Planuojant kelionės pradžią vis kirbėjo klausimas, kiek gi dienų reikėtų skirti Bankokui,apie 10 mln gyventojų turinčiam miestui, kad galėtume pakankamai jo pamatyti, kad nereikėtų labai skubėti ir nebūtų gaila laiko pasiklydus, kas man paprastai būna neišvengiama. Skyrėme tam keturias naktis. Dabar tas laikas atrodo pakankamai ilgas, nes, mano subjektyvia nuomone, man šiame mieste galbūt būtų užtekę ir mažiau… Bet mes čia, tad reikia išnaudoti šį laiką įdomiai ir smagiai.
Kaip jau pasakojau ankstesniame įraše, vos atvykusi visai neplanuotai pasinėriau į turą po šventyklas. Pirmoji padarė įspūdį, antra irgi buvo įdomi, trečioje jau mano dėmesingumas sumažėjo… Ir kuo toliau, tuo labiau. Buda tokia, Buda anokia, visur gėlės, smilkalai, vienuoliai, kiemeliai. Monotoniška. Dar po kelių aplankytų šventyklų nebepasakyčiau kur kuri buvo. Taigi antrąją dieną, nebenorėdamos į šventyklas ( nors jos gi čia yra lankomiausi objektai) ir pasikliaudamos Lonely Planet nutarėme tiesiog pasivaikščioti po miestą ir pažiūrėti, kaip atrodo čionykščių kasdienybė.
Ryte restoranėly papusryčiavusios ir įnikusios į žemėlapį nukulniavome prie upės, kuria vyksta intensyvi laivyba. Nusipirkusios bilietėlius ir laukdamos vandens taksi stebėjomės upės gyventojais. Ne, ne undinais. Žvelgdama į tą nešvarią upę nebūčiau net pagalvojusi, kiek ten žuvų gyvena. Žvejybos ekspertė nesu, pažiūrėjus neįsivaizduoju, kiek kg žuvis gali sverti, bet žinokit ten vaizdelis buvo tikrai kaip Maximos akvariume. Tiek žuvų dydžio, tiek tirštumo atžvilgiu. Neperdedu. Išsižiojus stebėjau, kaip būrys didžiulių žuvų iškišusios į orą burnas laukia, o paskui pešasi dėl įmesto bulkos kąsnio. Ar jūs ką nors panašaus esate matę? Buvau apakus. Bet grįžtam prie temos.
Taigi, numatytasis turas vingiavo per kinų kvartalą. Aišku, jis ėjo pagrindinėmis gatvėmis, o kam gi įdomu eiti pagrindinėmis gatvėmis?… Mes su Raimonda taip įsimalėm į kvartalų gilumą, kad būtų žiburio prireikę norint surasti daugiau turistų. Smalsumas nuvedė į tikrą chaoso katilą, kuriame eismas beprotiškas, kvapai nenupasakojami, o garsai tiesiog ūžia galvoje. Jeigu pabandyčiau palyginti šį Chinatown’ą su anksčiau lankytais Niujorke arba Portlande… Jie net nepalyginami. Dydžiu, (ne)švara, sumaištimi, kvapu,…
Visas gyvenimas ir visokio plauko prekyba vyksta čia pat gatvėje: gali rasti nuo bet kokio vamzdžio ar mašinos datalių, knygų, maisto iki pačio pigiausio šlamšto, kurio neimčiau, net jei man primokėtų. Paskui kažkaip pataikėm į milžinišką prekybos paviljoną po stogu. Mažai apėjom, bet pasirodė, kad tai visi Gariūnai kvadratu su negirdėtom neregėtom išpardavimų nuolaidom 🙂 Nieko nepirkom, akys per daug raibo nuo spalvų, o ir šiaip nebuvom nusiteikusios ilgai kuistis, kol toje didžiulėje niekniekių koncentracijoje rastume ką nors, ką būtų galima nešioti.
Po kinų kvartalo prasidėjo “smagioji” dienos dalis. Pasiklydome. Nors turėjome ne vieną žemėlapį, užtrukome, kol priėjome kelią, pažymėtą nors viename iš jų. Kiek nusivariusios nuo kojų, bet pagaliau susiorientavusios, kur po galais esame, nuėjome į dar vieną šventyklą. Pastaroji žymi tuo, kad joje esanti didžiulė Budos statula yra pagaminta iš 5,5 tonų gryno aukso, ir yra labai didelis lobis tiek pačiam Tailandui, tiek visiems budistams. Šioje šventykloje gavome pastabas, kad nerodytume nuogų kojų ( buvome su šortais), o Raimondai prižiūrėtojas dar ir liepė pasiimti pėdas po savimi, kai sėdėjome ant grindų. Ši pastaba buvo dėl to, kad pasak budistų, pėdos yra pati žemiausia žmogaus vieta. Atkišti jas sėdint yra didžiulis nepagarbos ženklas.
Išėjus iš šventyklos jau buvo gerokai po pietų. Kamavo karštis, nuovargis, troškulys… Buvo aišku, kad laikas kažkur prisėsti atsipūsti. Į mūsų kelionės po Bankoką pėsčiomis turą buvo įtrauktas vienas viešbutis. Tiksliau ant jo stogo esantis restoranas. Ten patraukusios ir vėl pasiklydusios neprieštaravom tuk-tuk’o vairuotojui, kad mus pavežtų. Sutarėm, kad jis tai padarys už 10 batų (mažiau nei 1 litas), palauks ir paskui dar nuveš ten,kur mes norim. Kas ten šnekėjo, kad tuk-tuk’as nėra pigiausia transporto priemonė Bankoke? 😀
Restoranas, į kurį vykome, buvo įsikūręs ant River View Guesthouse stogo. Užkilusios į aštuntą aukštą, išėjusios į terasą, žvelgdamos į dangoraižius tolumoje, lūšnynus apačioje ir laivus upėje, žinojome, kad po ilgos dienos tikrai nusipelnėme…šalto alaus 🙂 Ir tada aptarėme, kaip gera yra būti mieste, kai tau nereikia niekur skubėti.
Užtrukusios kiek ilgiau nei žadėjome vairuotojui išėjome į lauką ir jo neberadome. Dabar jau net juokėmės, kad tuk-tuk’ai – be abejonės pigiausia transporto priemonė. Atveža, kur reikia, pažada laukti, bet dingsta net nepalaukę, kol su jais atsiskaitysi. Bet patys kalti, ką aš daugiau galiu pasakyti… Atsigaivinus vietiniumi alumi, kiek pailsėjusios nutarėm, kad jau laikas judėti link hostelio. Prieš tai dar nusipirkom gatvėje kažkokią nesąmonę užkąsti, kuri atrodė skaniai, bet iš tikro visai nepatiko.
Na o vakare… Vakare laukė linsmybės 😀 Bet apie jas kitą kartą. Gerokai per ilgai jos naktį užtruko, o keltis teko už trijų valandų, tai šiandien po dar vienos aktyvios dienos jau vos klapsiu akimis. 🙂 Labai norėčiau papasakoti ir apie šiandien dieną, bet nežinau, kada čia pasivysiu su įrašais. Gal kada 😉
Tikiuosi iki labai greito atsisveikinanti
Jūsų Vaida 😉
koks miestas, kiek laidų ir kiek maisto :)) gražios nuotraukos! Bankokui aprašyti turbūt neužtektų ir šimto turistų vadovų :))