsite Leche, labai rekomenduoju užsukti picos į Schneggerei barą – restoraną, nusileidus paskutiniąja trasa į slėnį), grįžimas į St.Antoną ir linksmybės su sutiktais niujorkiečiais viename populiariausių pasaulio apre-ski barų.

Keltuve…

…virš eglių viršūnių.

Pasiruošiam lentą ir… 😉

…lai linksmybės prasideda čia pat 😉

Lechas, vienas gražiausių Europos miestelių, iš viršaus.

Po tokių dienų, kai kitą rytą pabundi visiškai lengva galva ( visgi gerai, kad nebeprisijungiau paskui vakare prie tų amerikiečių ir nesuorganizavau jiems ekskursijos po barus), visiškai patenkinta puikiai prabėgusiu laisvadieniu, pasikrovusi geros nuotaikos ir energijos, paruošiu save morališkai dar vienai savaitei darbe. Uch, nebedaug jų čia liko… 🙂

O kaip Jūs savaitgalį praleidote? Atšventėte Vasario 16? 😉

Naujų jėgų kupina –

Vaida 😉