Ir taip prabėgo rugsėjis… Lyg ir nesiruošiau apie šį mėnesį pasakoti, nes kažkoks keistas, lėtas ir įtemptas jis buvo, bet štai, sėdžiu traukinyje, važiuoju į poros dienų fotosesiją kitame mieste, laiko turiu, kompiuteris pakrautas, tai galiu paplepėti. 🙂
Taigi prabėgo rugsėjis, į Sidnėjų pamažu atpūsdamas pavasarį. Ta prasme vakarais dar šalta, šortų sezonu dar nedvelkia, maudytis vandenyne man per šalta, tačiau dienomis jau gerokai šilčiau, žieminė striukė paslėpta į spintą, tikiuosi, kad už savaitės kitos gal net kojas saulei galėsiu iškišti. O šiaip viskas žydi, aplinkui žalia, gražu. Vieną dieną vaikštinėdama po miestą (mano vienas iš nuolatinių darbų fotografuoti Sidnėjų) užklydau į mažą parką, o ten kaip kokiam pasakų sode! Po 6 metų Australijoje vis dar nepriprantu prie vietinės augalijos. Pasijutau tikrų tikriausiame pavasaryje.
Mėnesio kelionė. Pačioje mėnesio pradžioje su draugu susipakavome vieną lagaminą, pasiėmėme porą laisvų dienų ir išskridome ilgam savaitgaliui į Australijos tropikus. Kelionė buvo nuostabi. Su oru nelabai pasisekė, bet nuotaikos jis nesugadino. Išsinuomavome mašiną, tad keliavome aplinkui, plaukėme į Fitzroy salą, radome laukinių krokodilų, porą naktų praleidome stovyklaudami nuostabiame gamtos apsuptyje. Kelionė verta atskiro įrašo, tai per daug neišsiplėsiu. Esmė, kad šitie trumpi pabėgimai man tikrų tikriausia atgaiva, ir esu dėkinga gyvenimui, kad galiu tuo mėgautis.
Mėnesio blog’as. Apie kelionę į Cairns tikiuosi papasakosiu neužilgo, o kol kas priminsiu apie savo paskutinį pasakojimą ir pakviesiu paskaityti apie atostogas Graikijoje, Korfu saloje, jei neskaitėte. Buvo šilta ir gražu, atrinktais kadrais dalinausi čia. 😉
Darbai. Su darbais tai rugsėjį ėjosi taip lėtai lėtai… Ir to priežastis – turėjau 4 didžiulius projektu prieš nosį, kurie mane savo apimtimis ir nežinomybe paralyžavo. Normaliu tempu dirbant man ir vieno tokio per mėnesį būtų per akis, o čia – keturi. Visų labai norėjau, visi daug žadantys, visi mane vedantys pirmyn, bet visų kartu man buvo tiesiog per daug. Pirmas dvi savaites stūmiausi į priekį, kiek galėjau, trečią savaitę pražliumbiau kiekvienai progai pasitaikius ( iš įtampos + pms), ketvirtą savaitę pagaliau galutinai susitariau dėl dviejų didelių darbų, o kitus du nustūmiau į spalį ir lapkritį. Apie viską papasakosiu, kai galėsiu, bet kol kas galiu pasakyti tik tiek – atvykdama į Australiją prieš 6 metus aš apie tokius dalykus net svajoti nedrįsau. 🙂
Mėnesio filmas. Rugsėjo mėnesį vienas iš mano impulsyvių pirkinių buvo metinė narystė viename mano mėgstamiausių Sidnėjaus kino teatrų. Aš mėgstu žiūrėti filmus, bet su Netflix ir serialų atėjimu į mano gyvenimą, pastebėjau, kad filmų beveik nebežiūriu. Atrodo, filmas – viso vakaro reikalas. Iš pradžių užtrunki valandą, kol kažką išsirenki, tada kokios dvi valandos filmo… Kas turi tiek susikaupimo šiais laikais? 😀 Bet grįžtant prie esmės, filmus žiūrėti aš vis tiek mėgstu, ir nusipirkusi narystę pažadėjau sau, kad nors kartą per mėnesį nueisiu ką nors pažiūrėti (kažką naujo, kažką klasikinio, kažką iš tarptautinių filmų festivalių repertuarų, ne taip ir svarbu). Jei kas norite prisijungti prie manęs antradieniais į Ritz kino teatrą, rašykite, turiu didelę nuolaidą. 🙂
Na o rugsėjo filmu tapo “Where the crawdads sings” (“Kur gieda vėžiai”). Pernai metais skaičiau knygą, nerealiai patiko, tai laukiau ir pasirodančio filmo. Patiko ir filmas, nors, mano manymu, knygai neprilygo. Knygą skaičiau su didžiuliu įsitraukimu, intriga ir vos valdžiausi neatsiversti paskutinio skyriaus ir užmesti akį, kas gi ten nutiko. Tai žinant pabaigą, filme tokios intrigos nebebuvo… Visgi, jeigu reiktų balsuoti, kelčiau abi rankas už knygą. Filmas buvo gražus. Labai patiko kinematografija, kostiumai, aktoriai, bet knygoje kur kas daugiau jausmo. 😉
Skaitiniai. Kad jau užsiminiau apie knygas, tai rugsėjį perskaičiau dvi.
Jurgos Ivanauskaitės “Pakalnučių metas” man į rankas papuolė visai netikėtai. Skaičiau po vieną novelę per dieną, ir visos paliko stiprų įspūdį (Gal tik paskutinė ne, nes tekste daug neišverstos rusų kalbos. Nesupratau, nei kas ten įvyko, nei dėl ko). Kiekviena novelė savaip įtraukianti, kiekviena savaip keista, kiekviena kažkuo neįtikėtina, šiek tiek makabriška ir neįtikėtinai vaizdinga. Jurgos Ivanauskaitės “Pakalnučių meto” nepavadinčiau lengvu skaitiniu prieš miegą, veikiau tuo, kuriam reikia nusiteikimo. Kaip ten bebūtų – patiko.
Christian White “The Nowhere Child” (panašu, kad nėra lietuviško knygos vertimo. Tikrai galima nusipirkti elektroninę versiją internete) padėjo prisiminti, kodėl man pavojinga skaityti detektyvus – pradėjusi aš negaliu atsitraukti! Šitą suraičiau per kokius 4 prisėdimus. Po kiekvieno skyriaus buvo toks: “Na, dar vieną skyrių. Dar vieną. Na dar vieną, Gerai, dar vieną, paskutinį šiandien. Na dabar tikrai paskutinį…” “The Nowhere Child” – tai įtraukianti istoriją apie Kim, merginą iš Melburno, kuri, būdama 28 metų, sužino, kad ji yra visai ne ta, kuria laikė save visą gyvenimą. Ją suradęs buhalteris amerikietis įtikinėja, kad ji – prieš 26 metus pagrobta jo sesuo. Kim leidžiasi į Kentukį, JAV, kur tikisi atkapstyti savo praeitį ir susipažinti su tikrąja šeima. Bet ta kelionė ne kartą apibūdinama ir knygoje – kuo giliau į vandenyną, tuo daugiau ryklių ir kitų pabaisų.
Man ši knyga pasirodė vieną geriausių šiais metais skaitytų knygų. Turiu popierinę versiją. Jei kas nors norite pasiimti ją iš manęs Sidnėjuje, mielai padovanosiu.
Nauji pomėgiai, antras bandymas. Kas atsimenate, kaip prieš metus laiko rodžiau savo gražuolius riedučius, besidžiaugdama, kad radau naują hobį? Na tai galiu pasidalinti update, kaip gi prabėgo metai su šiuo nauju pomėgiu…
Praeitais metais tokiu metu gyvenau Bondi Beach. Mūsų namas buvo ant kalvos, šalia esantys šaligatviai nelygūs, vietomis išvagoti medžių šaknų. Prie namų mokytis nebuvo kur, tačiau nenusiminiau, juk turėjau puikų planą B…
Planas B – nuostabiai gražus pėsčiųjų takas palei paplūdimį. Aš net neabejojau, kad tai tobula vieta riedučiams, iki kol ten nenuėjau… Realybėje žavesio buvo kur kas mažiau: takas smėlėtas, pilnas vaikų, šunų, pėsčiųjų. Per daug besimaišančių po kojomis, per daug spoksančių, per daug komentuojančių, per daug norinčių pašnekinti ir paklausti apie riedučius, per daug juos fotografuojančių. Jokios neigiamos reakcijos nesulaukiau, bet dėmesio gaudavau tikrai daugiau nei norėčiau. Juo labiau, kai ant riedučių pati jaučiuosi kaip karvė ant ledo, o čia dar aplinkui kažkas komentuoja, šnekina ar pirštais baksnoja… Žodžiu, ne kažką. Keletą kartą pasivažinėjau, o tada jie nepastebimai nugulė dėžėje ir ten praleido gerus pusę metų…
Praeitą mėnesį netyčia internete radau riedučių mokyklą. Užsiregistravau į vieną pamoką ir negalėjau patikėti, kaip man patiko! Nuostabios mokytojos (Instagram’e @staceyskates ir @mama_sk8s), daug šypsenų, šauni grupė. Aš esu pradedančiųjų grupėje, bet šį kartą jaučiu, kad radau tikrai smagią veiklą, kurios nepaleisiu. 🙂 Einu į RollerFit ir drąsiai rekomenduoju, jei kas nors ieškote fainos riedučių mokyklos.
Mėnesio siuntinukai. Kas mane pažįsta geriau, žino, kad esu paskutinės minutės žmogus. Paskutinę minutę išeinu iš namų, apsiskaičiavusi, kad būsiu pačiu laiku, paskutinę minutę planuoju šventes, paskutinę minutę kraunuosi daiktus kelionėms, paskutinę minutę perku dovanas… Kartais, spėju, kartais ne, bet vis tiek darau dalykus paskutinę minutę. Tai štai, neseniai nustebinau pati save ir padariau kai ką gerokai iš anksto. Ta prasme ne tik kad ne paskutinę minutę, bet iš anksto! Buvo rugsėjo pradžia, kai užsisakiau metų planuotę 2023-iems iš Emma Kate Co. Man jos toooookios gražios ir maloniai estetiškos! Taip pat ir patogios – 2022-uosius leidžiu su viena iš jų. Rugsėjį man tai buvo vienas laukiamiausių siuntinių, kurį kruopščiai išvyniojau, pasidžiaugiau ir palikau laukti naujų metų, žinodama, kad nebereikės ieškoti paskutinę minutę. Ne reklama (pati už planuotę susimokėjau), bet nuoširdi rekomendacija tiems, kas vertina kokybę, estetiką ir apie Emma Kate Co dar negirdėję. 😉
Geras žodis. Kad jau pradėjau apie prekinius ženklus, tai dar vieną gerą žodį norėjau pasakyti apie lietuvišką prekinį ženklą – Uoga Uoga. Vėlgi, ne reklama (tiems, kas jų bijote), tiesiog mano patirtis. Pastaraisiais metais man vis labiau auga noras rinktis kokybišką prekę, pagamintą atsakingai, draugišką aplinkai. Turbūt taip sutapo, kad pasibaigus praktiškai visai mano kosmetikai (labai nedaug jos perku šiaip jau), pasidaviau Lietuvos influencerių įtakai ir prisikroviau į krepšelį lietuviškos, natūralios, rankų darbo kosmetikos. Tik štai, mano dideliam nusivylimui, Australijos paštas pametė siuntinį. 🙁 Man taip nėra buvę, tai šitoje vietoje norisi pasakyti didelį ačiū Uoga Uoga komandai už bendravimą, už neabejingumą, už profesionalų klientų aptarnavimą ir problemų sprendimą.
Sportas. Šį mėnesį skyriau laiko sportui, sąžiningai bent kartą per savaitę lankiau zumbą, o šalia to netikėtai atradau dar vienas smagias treniruotes – bungee fitness. Šiek tiek baisoka pasileisti nosimi į priekį (vis bijau, kad dantų neišsibarškinčiau į parketą), bet šiaip smagu, o ir treniruotė intensyvi! Gal kas nors užsiimate? 🙂 Apačioje atsitiktinis video iš Youtube, susipažinimui.
Mėnesio daina. Na ir pabaigai, linkėjimai visoms mergaitėms iš Šakių. 😀 Šita daina tiek kartų sukosi mano Spotify, kad nenustebsiu, jei vieną dieną mano olandas draugas pradės ją dainuoti.
Tai tiek šiam kartui. Galvojau, neturiu ką papasakoti, bet vis tiek visą paklodę prirašiau. Norėčiau sakyti, kad atsisveikinu iki greito, bet spalio planuose laukia išvyka į kaimą (apsistosime nerealiame namelyje, laukiu nesulaukiu), tada kelionė į Brisbane (didžiausias Queensland valstijos miestas, apie 900 km nuo Sidnėjaus), o paskui išskrendu atostogų į Fidži. Kažkada į tarpus daug dirbti teks, tai nežinau, kada prie blog’o prisėsiu. Gal vėl traukinyje ar lėktuve. Ačiū tiems, kas skaitote mane, sekate Instagram’e ir keliaujate kartu! 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
