Pirmą kartą Stambule

Niekada anksčiau nesu buvusi Turkijoje. Nei atostogose su “viskas įskaičiuota”, nei šiaip ilgesniam savaitgaliui. Tačiau turiu keletą turkų draugų, tai netiesiogiai, bet stengiuosi pažinti kultūrą per juos. Ir kai aš jiems pasakiau, kad ruošiuosi į Stambulą, visi džiaugėsi turbūt labiau už mane. Kaipmat suskubo dalintis rekomendacijomis, kur nueiti ir ką paragauti. 🙂 Aš, žinoma, toli gražu ne viską spėjau per tas tris dienas, bet galiu užtikrintai sakyti, kad atskridau į šį miestą be didelių lūkesčių (man tai buvo sustojimas pakeliui iš Lietuvos į Australiją), o išskridau su pačiais geriausiais įspūdžiais! Neabejoju, kad dar kada nors sugrįšiu (ypač, kol gyvenu Australijoje), o kol kas dalinuosi keletų dalykų ką veikiau ir ką mačiau.

Nakvynė. Kai keliauju viena, mėgstu apsistoti hosteliuose. Ir ne dėl to, kad pigiau (pigiose šalyse tai visai neturi įtakos), o dėl to, kad hosteliuose didelė tikimybė susipažinti su kitais keliautojais, keliaujančiais po vieną. Taip susipažinau su kolumbiete Alejandra, su kuria praleidome visą dieną, nuėjome Stambulo gatvėmis apie 20 km, ir viena kitą nufotografavome visose turistinėse vietose (čia, kas klausiate, kas mane fotografuoja, jei keliauju viena 🙂 ). Mano hostelis buvo tarp Karoköy/Cihangir rajonų, kurį ne šiaip sau išsirinkau, turkė draugė rekomendavo. Pakankamai centre, visą laiką vaikščiojau pėsčiomis, aplinkui daug fainų kavinių ir restoranų. Apsistojau merginų kambary, švaru ir tvarkinga. Jei kam aktualu, palieku nuorodą čia.

Galata Tower ir aplink. Galata bokštas tikrai buvo lankytinų objektų sąraše (ypač, kai buvau apsistojusi netoli), tačiau nenusipirkau bilieto iš anksto, o atėjus ir pamačius, kokia laukiančiųjų eilė, nuvingiavusi lauke, apsigalvojau. Gerai bent tiek, kad aplinkui esančios gatvelės nenuvylė. Aišku, labai turistinės, daug suvenyrų parduotuvių, bet tas rajonas man vis tiek labai patiko. 

Istiklal. Dar kiek paėjus atsidūriau Istiklal gatvėje, kurioje važinėja senoviniai miesto tramvajai. Gatvėje daug parduotuvių, restoranų, visokio plauko pardavėjų ir įkyrių siūlytojų. Šiaip labai daug žmonių. Mačiau muziejų, bet neturėjau laiko. Nepasakyčiau, kad aplinka labai patiko, vis jaučiausi, lyg tai būtų tobula vieta kišenvagiams. Bet užskaitau dėl tramvajų, žavūs! 🙂

Karoköy. Į kitą pusę nuo mano hostelio (sakiau, patogioje vietoje apsistojusi buvau), buvo fainas Karoköy rajonas. Čia tiems, kas mėgsta skanų maistą ir visokiastrendy kavines. Aš ten radau ir skanios kavos rytais, ir jaukių vietų šaltai popiečio arbatai, ir veganiško maisto vakarienei. Lankytų kavinių pavadinimų nepasižymėjau, bet neabejoju, kad bevaikštant rasite, kur norėsite prisėsti. 

Keltas per Bosforo sąsiaurį ir Kadiköy. Stambulas – miestas tarp Azijos ir Europos, skiriamas Bosforo sąsiaurio. Nenuostabu, kad laivyba čia užima svarbią vietą, o keltai zuja skersai išilgai nesustodami. Vieną rytą susitikusios su studijų drauge šokome į vieną iš jų ir persikėlėme į Azijos pusę, Kadiköy rajoną. Iš kelto nuotraukų neradau, bet galiu patvirtinti, kad pats plaukimas savaime kaip atrakcija. Bosforo keltai – miesto viešojo transporto dalis, tai gan paprastas ir pigus būdas pamatyti miestą iš kitokios perspektyvos. 

Atplaukusios į Kadiköy ėjome pasivaikščioti. Šis rajonas pasirodė šiek tiek mažiau turistinis palyginus su kita Bosforo puse, tačiau nustebino, koks modernus ir šiuolaikiškas, su daugybe barų, stilingų kavinių, gatvės meno. 

Sultanahmet. Grįžus į Europos pusę, būtina aplankyti Sultanahmet. Tai turbūt pats populiariausias rajonas su daugybe lankytinų objektų, tradicinių restoranų, turgaviečių, suvenyrų parduotuvių, pažintinių turų pardavėjų, gatvės prekeivių, mečečių. Sakyčiau, turint Stambule mažai laiko ir norint gauti koncentruotą kultūros dozę, reiktų traukti būtent ten. 

Hagia Sophia. Viena iš lankomiausių Sultanahmet vietų – Hagia Sophia. VI amžiuje pastatyta kaip graikų ortodoksų bažnyčia, vėliau, 1453m., perstatyta į musulmonų mečetę. 1935m. paversta į muziejų, o nuo 2020-ųjų vėl mečetė. Kažkuriuo metu į tarpą dar ir katalikų katedra spėjo pabuvoti. Bet kad ir kokia paskirtis jos bebūtų, architektūra palieka didelį įspūdį. Jos dydis, puošyba, freskos, šviestuvai – visuma tikrai didinga.

Įėjimas į mečetę nemokamas, priima ir kitatikius (tik gal ne per pamaldas). Vienintelis dalykas, ką reikia būti pasiruošus, tai vilkėti kelius, pečius, pilvą, iškirptes dengiančius rūbus, skarele apsirišti plaukus (čia merginoms) ir nusiauti batus prie įėjimo. (Aš žinojau dėl rūbų, vilkėjau uždarą suknelę, bet dėl plaukų nebuvau girdėjusi, tai teko prie įėjimo pirkti vienkartinę skarelę, be jos neįleido).

Restoranų terasos ant stogo. Lankantis naujame mieste visada stengiuosi susirasti kokį bokštą, varpinę ar bent jau kavinės/restorano/baro terasą ant stogo ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Čia skubėjome saulėlydžiui, truputį aklai į Google pirštu durdamos, bet visai neblogai pataikėme. 🙂 Nuo Nova Santiye Cafe stogo į vieną pusę – Bosforo sąsiauris su savo tiltais, į kitą – mečečių minaretai, apačioje – vakarienės ieškantys turistai ir prekeiviai, uždarinėjantys savo krautuvėles. 

Ant šio stogo, beje, galima užsisakyti Instagram’e daugybę kartų matytą fotosesiją, kur išnuomoja plazdančią suknelę ir susodina ant pagalvėlių ir kilimų arbatos puodeliui. Nuotraukose atrodo gražiai, realybėje – visiškas kičas, autentikos nulis. Nuotraukoms nepasirašėme, apsiribojome arbatos puodeliu ir patraukėme vakarienės ieškoti. 😉

Balat. Ir pabaigai, man bene labiausiai patikęs rajonas – Balat. Kadaise ten gyveno didelė žydų bendruomenė, besimaišanti su graikų ortodoksais, armėnais, tačiau šiandien užtikrintai dominuoja musulmonai. Taip pat vis dažniau atrada turistai.

Balat mane sužavėjo savo sena architektūra, spalvotais namais, siauromis gatvelėmis. Visas rajonas įsikūręs ant kalvos, viešojo transporto nėra, tai tikrai nerekomenduočiau ten apsistoti keliaujantiems su sunkiu lagaminu, nes greičiausiai teks tą lagaminą sunkiai vilkti į kalną. Visgi, bent pusdieniui apsilankyti tikrai verta. 1985m. Balat įtrauktas į Unesco paveldo sąrašą, manau, ne veltui. 😉

Štai toks buvo mano pirmas kartas Stambule. Šiltas, saulėtas ir spalvotas. Žinau, kad dar liko labai daug nepamatyta, tačiau dėl to visai nesijaudinu – liko kitam ir gal dar kitam kartui. O kad kitas kartas kada nors bus, nė kiek neabejoju. 😉

Beje, jei kas nors planuojate kelionę į Turkiją, labai rekomenduočiau parašyti Godai. Mano draugė šaunuolė Stambule atidarė savo kelionių agentūrą – butiką. Vines&Pearls siūlo nišinius kultūrinius, vyno ir maisto turus. Nedaug kas žino, bet Turkija turi gilias ir net senesnes nei Europa vyndarystės tradicijas. Aš ir pati į jos organizuojamus turus labai mielai vykčiau, bet gal jums pavyks greičiau nei man. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai