• Savanorystė Tailande

    Esate kada nors pagalvoję apie savanorystę? Apie neatlygintiną gero darymą, apie savo laiko aukojimą vardan kažkokio gražaus tikslo? Tikiu, kad ne vienas į šį klausimą sau atsakėte teigiamai ( yra juk mano aplinkinių rate yra daug gerų žmonių, ar ne? 😀 ). O ar esate bandę susirasti vietą savanorystei? Jeigu taip, tai manau, susidūrėte su daug sunkumų klaidžiojant po informacijos džiungles… Pasirodo, savanorystė, yra gan slidus reikalas.

    Jeigu savanorystė yra tokio pobūdžio kur reikalinga pagalba renginių organizavime, dažnai tereikia užpildyti anketą, pasipasakoti apie savo motyvaciją, ir gan dažnu atveju tave priima. Savanoriai, teikiantys psichologinę pagalbą žmonėms, kuriems to reikia, taip pat yra laukiami išskėstom rankom. Jei pasisiūlytumėte savanoriauti vaikų stovyklose, ten tirgi turbūt tik apsidžiaugtų. O kas, jei norite kitokios savanorystės? Kažkur toliau? Kažkur, kur patys galėtume gauti neeilinės, įdomios patirties ir daug išgyvenimų? Kas, jeigu norėtumėte savanoriauti ne Lietuvoje, o… kitame žemyne? Įvedus į google kažką panašaus kaip “Volunteering in Asia / Australia / South America” Jums išmes tiek pasiūlymų, kad akys apraibs nuo informacijos kiekio. Daje, akys dar labiau raibsta nuo kainų, kurias programų dalyviai yra prašomi susimokėti.

    Žodžiu, dažniausiai sistema veikia taip: susimoki programos mokestį ( kas gali būti pvz apie 2600 usd 6 mėnesiams), savo lėšomis nuskrendi į savanorystės tašką, kažką atseit padedi, mainais už tai gauni krūvą  populiarių ekskursijų, pamokų, akcijų atrakcijų ir vadini tą savanoryste. Nors šis trumpai aprašytas būdas turi savo aiškų pavadinimą – voluntourism., kas iš dalies gal ir siejasi su savorišku darbu, bet realiai tai yra tik nauja ir labai labai smarkiai populiarėjanti turizmo rūšis.  Šis keliavimo būdas turėtų būtų labai smagus ir įdomus, bet laaaabai brangus ( aišku, kiekvienas tą “brangus” turėtų vertinti pagal savo piniginę, čia tik aš iš savo varpinės žiūrėdama taip sakau).

    Kita savanorystės rūšis yra labiau skirta specialistams, turintiems tam tikrą reikalingą žinių ir patirties bagažą. Taip pat daug altruistiškumo. Čia šneku apie tuos paruoštus savanorius, kurie vyksta į į Trečiojo Pasaulio šalis ir savo darbais prisideda prie socialinių problemų sprendimo, sveikatos apsaugos gerinimo, ekologinių projektų. Vienas draugas siūlė man pagalvoti apie prisijungimą prie JAV Taikos Korpuso. Pagalvojau, nenorėčiau. Turbūt nesugebėčiau. Nešneku apie savo turimus sugebėjimus, šneku apie psichologinį nusiteikimą. Vykti į kokią Afriką ir matyti daug sergančių vaikų, žaidžiančių su celofaniniais maišeliais, man būtų emociškai per sunku.

    Dar vienas pasauly populiarus savanorystės būdas yra woof’ingas. WWOOF – tai organizacija, skirta ekologiniams ūkiams. Čia dalyvavimas nemokamas ir tam nereikia specialaus pasirengimo. Visuose žemynuose yra užregistruota daug ūkių, galinčių priimti savanorius, piniginio atlygio, savaime suprantama, negaunama, tačiau gan dažnai suteikiamas nemokamas būstas ir nakvynė. Tai vienas pigiausių būdų norint keliauti ilgą laiką, bet yra keletas BET. Turi tikrai mėgti kapstytis daržuose, nebijoti šsitepti, nesitikėti komforto, nusiteikti, kad gali tekti labai daug ir sunkiai dirbti. Žodžiu, turi tikrai norėti tą daryti, domėtis ekologija, mylėti gamtą. Kitokiu atveju ši savanorystė gali tapti kančia.

    Yra daug daugiau savanorystės būdų, čia paminėjau tik tuos, kuriais pati šiek tiek domėjausi. Kurį pasirinkau aš pati? Tiesą sakant, nė vieną iš šių 🙂

    Kad jau pinigų daug neturiu, kokiom super duper išsiskiriančiomis savybėmis per daug nepasižymiu,  noru dirbti fermose irgi netrykštu, tačiau kažką įdomaus gyvenime veikti visada labai noriu, teko gerai pasukti galvą, jog mano norai ir galimybės harmoningai stotų vienas šalia kito… Tačiau kas ieško, tas randa, ar ne? 😉 Gerokai sutrumpinus istoriją, kaip apskritai mano ir draugės galvose ėmė suktis idėja apie Pietryčių Aziją, galėčiau pradėti nuo to, kad realų pagrindą svajonėms davė vienas internetinis portalas. Parodė jį Austrijoje sutiktas vaikinas, pats daug besibastantis po visus žemynus. Helpx.net – internetinis portalas, kuriame registruojasi žmonės iš viso pasaulio, laukiantys kokios nors pagalbos. Už suteiktą pagalbą kelias valandas per dieną mainais daugelis siūlo būstą ir maistą. Čia kažkas labai panašaus kaip WWOOF, skirtumas tik tas, kad mano minimame portale registruojasi ne tik ekologinių ūkių savininkai, bet galima rasti labai daug mokyklų, kurioms reikia anglų kalbos mokytojų, hostelių, restoranų, šiaip pavienių žmonių. Ši savanorystė nieko nekainuoja, yra tik vienas mokestis internetinei svetainei (20 eurų), kurį susimokėjus gauni priėjimą prie visų registruotų asmenų nurodytų kontaktų. Kad reikėtų mažiau baimintis dėl priimančių asmenų/organizacijų patikimumo, yra atsiliepimų skiltis, o joje komentarus rašo buvę savanoriai. Jau patį pirmą vakarą naršant po Helpx svetainę veržėsi :”Wow, geras 😀 Varom į Tailandą? Indoneziją? Laosą? Kombodžą?  Šri Lanką? O gal išvis į Naująją Zelandiją?:) ” Taip ir prasidėjo… Informacijos rinkimas, laiškų rašymas, derinimasis su mus priimsiančia organizacija. Praėjo pora mėnesių nuo šios minties pradžios, ir štai mes jau čia. Pradžiai Tailande, Koh Phangan saloje. Savanoriaujam.

    Prieš važiuojant buvo daug neaiškumų, kokia mūsų paskirtis bus čia. Dabar, kai jau prabėgo beveik savaitė, galiu bent trumpai apšviesti. Atvykusios į Koh Phangan salą savanoriaujame viename ekologiniame projekte Phangan Project, kuris susideda iš trijų pagrindinių dalių. Seno viešbučio patalpose ( įskaitant kiemą) rengiamas sodelis, kuriame bus auginamos tik ekologiškos daržovės, restoranas, kuriame maistas bus gaminamas tik iš tų pačių užaugintų daržovių, taip pat bendruomenės centras, žadantis tapti jungiamaja gija tarp vietinių tajų ir keliaujančių vakriečių. Bendruomenės centre bus vedamos tajų kalbos pamokos ( vakar ir aš buvau savo pirmojoje 🙂 Bet mažai ką teišmokau. Labai sunki ir į nieką nepanaši kalba), ieškoma, kas tajus mokytų anglų kalbos, bus rodomi filmai ( daugiausia dokumentiniai, ekologijos tema), taip pat bus organizuojami keliautojų susitikimai, kuriuose žmonės galės dalintis savo patirtimi ir patarimais. Ateity šis projektas vykdys eko-turizmą. Viena iš projekto koordinatorių šiuo metu intensyviai bando užmegzti ryšius su vietiniais, kurie galėtų pasakoti apie salos ekosistemas, ekologiją ateity rengiamų ekskursijų metu. Aš čia taip gal padrikai pasakoju, bet ir nesiekiu visko smulkiai pasakoti ( ir taip kažin, kiek skaitančiųjų iki šios vietos liko 🙂 ). Tenoriu, kad bendrą vaizdą susidarytumėte. ( Norintiems pasiskaityti kiek plačiau apie projektą, informacija yra čia). Žodžiu, projekto idėja labai graži ir, tikrai tikiu, salai bus naudinga, nes dabar Koh Phangan yra valstybės reklamuojama kaip labai ekologiška sala, tačiau realybėje toli iki to… Problema yra tik ta, kad šis projektas neturi jokio biudžeto. Ir kai sakau jokio, tai ir reiškia JOKIO… Phangan Project gali būti įvykdytas tik geranoriškų, kūrybingų ir atsidavusių savanorių dėka. Yra čia keli idėjiniai asmenys ( sakyčiau 4) ir dar 6 savanoriai.

    O dabar konkrečiau, ką gi mes čia veikiam 😀 Kadangi dar tik pati projekto pradžia, darbų yra labai daug, tačiau visi jie tokie paruošiamieji. Pavyzdžiui, praeitą savaitę turėjome užduotį iš niūrios buvusio restorano patalpos padaryti kiek įmanoma jaukią bendruomenės centro patalpą. Esmė tame, kad pinigų tam nėra. Viskas, kuo galima pasikliauti, tėra seni, nebenaudojami viešbučio rakandai, randami sandėliukuose ir mūsų fantazija. Na tai ką, iš pradžių patalpą iššveitėm, paskui prisirinkom paplūdimy kriauklių ir koralų dekoracijoms, pritempėm kokosų, į kuriuos pasodino gėlių, išnaudojom viešbutyje rastą šlamštą… Rytoj vakare naujajame centre laukia filmų vakaras 😉 Iš tikro tai mes čia toli gražu nepersidirbam, po kokias 2-3 valandas per dieną kažką prasikuičiam, o tada jau laikas mūsų. Ir šiaip čia puiki atmosfera, visi labai geranoriški ir atsipūtę. Tai juk neatlygintinas darbas, kur orientuojamasi į rezultatą, o ne į laiką, praleistą dirbant 😉

    Gaminant dekoracijas kuriamam bendruomės centrui.

    Kirba klausimas, kas mums iš to? Ogi moralinis pasitenkinimas ( Taip, Martynai, moralinis pasitenkinimas, kad kažką gero darau, visgi yra, nors tu ir bandei mane įtikinti, jog nebus 😀 ) ir galimybė puikiai pagyventi viename iš Rojaus kampelių 😉 Gauname nemokamą kambarį 5 aukšte su vaizdu į jūrą, gyvename vos kelios minutės nuo paplūdimio,  laisvo laiko turime į valias, o ši sala yra šiaip nereali. Net nežinau, ar čia pasakot apie ją, ar nekelt pavydo ir pasilikt įspūdžius sau 😀 Juokauju, papasakosiu vis tiek 😉

    Mūsų baseinas vidiniame kiemelyje.

    Pirmą kartą gyvenu taip arti jūros 🙂

    Thong Sala. Pagrindinis salos uostas už poros minučių kelio.

    Tobuli paplūdimiai visai prie pat “namų” 🙂

    Tai vat, tokia ta mano savanorystė Azijoje. Prasidėjo geriau nei puikiai, o kuo baigsis…Netolima ateitis parodys 😉 Praleisiu čia 3 savaites.

     

    Šūsnį linkėjimų iš Koh Phangan siunčianti

    Vaida 😉

    14 Comments

    1. 2012 August 5 / 21:12

      Matai, kaip įdomu. ir koks sutapimas, nes viena mūsų draugelė belgė kaip tik pas save irgi priiminėja keliautojus per Helpx programą. Tai net savo akimis mačiau keletą tokių keliautojų – vienas iš Ispanijos, kitas iš Meksikos, trečias iš Izraelio, kurie ne tik dirba tam tikrus darbus pas ją, bet ir pramogauja bei pažindinasi su Liuksemburgu bei kaimyninėmis valstybėmis. Jie labai ilgam pas ją lyg ir neužsibūna, bet, pasirodo, dalyvaujant Helpex visai patogus būdas keliauti ne tik po Aziją, bet ir po Europą. 😉

      • 2012 August 6 / 6:07

        Keliaujant po Europą aš mieliau rinkčiausi Couchsurfing 😉 Bet gal dėl to, kad Europoje nekeliauju ilgai. Jei tarkim išsiruoščiau į Eurotrip’ą visai vasarai, gal tada ir į Helpx užmesčiau akį 😉 Nes visgi, ilgos kelionės kainuoja nemažai, kad ir kaip stengtumeisi taupyti.

        O pas mus irgi labai internacionalinis kolektyvas: mes, dvi lietuvės, meksikietis, kanadietė, vokietė ir keturi amerikiečiai 🙂

    2. 2012 August 6 / 17:37

      Na tokia savanoristė atrodo lyg sapnas palyginant su mano savanoriavimo patirtimi…Reikia labai atsargiai, nes būna, kad savanoriauji ir dirbi daugiau, nei dirbtumei normalų darbą. O tu esi šaunuolė, prikaupk gražių akimirkų.

      • 2012 August 7 / 3:24

        Taip, pati jaučiu, kad esu geroj viečiukėj tarp gerų žmonių… 😉
        Neabejoju, kad gražių akimirkų bus į valias. Tik kaip čia viso to neužmiršus? 🙂

          • 2012 August 7 / 13:08

            Man jau dabar kyla minčių, kad mano kompiuterio HDD per mažas visoms nuotraukoms 😀

    3. 2012 August 12 / 16:39

      awesome! Pati turbūt niekada neišdrįsčiau, nebent rasčiau žmogų, kuriuo tikrai pasitikėčiau ir kuris pats sutiktų leistis į tokį nuotyki 🙂 na visgi tą portala pasistengsiu prisiminti 🙂

      • 2012 August 12 / 16:50

        O man pasisekė, kad aš turiu geriausią draugę, su kuria drąsiai į bet kurį pasaulio kraštą galiu traukti 🙂 Ir mums abiems vienodai avantiūrizmas ir beprotybės galvose sukasi, tai taip paskui ir gaunasi, kai viena kitos svajones ne nuslopinam, o kaip tik paskatinam 😀

    4. Liudas
      2012 August 13 / 11:34

      Panos – apsimelavot!! 😀
      dar net ir man pasakojot, kad ten suvarges nameliukas kuri reikes prikelt is numirusiuju!
      O jeigu toki basiena turit prie namu, nuuuu tai jau cia visai ne tas lygis! :DD
      Jeigu ka, tai cia as tas vaikinas, kuri uzkalbinot apsimiegojusi, belaukianti sriubos pusryciams Koh Phangan saloje 😀
      As irgi skaitysiu, ir visiems pasakysiu kaip ten kas jeigu apsimeluosit :DD Juokauju aisku, seksiu as jumis, man viskas dar atrodo taip arti kai ziuriu nuotraukas ir skaitau apie sala 😉

      • 2012 August 13 / 15:16

        Labas, Liudai! Kaip smagu tave čia matyti 🙂 Kaip kelionė namo? Neprailgo?

        Ar mes sakėm, kad suvargęs nameliukas? Kad nameliukas tai kažin, ar galėjom sakyti, bet kad suvargęs tai nemelavom 😀 Čia 30 metų sovietmetį menantis pastatas, kuris pusėtinai atrodytų kokiam Egipte, bet tik ne Tailande… Ir baseinas kieme – pati geriausia jo dalis 😀 O prikelti iš numirusiųjų reikia kuriamą bendruomenės centrą, pačiam viešbučiui jau niekas nebepadės. Net tokios savanorės iš Lietuvos 😀 Taip kad relax, neapsimelavom 🙂

        Linkėjimai iš Koh Phangan 😉

    5. Egle
      2013 January 17 / 8:54

      Laaaaaabas. Wow, amazing!
      Senai domiuosi savanoryste, tik žinau, kad man tai neįmanomą, nes ne itin pinigų turiu xD
      O gal įmanoma?
      Gal turi daugiau informacijos apie nemokamas savanorystes ( tos, kurios padengia ir kelionės išlaidas ir paan )
      Labai norėčiau savanoriauti, kur nors Azijos gelmėse ;3
      Kinijoje, Japonijoj, doh kaip būtu nuostabu <3
      Na, bet pakolkas pasitenkinu ir savanoryste Lietuvoje 😀
      Beje sėkmės jums xD Nors čj, kd per vėlai aptikau, kaip visados 😀

      • 2013 January 17 / 14:35

        Sveika, iš Azijos aš jau seniausiai grįžus ir į naują nuotykį Alpėse pasinėrus… 🙂 Jau senokai rezgu kitus planus ir mintyse dėlioju sekančias keliones, taip kad truputį pavėlavai 😀
        Bet koks savanoriškas darbas yra gerai. Šaunuolė, jei tai darai ir Lietuvoje 😉 Deja, apie tokias savanorystes, kur kažkas padengia ir kelionės išlaidas, nežinau… Žinočiau, seniai turbūt kokiam Fidžy ar Barbadose sėdėčiau 😀

        • Egle
          2013 January 17 / 14:53

          Wow, o tu greita 🙂
          O brangiai kainavo tavo kelionės išlaidos?

          • 2013 January 17 / 14:57

            Gyvenimas trumpas, nėra ko sėdėti ir laukti, kol jis prabėgs palei nosį 😉

            Kelionė kainavo brangiai… Iš pradžių dar galvojau pasidalinti, kiek kainuoja 70 dienų atostogos Pietryčių Azijoje, bet paskui susilaikiau 🙂 Bet nesigailiu nė vieno išleisto cento. Pinigai anksčiau ar vėliau uždirbami, o įspūdžiai lieka visam gyvenimui 😉

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?