• Kai nesinori išvykti: Gili Trawangan.

    Koks geras dalykas, žinokit, yra kelionės užrašai. Tebūnie jie trumpi, tebūnie visiškai ne metaforiški, tebūnie tai tik kelios padrikos mintys, bet kaip gerai, kai jos paprasčiausiai kažkur yra. Kitu atveju, po kelionės atsiverti krūvą nuotraukų, matai, kad tai buvo labai gražu, bet visi buvę jausmai ir emocijos jau glūdi susiradę kamputį kažkur tavyje, jaukiai įsitaisę, ir į viešumą nelenda nors tu ką… Nesakau, kad nesinori pasidalinti įspūdžiais. Norisi. Tiesiog ne visada pavyksta… Panašiai nutiko man su Gili Trawangan. Pažiūriu karts nuo karto nuotraukas, išsiviepiu kaip saulytė, prisiminusi, kaip gera ten buvo, atsidūstu ir vėl užverčiu kompiuterį. Bet ne vienam žadėjau, kad papasakosiu apie visą kelionę, taigi štaigi I am back! 😉

    Planuodamos kelionę į Balį į savo planus įtraukėme ir Gili Trawangan. Nemažai gražių atsiliepimų apie šią vietą buvau girdėjusi, tačiau planuodamos neapsisunkinome savęs klausimais kada tiksliai ar kuriam laikui mes ten vyksime… Tiesiog žinojome, kad gražių paplūdimių ieškosime ne Balyje, o vienoje iš Gili salų.

    Gili salos ( Trawangan, Meno ir Air) – trys maži žemės lopinėliai Indijos vandenyne, prie Lomboko salos krantų. Nors retai apgyvendintos, tačiau labai mėgstamos keliautojų, ieškančių tobulo žydrumo jūros, puikių nardymo sąlygų, gero oro ir poilsio. Turizmas saloje pradėtas vystyti kiek daugiau nei prieš 20 metų. Tuomet pirmiesiems backpacker‘iams užklydus į šį rojų, salos greitai pagarsėjo keliautojų tarpe savo laukiniais vakarėliais. (Kur čia nepagarsėsi, kai policijos nėra, o narkotikai prieinami taip lengvai…) Tačiau tai buvo seniai. Šiuo metu salos akivaizdžiai keičia savo veidą: netgi didžiausioje Gili Trawangan vakarėliai vyksta tik tris kartus per savaitę skirtinguose baruose, sparčiai vyksta viešbučių statybos, daugėja šeimų, atvykstančių su vaikais. Neabejoju, kad po kelerių metų ten viskas bus taip pasikeitę, kad nė iš tolo neprimins ramybės oazės.

    Tačiau kol kas… Kol kas gyvenimas saloje slenka neįtikėtinai ramiu ritmu. Atvykus į Gili Trawangan iš šurmuliuojančio Balio, iš pradžių gali lydėti nepaliaujamas jausmas, kad kažko trūksta. Gal trūksta žmonių, trūksta veiksmo… Pirmą dieną gali netgi atrodyti, kad ten nuobodu! Bet žinot… Atėjus į paplūdimį , patrynus akis ir įsitikinus, kad ta vandens žydrynė – ne miego trūkumo pasekmės, kad baltas smėlis – būtent tai, ką palikus Tailandą nebesitikėjai pamatyti, kad tos draugiškos šypsenos iš tiesų malonios, – labai noriai išjungi savyje nerimstantį varikliuką ir atsiduodi niekur neskubančio gyvenimo tėkmei. Tiesiog įsitaisai paplūdimyje ant gulto, siurbčioji colą per šiaudelį, skaitai knygą, maudaisi, deginiesi ir geri akimis visą tą grožį, supantį aplinkui.

    Gili Trawangan – nors ir didžiausia iš trijų Gili salų, iš tikro pasirodė tokia mažutė, kad vieną dieną apėjome ją absoliučiai visą! Nė trupučio nemeluodama ir savimi truputį besididžiuodama galiu sakyti, kad apėjau salą pakrante pėsčiomis 🙂 Dažnai kelionių straipsniuose rašo, kad keliautojai tą padaro per kokias 2 valandas. Mes su Raimonda užtrukome bent dvigubai tiek… Ai, bet juk mumis pasikliauti ir laiko matuoti tikrai neverta, nes žiūrėk – vienam paplūdimio kampely įsitaisom fotosesijai, kitam priegulam pasideginti, trečiam įlendam į jūrą atsigaivinti, paskui įsitaisom restoranėly atsigerti… Bet mes gi niekur neskubam, tad sąžinė tikrai negraužia už tą malonų nieko neveikimą 😀 Labiau skubantys gali išsinuomoti dviratį arba apvažiuoti karieta, tempiama mažo Cimodo arkliuko. Oi, aš gi nepaminėjau, kad Gili Trawangan nėra jokio motorizuoto eismo ir asfaltuotų kelių! Visas eismas vyksta tik pėsčiomis, dviračiais ir arkliukais 🙂

    Taigi kad ten gražu tai aš žinau puikiai, o ir Jūs taip pat jau turbūt nutuokiate… Tačiau skaitant vis dar kyla klausimas, ką galima veikti tokioje mažoje saloje visą savaitę? Atsakymas paprastas – nardyti! Gili salos yra puiki vieta tiek paviršiniam, tiek giluminiam nardymui. Paviršinis populiaresnis, nes yra prieinamas visiems ( išsinuomoji papigiai kaukę, lastus ir brendi į jūrą, kur aplink koralus sukiojasi būriai margaspalvių žuvyčių). Tuo tarpu giluminis – rimtesnis reikalas. Mes su Raimonda savo nardymo sertifikatus gavome Tailande, tad šį kartą tereikėjo išsirinkti vieną iš 25 įsikūrusių centrų, siūlančių savo paslaugas. ( Beje, neturintys PADI ar SSI sertifikatų kuo puikiausiai gali praeiti kursus Gili Trawangan). Mes saviškį centrą pasirinkome gavusios rekomendaciją iš savo buvusios mokyklos Koh Tao, ir likome juo labai patenkintos! Kainos, tiesa, 3 kartus didesnės nei Tailande, tačiau vis tiek tai buvo viena nuostabiausių patirčių per visą kelionę, tad negailėdama nė vieno tūkstančio rupijų sakau, kad buvo VERTA 😉 Priešpaskutinę dieną išplaukę į jūrą tradiciniu indoneziečių laiveliu, nardėme mes su Raimonda ir mūsų žaviu divemaster  austru Stefan prie įspūdingo Halik rifo. Giliausiai buvome nusileidę į 18,5 metrų gylį ir po vandeniu užtrukome visą valandą, kas buvo išties daug ( prieš neriant paklausiau Stefan, kiek laiko būsime panėrę, tai gavau atsakymą, kad priklausomai nuo deguonies, bet apie 35-50 minučių. O čia išbuvome visą valandą ir dar daugiau 🙂 ). Nenoriu kartotis, bet, kaip jau kažkada sakiau, – povandeninis pasaulis – gražiausia, ką gyvenime esu mačiusi! Atrodo, plauki sau tarp būrio žuvyčių, žėrinčių visais spalvų paletės atspalviais, dairaisi į visokias krevetes ir jūros gyvates, stebi didžiulius vėžlius, skabančius žoles, ir nori įsižnybti bei įsitikinti, jog nesapnuoji. Vanduo šiltas, skaidrus, matomumas puikus… Ak, berašydama užsimaniau ten sugrįžti 🙂 Šiaip nardymas – užkrečiama liga. Pabandžius norisi dar, ir dar, ir dar… Tikrai žinau, kad planuodama kitas keliones į šiltus kraštus atkreipsiu dėmesį, ar ten bus galimybė nardyti 😉

    Be nardymo saloje yra daug turizmo kioskų ( kitaip jų nepavadinsi), siūlančių vienos, dviejų ar trijų dienų iškylas į Lomboką ( ekskursija prie krioklių arba žygis į Rinjani ugnikalnį), į Komodo salą ( paieškoti komodo drakonų – didžiausių reptilijų Žemėje), mėgstantys vandens sportus gali paplaukioti vandenlente ( angl. Wakeboard. Tiesa, pastarasis užsiėmimas, palyginus su kitais, brangus. Ir lentos baisiai jau senos ir sudrožtos…), galima išsinuomoti banglentes ( nors vietiniai vaikinai pasakojo, kad Gili Trawangan – netinkama viena banglentėms dėl koralinių rifų, supančių salą. Su banglentėm reikia varyti į Balį ar Lomboką). Užkietėjusiems žvejams siūlomos žvejybinės iškylos į jūrą. O tokiems keliautojams kaip aš… Tokie mėgaujasi jaukia tinginyste, saule, plepesiais apie nieką su atsitiktiniais žmonėmis, skania Lomboko kava, gatvės maistu iš naktinio turgaus ir gera knyga paplūdimyje.

    Atvykusios į Gili Trawangan galvojome, kad pabūsime ten kokias 4-5 dienas. Paskui likome dar dienai. Paskui dar vienai. Ir dar vienai… Pabuvome aštuonias. Bet argi galima mus kaltinti, kad niekaip nenorėjome palikti to mažučio rojaus?…

    Deja deja, viskas, kas gerai, kažkada baigiasi. Taip ir mūsų avantiūra Pietryčių Azijoje nenumaldomai artėjo prie pabaigos. Nors ir nesinorėjo, teko pakuotis kuprines ir grįžti į Balį. Žinant, kad iš ten jau bus laikas judėti namų link… 🙁 Bet pakeliui dar laukė Singapūras, tad mano rašliavos su Jumis kol kas neatsisveikina 😉

    Iki greito,

    Jūsų Vaida 😉

    10 Comments

    1. 2012 November 9 / 10:29

      Pagaliau naujas įrašas! 🙂
      Tik labai jau greitai perskaičiau begerdama rytinę arbatą, beliko tik akis varvint į nuostabias nuotraukas 😀

      • 2012 November 9 / 11:51

        Taip, žinau, kad jam buvo laikas prieš gerą mėnesį… 🙂 Manai, per trumpas? Taigi čia, kad skaityt nepabostų 😀

    2. Eglė
      2012 November 9 / 13:50

      Aš manau, kad nuotraukų per mažai:))

      • 2012 November 9 / 15:17

        Aš gi taip stengiausi iš 6 albumų išrinkti kelias nuotraukas, kad nepersistengčiau su kiekiu čia keldama, o Tu sakai, per mažai 😀 Artėja ir Tavo kelionė, viską pamatysi savo akimis, ir tai bus daug gražiau nei bet kokios nuotraukos 😉

        • 2012 November 9 / 15:20

          tai dabar gaunasi taip, kad visko per mažai 😀 mes godžios 😀

          • Eglė
            2012 November 9 / 15:24

            Kol nepamačiau savo akimis, tai taaaaip įdomu:))
            Aha, mes tikrai godžios:D

            • 2012 November 9 / 15:27

              Tai su savo 300 žodžių ir 2 nuotraukų įrašiukais turbūt galiu net nelįsti į eterį?… 😀 Ot reiklios mano skaitytojos 😀

        • 2012 November 9 / 17:09

          mes nesam reiklios, mes tiesiog žinom ko norim 😀

    3. Ramunas
      2012 December 9 / 14:28

      Ispudinga.. ;o)

    4. Petras J
      2016 October 25 / 17:14

      Nuotraukos mm :))))

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?