Ir taip iš lėto praslinko birželis

Sveiki sveiki! Taip seniai sveikinausi ir dalinausi mėnesio apžvalga, kad sakau, laikas nupūsti dulkes nuo šios savo skilties ir pasipasakoti šiek tiek, kaip gyvenu, kuo džiaugiuosi, ką įdomaus veikiau, mačiau ar skaičiau pastarąjį mėnesį. Kaip po visada – trumpas life update, smagu, kad užsukote! 🙂

Australiška žiema. “- O Australijoje būna šalta?!” – kadaise, dar prieš atvykdama čia ir visai neplanuodama šiltesnės striukės į lagaminą dėtis, stebėdamasi klausiau savo buvusio studijų agento. Jeigu ir jums iškyla toks, klausimas, tai žinokit, būna. Kartais būna net ganėtinai šalta! Nors australiška žiema pakrantėse labiau primena europietišką rudenį (sniego kažkiek būna tik gerokai giliau į žemyną), mes kasmet randame progos pabambėti, kai tenka šilčiau apsirengti, elektrinius šildytuvus namie įsijungti ir vilnones kojines spintos gilumoje susirasti. 

Iš kitos pusės, man visai patinka šis metų laikas. Kažkaip viskas sulėtėja, daugiau laiko leidžiu namie, daugiau skaitau, susirangiusi ant sofos su minkštu pledu ir arbatos puodeliu, daugiau gaminu ir visokių pyragų kepu, o tais vakarais, kai už lango vėjai stūgauja ir lietus į palangę barbena, pasidarau sau namų SPA vonioje su žvakėmis, raminančia muzika ir visokiom druskom, kaukėm bei šveitikliais. 

Dar man visai patinka šiais žiemos rytais ateiti prie vandenyno saulės pasitikti. Dabar trumpiausios metų dienos, saulė kyla apie 7 val ryte, tai nė keltis taip anksti nereikia. 🙂 Kas mane sekate Instagram’e, turbūt matėte ne kartą ir ne du. 

Savaitgalio išvykos. Birželio savaitgaliai daugiau mažiau prabėgo namie ir mieste, nors šiaip jau mėnesį pasitikau labai šaunioje lietuvių merginų kompanijoje, sodyboje už Sidnėjaus. Mūsų buvo 12 (plius du vaikučiai ir du šuniukai), tai išsinuomavome didelį AirBnb, prisikrovėme maisto ir išvažiavome praleisti rudenišką savaitgalį kaime. Labai patiko. 🙂 

Buvome apsistoję netoli Weismans Ferry, ir aš truputį stebėjausi, kaip čia iki šiol nesu ten buvusi (kai šiaip jau jaučiuosi, jog jau labai daug vietų aplink Sidnėjų lankyta, daug jų net ne po kartą). Labai gražios apylinkės! Šiek tiek gailėjausi, kad fotoaparato neturėjau, tik telefoną. Na, bet gal kada bus proga sugrįžti. 🙂

Dar viena savaitgalio išvyka, nutikusi šiek tiek anksčiau, bet tik neseniai nuotraukų pavidalu išvydusi dienos šviesą, buvo savaitgalis su Riparide, kurį praleidome su draugu Hunter Valley regione. Tą savaitgalį buvome apsistoję palapinėje, bet tokioje pagerintoje: su plačia, patogia lova, šildoma patalyne, dujiniais šildytuvais palapinės viduje, pilnai įrengta virtuve, dušu, kubilu, bet tuo pačiu atokiai gamtoje, su kengūrų kompanija. Labai faina patirtis! Jei kam aktualu, užsisakyti ir apsistoti galima čia.

• 

Nauji namai. Seniai čia apie savo asmeninį gyvenimą pasakojau, per tą laiką namus pakeitėme. Po dviejų metų, praleistų gyvenant visiškai ant vandenyno kranto, teko išsikraustyti, nepratęsė mums nuomos sutarties. Labai liūdna buvo palikti Maroubra. Iki šiol ilgiuosi vaizdo pro langą į nuostabų paplūdimį ir to raminančio jausmo prieš miegą, kuomet užmerkdavau akis klausydama vandenyno ošimo šalia. 

Buvo nemažai streso, kai teko greitai susirasti naujus namus, bet radome. Jau kuris laikas gyvename Coogee (kitas paplūdimys, kiek arčiau centro). Ir nors tas persikraustymas nebuvo toks jau savanoriškas, pagaliau jaučiuosi, kad apsipratome. Jau turiu keletą mėgstamų kavinių šalia namų (vienoje iš jų sėdėdama ir rašau šį įrašą), susikūrėme su draugu vakaro rutiną (po vakarienės išeiname pasivaikščioti pakrantės takais), gan dažnai rytais savo kavą taip pat geriu prie vandenyno. Nors iki jo mums paeiti reikia kokias 4 minutes (pasak Google – 300 metrų), tai vis tiek ganėtinai arti, nesiskundžiu. 🙂

Dovana sau. Daug metų sau žadėta, vis galvota, kad reiktų, bet niekada taip ir neskirta tam laiko… Iki šių metų, kai sumaketavusi nuotraukų albumus savo šeimos nariams Kalėdų proga, pagaliau pasakiau sau, kad ne tiek jau daug užtruksiu, jei atsispausdinsiu prisiminimų knygas ir aš. Juk realybė tokia – aš per metus užpildau 5 TB kietąjį išorinį diską nuotraukomis, o paprašyta ką nors parodyti, atidarau tas tris nuotraukas Instagram’e, kurias įkėliau po savaitės atostogų (arba daug geriau – taip nieko ir neįkėliau, nors planavau. Atostogų Fidži salose pavyzdys). Tai pagaliau pradėjau nuotraukas spausdinti. Tiesiog sau. Prisiminimams. Aš knygas spausdinu ir siunčiuosi iš Blurb. Kokybė nebloga, kaina adekvati, man tik nepatinka už siuntimą mokėti, tai kai jau užsisakau, tai ne po vieną, o po kelias iš karto. Kol kas atsisiunčiau tris fotoknygas, bet dar tris maketuoju jų programoje ir laukiu, kada vėl paleis kokią nuolaidą, tada užsisakysiu.

O ką jūs darote su savo nuotraukomis? Tais šimtais ar tūkstančiais, tūnančiais telefone? Ar jas kažkaip saugote? Atrenkate ir į debesis keliate? Spausdinate? O gal nieko nedarote? Įdomu. 🙂

Blog’as. Tas nuotraukų fotoalbumų sudarymas įkvėpė mane ir į blog’ą kelionių istorijų įkelti. Jeigu praleidote, labai kviečiu užsukti į mano paskutinius du pasakojimus ir keliones po Šri Lanką ir Malaiziją. 😉

“Keliaujant po arbatos ir šypsenų šalį. Šri Lanka”

“Kuo nustebino Malaka Malaizijoje”

Mėnesio renginiai. Gegužę – birželį, kaip ir kasmet, per Sidnėjų prašurmuliavo vienas didžiausių miesto festivalių – Vivid. Šis šviesų, muzikos ir idėjų festivalis kasmet sulaukia daugybės lankytojų dėmesio, ir man truputį gėda pripažinti, bet šiais metais labai mažai jo mačiau (keletą kartų planavau važiuoti, bet atšaukiau planus dėl lietaus)… 

Visgi vienas renginys, kuriame buvau ir kuris suteikė labai daug džiaugsmo – tai Canon organizuotas vakaras, kuriuo metu buvo buvo galima išbandyti visus jų siūlomus fotoaparatus ir objektyvus. OMG, visą vakarą negalėjau paleisti iš rankų R5 modelio, vis stebėdamasi, kaip puikiai jis fotografuoja naktį, kokiu aukštu ISO gali pleškinti, koks puikus automatinis fokusavimas. Grįžau namo visiškai apsisprendusi, kad laikas atsinaujinti man savo fototechniką, tai dabar laukiu nesulaukiu, kada Canon išleis R5 Mark II, o tada su laiku gal ir objektyvus pasikeisiu. 

Jei kas nors skaitote mane Australijoje ir norėtumėte mano Canon 5D Mark IV arba 6D Mark II, sakykit, parduodu. 🙂

Iš kito renginių žanro, šią savaitę su merginomis apsilankėme kabarete. Šiuo metu Sidnėjuje vieši kabareto trupė iš Berlyno “Bernie Dieter’s Club Kabarett“,draugė Veronika suorganizavo bilietus, tai buvo proga smagiai praleisti vakarą. Puikus šou! Ir juokingas, ir gniaužiantis kvapą, ir toks šiek tiek spicy. 😉 Jų gastrolės Sidnėjuje tęstis iki liepos 28-tos, tai čia gyvenantiems galiu rekomenduoti. 😉

Mėnesio skaitiniai. Stephen King “The Green Mile” (liet. “Žalioji mylia”).  Šiaip jau turiu savo nerašytą filmų-knygų taisyklę: niekada neskaitau knygos, jeigu jau mačiau filmą ir žinau, kuo viskas baigsis, tačiau gan dažnai, pirmiau perskaičiusi knygą, vėliau pažiūriu ir jos ekranizaciją. Turbūt pirmą kartą šią savo taisyklę sulaužiau, nes filmą buvau mačiusi… Tiek, kad tai buvo taip seniai, jog nors siužetą daugiau mažiau prisiminiau, detalių – niekaip. 

Na ir ką aš galiu pasakyti? Nebent tai, kad tai buvo viena stipriausių ir įtaigiausių istorijų, kurios pabaigoje visi galimi ašarų kraneliai atsisuko. Be menkiausios abejonės viena geriausių pastarojo meto skaitytų knygų!

Antra knyga, kurią perskaičiau keliais prisėdimais – Annie Ernaux “Įvykis”. Suintrigavo, kad apdovanota Nobeliu, nustebino, kad tokia plona. Ši istorija (autobiografija) apie tuo metu buvusią 23-jų Annie, jauną studentę, netikėtai pastojusią ir tvirtai pasiryžusią, kad vaiko negimdys. 

Skaitant ne kartą nupurtė: dėkingumas gyvenimui, kad man niekada neteko būti panašioje situacijoje ir svarstyti apie abortą; siaubas suvokus, per kokias fizines ir emocines kančias moterys turėjo pereiti, ieškant nelegalių būtų tai padaryti;  mintys, kaip gerai, kad šiais laikais turime priėjimą prie pažengusios medicinos, ir  moterys turi teisę į saugų ir legalų būdą negimdyti, jei visgi taip apsisprendžia. Tuo pačiu aplankė pyktis ir didelis nusivylimas pagalvojus, kaip smarkiai kai kurios išsivysčiusios šalys ( Lenkija, Malta, kai kurios JAV valstijos) žengė atgal, uždraudusios abortus ir grąžinusios moteris į virbalų ir pakabų vaginoje laikus. 

Supurtanti knyga, verta būti perskaityta. 

Mėnesio filmas. Kai tik galiu, antradienio vakarais einu į kiną. (Turiu abonementą savo mėgstame kino teatre, tai antradieniais man ten kinas papigiai). Noriu tą daryti dažniau, bet retai kada pavyksta daugiau kaip 2 kartus per mėnesį. Šį mėnesį buvau su draugu, žiūrėjome dokumentiką “The Road To Patagonia”. Nuostabiai įkvepianti istorija apie australą, keliavusį motociklu ir vėliau žirgais nuo Aliaskos iki pat Patagonijos. Apie jo ryšį su gamta, nuotykius, atradimus, nusivylimus ir palikimus pakeliui. 

Man atrodo, mes abu su draugu iš šio filmo pasiėmėme šiek tiek skirtingus dalykus: jis ilgėjosi tų pusės metų, kai autostopu keliavo skersai išilgai per visą Pietų ir Centrinę Ameriką, aš gailėjausi, kad niekada tokiam nuotykiui viena nesiryžau. Abu šiek tiek liūdėjom suprasdami, kad daugiau į tokią kelionę turbūt nebesileisim. Ir nors puikiai suprantame, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, neužsimerkiame prieš faktą, kad dabar mūsų prioritetai ir tikslai gyvenime jau kiti, tos kelionės be plano ir su bilietu tik į vieną pusę turbūt jau liko praeity. 

Grįžtant prie filmo, filmas buvo labai gražus! Šiuo metu jį rodo skirtinguose Australijos kino festivaliuose, komerciniuose kino teatruose ar per televizorių turbūt nepamatysite, o internetinėse filmų peržiūrų platformose panašu, kad kol kas nėra, tai čia rekomendacija nebent Australijoje gyvenantiems. Jei pasitaikys proga pamatyti, rekomenduoju!

Gyvenimo pokyčiai. Na ir pabaigai didžiausia ir geriausia naujiena (nors artimiau mane pažįstantiems ir gyvai bendraujantiems tai jau labai seniai nebe naujiena 🙂 ) – mūsų namų ramybę ir gyvenimus labai greitai užpildys vaikiškas klegesys. Be galo džiaugiamės, nekantriai laukiame, intensyviai ruošiamės. Neabejoju, kad mūsų gyvenimas labai smarkiai pasikeis, ir nors dar nežinau, kaip bus, tikiu, kad viskas bus gerai. 🙂

Iki finišo tiesiosios liko ne tiek jau daug, tai aš jau natūraliai lėtinu savo gyvenimo tempą, daugiau ilsiuosi, mažiau dirbu. 

Per artimiausią mėnesį labai norėčiau spėti papasakoti apie keletą savo gražių kelionių (po laukinę Australiją, Naująją Zelandiją, Fidži salas), nes jos buvo tikrai įsimintinos ir vertos nugulti į šiuos puslapius. Žinau, kad jeigu nespėsiu, tai paskui bent jau kokį pusmetį tikrai prioritetai bus kitur. 😀 

Kas laukia šio blog’o?  Tikėtina, kad padarysiu šiokią tokią pertrauką (rašyti išsamius tekstus užtrunka kur kas ilgiau nei įkelti keletą nuotraukų į Instagram), o vėliau turbūt šiek tiek pakeisiu pasakojimų kampą, įtrauksiu daugiau istorijų, kaip keliauti su vaikais. Viena mano draugė, sužinojusi, kad laukiuosi, klausė, ar ruošiamės nustoti keliauti. Nesiruošiam, bent jau kol kas. 🙂 Bent jau kol kas atrodo, kad stengsimės neatsisakyti savo gyvenimo būdo ir auginsim mažylę, skiepydami meilę gamtai ir pasauliui. Kaip ten bus iš tikro –  jau gan greitai sužinosime. 😉

Bučkiai ir linkėjimai,