Ar gali būti taip, kad šį mėnesį pasitikau Malaizijoje? Kad dar šio mėnesio pradžioje džiaugiausi savo 6 savaičių atostogomis, keliaudama iš šalies į šalį, gerdama į save kultūrų įvairovę, ganydama akis po naujus peizažus, kruopščiai dėliodama į atsiminimų kerteles visus nuotykius ir įspūdžius? Atrodo, kad tai buvo prieš amžinybę. Arba kitame gyvenime. Visiškai nesijaučia, kad vos prieš kelias savaites atostogavau. Vos grįžusią į Australiją užgriuvo gyvenimas su savais rūpesčiais, džiaugsmais ir veiklomis. Aš taip norėjau prirašyti kelionių pasakojimų, pasidalinti įspūdžiais, bet realybėje net nuotraukų neperžiūrėjau. Na, tikiuosi, dar pasidalinsiu kada. O kol kas – spalio apžvalga!
Pavasaris Australijoje. Grįžus namo pasitiko pavasaris. Dar pasitaikė dienų, kai žieminės striukės reikėjo, bet dažniau iš spintos sijonus ir sukneles traukiau. Meteorologai šiemet žada, kad ateina rekordinė karšta vasara (kas šiaip jau labai neramina – Australijoje dideli karščiai dažnai reiškia ir didelius gaisrus), ir jau dabar galiu patvirtinti, kad metai ne eiliniai. Paprastai aš iki antros lapkričio pusės į vandenyną nelipu, o dabar jau spalį maudžiausi 6 kartus. Vanduo dar šaltas (apie 19 laipsnių), bet maudytis jau galima. 🙂
Mėnesio patirtis. Grįžusi į Australiją jau nebesitikėjau juos pamatyti, maniau, sezonas bus pasibaigęs, tačiau patį pirmąjį rytą išėjus prie namų į lauką ir pažvelgus į vandenyną, mano veidu nuvilnijo džiaugsmas – banginiai vis dar čia! Jų migracijos sezonas jau į pabaigą, bet dar nesibaigė, vis dar pūkši horizonte! 🙂 Dvi savaites draugui zyziau, kad plauktume laivu į vandenyną banginių stebėti, galų gale išsiprašiau. Dar ir draugus prikalbinome prisijungti.
Taigi vieną šeštadienio rytą užsisakę 2 valandų kruizą išplaukėme į vandenyną. Šiaip kasmet pro Sidnėjaus krantus migruoja 16 000 banginių. Daugiausia tai kuprotieji banginiai (angl. Humpbacks). Paprastai jie savo kelionę iš Antarktidos į šiltesnius vandenis pradeda gegužę-birželį, ten susilaukia jauniklių ir su jais plaukia atgal į šaltus Antarktidos vandenis kažkur nuo rugpjūčio iki lapkričio. Man kasmet didžiulis džiaugsmas juos stebėti, o ypač, jei yra galimybė tą daryti iš arčiau.
Šį kartą matėme keletą mamų su jaunikliais pašonėje, buvome priplaukę gan arti, tačiau iš vandens jie nešoko. Šiaip ant šonų vartėsi ir uodega mojavo. Kokie didingi tai gyvūnai! Labai graži patirtis stebėti juos atvirame vandenyne, savo natūralioje aplinkoje. 🙂
Mėnesio menai ir kultūra. Šį mėnesį netikėtai kultūros vėjų pūstelėjo į mano kasdienybę. Spalį Sidnėjuje vyko vienas didžiausių miesto festivalių – South By Southwest, arba kitaip SXSW, pirmą kartą organizuotas už JAV ribų. SXWS – tai muzikos, technologijų ir filmų festivalis, kurio metu per savaitę buvo surengta virš 1000 renginių, pasirodymų, pranešimų. Mano draugas iš darbo gavo bilietus, tai porą vakarų praleidome kine ir skirtinguose Sidnėjaus baruose, klausydami gyvos muzikos. Iš visų klausytų muzikantų įsiminė dvi: Ūla (Sidnėjuje gimusi ir augusi lietuvė), bei Barkaa – žymi Australijos aborigenų repo atstovė.
Ūlos gyvas pasirodymas gal per daug nesužavėjo (nenoriu sakyti, kad aš per sena jos muzikai, tarkim, kad šiaip nepriklausau jos auditorijai, nors dabar, kai rašydama klausau Spotify, galiu suprasti, kodėl ji vadinama augančia žvaigžde).
Tuo tarpu Barkaa pasirodymas buvo stiprus. Aš ją atradau, kai per pasaulį ritosi Black Life Matters banga. Ji daug kalbėjo (ir vis dar kalba) apie rasizmą ir nelygybę aborigenų atžvilgiu, tai ir jos muzika, ir ji pati tokia nenugludinta. Man patinka jos atvirumas (pvz ji atvirai dalinasi savo istorija, kaip buvo priklausoma nuo stiprių narkotikų, kaip sėdėjo kalėjime, kaip išsikapstė iš duobės), drąsa būti savimi. Ir jos bendravimas su publika pasirodymų metu labai tikras.
Iš vizualių ir interaktyvių menų – teko apsilankyti Energetikos muziejuje (angl. Powerhouse Museum), kur šiuo metu vyksta Atmospheric Memory paroda. Kas esate Sidnėjuje, ir kam patinka interaktyvus menas, užmeskite akį, gal patiks ir jums.
Mėnesio skaitiniai. Šį mėnesį skaičiau tris knygas, bet kol kas pabaigiau tik vieną, tai apie ją trumpai- Taylor Jenkins Reid “The Seven Husbands of Evelyn Hugo” (lietuviškai išversta “Septyni Evelinos Hugo vyrai”). Man ši knyga pasirodė viena iš tų, kur įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Tai pasakojimas apie Holivudo aktorę Evelyn Hugo ir jos gyvenimo istoriją, aprėpiančią septynias santuokas ir meilę tarp jų. Nenoriu spoilint, bet noriu parekomenduoti romanų (ne per saldžių) gerbėjoms. O gal jau skaitėte? Man labai patiko, kaip jums? 🙂
Beje, šiais metais buvau išsikėlusi sau tikslą daugiau skaityti. Sakiau, noriu perskaityti bent 12 knygų. “The Seven Husbands of Evelyn Hugo” buvo 20-toji šiais metais perskaityta knyga. Sakyčiau, mane skaityti daugiau tikrai įkvepia Goodreads programėlė, kai matau, ką skaito ir ką rekomenduoja draugai ar mano sekami žmonės. Jeigu kam nors reikia gerų rekomendacijų, ieškokite jų ten! Mano paskyra, jei kam nors įdomu, čia. 😉
Mėnesio filmas. Vakar buvau kine, žiūrėjau “Killings of the Flower Moon” – naujausią Martin Scorsese filmą su Leonardo Di Caprio ir Robert De Niro. Koks geras! Šiandien dieną ne kartą vis apie jį galvojau ir vis googlinau, kas tame filme buvo tiesa. Beje, filmas labai ilgas – 3.5 val. Šiais Netflix’o serialų laikais turbūt tik kine ir išsėdi žmonės tiek laiko, filmus žiūrėdami. 🙂
Mėnesio blog’as. Šį mėnesį norėjau jums papasakoti ir apie Paryžių, ir apie atostogas Prancūzijos kaime, ir apie Šri Lanką, ir apie Malaiziją… Nieko aš nespėjau, išskyrus iš juodraščio perkeltus užrašus iš Singapūro. Kas jau skaitėte, ačiū už atsiliepimus, kas neskaitėte, kviečiu užsukti ir pasivaikščioti Singapūro gatvėmis kartu su manimi šiame įraše.
Sportas. Spalį sulaukiau gerų žinių iš savo daktarės. Po metų laiko pagaliau atsistatė geležies kiekis kraujyje. Metus laiko ko tik nedariau, kad jis grįžtų į normalų lygį (net retkarčiais mėsą pradėjau pradėjau valgyti, kai šiaip jau mėsos nevalgau 6 metus). Pagaliau jaučiuosi ir vėl energinga, galiu grįžti į aktyvesnes sporto treniruotes (pastaruosius metus ne tai, kad negalėjau, tiesiog fiziškai nieko intensyvesnio nepavežiau), tai grįžusi po atostogų myniau kelius ir į pilates užsiėmimus prie namų, ir į šokių studiją mieste, ir į riedučių pamoką buvau nuvažiavus. Žodžiu, jaučiu, kad pagaliau grįžtu į aktyvesnį gyvenimo būdą ir labai tuo džiaugiuosi. 🙂
Laikas gamtoje. Prie to paties, kad jau turiu daugiau energijos (o ir pavasaris atėjo), spalį aplankiau tris nacionalinius parkus. Pirmasis tai praktiškai Sidnėjuje – Lane Cove National Park, tačiau jausmas kaip giliai miškuose. Vieną sekmadienio popietę su draugais išėjome pasivaikščioti, nuėjome apie 13 km, tai ir sveika mankšta, ir tyro oro gurkšnis.
Antrasis – mano mylimame Jervis Bay esantis Booderee National Park. Jervis Bay praleidome praeitą savaitgalį, stovyklavome kempinge (pirmasis toks savaitgalis šį sezoną). Šeštadienį oras buvo kiek vėsokas paplūdimiui, tai išėjome pasivaikščioti lengvu 6.5 km žygio taku. Viso savaitgalio metu džiaugiausi galimybe būti ir mėgautis nuostabia Australijos gamta, o pasivaikščiojimas buvo dalis to džiaugsmo.
Ir paskutinis – Sydney Harbour National Park. Šią vasarą noriu praeiti taku, jungiančiu populiariausius Sidnėjaus paplūdimius, Bondi ir Manly. Visa atkarpa – apie 80 km. Nemažai, bet nebūtina juk viską nueiti per vieną dieną
. 😉 Aš galvoju dalinti atkarpą į kokias 5 dienas, ir vieną saulėtą sekmadienio popietę nutariau, kad visai gera diena pradėti. Įsijungiau podcast’ą ir 9 km pakrantės takais pirmyn. Turėjau ir fotoaparatą kuprinėje, tai kada ne kada jį išsitraukdama vis pagalvojau, kaip pasiilgau savo pasivaikščiojimų po Sidnėjų, kai tris metus praleidau fotografuodama skirtingus rajonus nekilnojamojo turto portalui.
Mėnesio darbai. Su darbais, tai nenoriu nei dejuoti, nei skųstis, jaučiuosi šiek tiek užstrigusi. Užsisėdėjusi komforto zonoje. Gal kiek pametusi įkvėpimą. Atrodo, suku ratus tarp nuolatinių klientų, fotografuoju tą patį ir nejudu pirmyn. Aišku, esu be galo dėkinga visiems tiems, kurie manimi pasitiki ir jau keletą metų samdo visoms savo fotosesijoms, aš tik pati jaučiuosi, lyg visi kiti aplinkui tobulėtų, o aš sėdėčiau vietoje. O dirbti vis tiek reikia, nuomą mokėti reikia, tai nelabai galiu sau leisti panirti į kūrybinę apatiją. Vis primenu sau, kad jeigu norėčiau, galėčiau juk bet kada susirasti samdomą darbą. Bet nenoriu. Po beveik 7 metų darbo sau, nebenoriu dirbti kitiems. Taip ir stumiuosi pastaruoju metu. Jei kas nors turite kokių nors įkvepiančių knygų/filmų/kalbų rekomendacijų, mielai visas priimu.
Mėnesio džiaugsmai. Nenoriu pabaigti įrašo niūria gaida, tai pabaigai šiek tiek gerų naujienų. Po 7 metų visokių laikinų vizų, pagaliau gavau Australijos nuolatinio gyventojo statusą (angl. Permanent Residency)! Turbūt tą jausmą supras tik tie, kuriems yra tekę eiti per Australijos, JAV, Kanados, NZ biurokratines sistemas, tačiau koks tai palengvėjimas! Pagaliau baigėsi ilgas, brangus ir daug streso ir pareikalavęs procesas, tad labai labai tuo džiaugiuosi. 🙂
Šį mėnesį turbūt tiek. Tikiuosi, lapkritį rasiu daugiau laiko prie blog’o prisėsti ir apie tas visas žadėtas keliones papasakoti. O jeigu ne, tai kaip visada mane galite rasti Instagram’e, jį dažniau įsijungiu. 🙂
***
Bučkiai ir linkėjimai
