Sėdžiu šiandien susisukusi į minkštą į pledą ant sofos, su vilnonėmis mamos atsiųstomis kojinėmis ir storu megztiniu aukštu kaklu. Elektrinis šildytuvas ant maksimumo, už lango šniokščia vėjai, atkeliavę turbūt iš pačios Antarktidos, ant stalo garuoja arbata. Kol tyliai džiaugiuosi, kad niekur iš namų eiti nereikia, mintys neša atgal į šiltą vasarą ir tuos netikėtų atradimų pilnus savaitgalius, keliaujant po Australiją.
Praėjusią vasarą išskirtinai daug keliavome po kaimiškas Australijos vietoves. Iš vienos pusės stengėmės išvengti rytinę pakrantę merkiančio lietaus, iš kitos – tai mažiau pažįstama, mažiau turistų dėmesio sulaukianti Australijos pusė. Galbūt šiek tiek atšiauresnė, be instagraminio glamūro, tačiau tuo pačiu savotiškai tikresnė ir kažkiek netikėta. Šiandien ir noriu papasakoti apie vieną iš tų netikėtų krypčių – Binalong kaimą, esantį 3.5 valandos kelio nuo Sidnėjaus.
Kelionės kryptį ir šį kartą pasufleravo Riparide (kas skaitote mane seniau, žinote, kad kartais dirbu su šiuo šauniu projektu). Link Binalong patraukėme nufotografuoti vieno namelio, o kiek smagaus apylinkėse atradome! Patikusiomis vietomis dalinuosi ne pagal tai, kaip mes jas lankėme chronologine tvarka, o tiesiog šiaip kaip sąrašą, kurį rekomenduočiau ten vykstantiems draugams. 😉
Young. Young miestelis garsėja vyšnių sodais. Ten ne vienas ir ne du ūkiai, kviečiantys užsukti, pasiimti kibiriuką ir eiti prisiskinti vyšnių patiems. Deja, kai lankėmės, vyšnių sezonas buvo neseniai pasibaigęs, tai tiesiog pasivaikščiojome po miestelį, papietavome žavioje kavinėje (Hussy Speciality Coffee & Kitchen), aplankėme kinų sodus (Lambing Flat Chinese Tribute Garden)
Jugiong. Aplankyti šį miestelį rekomendavo draugė, kurios tėvai netoliese turi ūkį. Sakyčiau, miestelis kaip miestelis (populiacija – 222 gyventojai), šalia skambaus ausiai Murrumbidgee upelio, daugiau mažiau pusiaukelėje tarp Sidnėjaus ir Melburno. Lyg ir niekuo neypatingas, tačiau turi tris keliautojų mėgstamas vietas: šaunią kavinę – parduotuvę, barą – restoraną ir vyninę.
Dėl vyninės tai nieko nepasakysiu, nes tąkart ją praleidome (tiesiai po pusryčių eiti vyno degustuoti kažkaip nei šis nei tas :D. Bet jei kitą kartą Jugiong lankysiuosi kiek vėlesniu paros metu, mielai paragausiu vietinių vynų ).
Toliau – General Store. Ten radome ir kavinę ir parduotuvę viename. Parduotuvė maloniai nustebino. Šiame mažame miestelyje tikrai nesitikėjau rasti tokį gausų ekologiškų ir etiškai pagamintų prekių pasirinkimą. Daug visokių namų apyvokos daiktų, visokių dovanoms tinkamų šmutkių, knygų, tekstilės. Nemažai prekės ženklų, kuriuos šiaip jau instagram’e seku, o čia – visa parduotuvė mažame kaime! Nusipirkome naują stilingą kibirėlį į virtuvę maisto atliekoms. Turime kieme komposto dėžę tai naudojame pagal paskirtį.
Dar Jugiong radome šaunų barą – restoraną. Sir George – tai ir baras, ir restoranas (tiek patalpos viduje, tiek didžiulė terasa lauke), ir interjero detalių boutique’as antrame aukšte, bei stilingi nameliai nakvynei. Šis baras pastatytas 1852-taisiais, ir tik prieš keletą metų nupirktas Sidnėjaus verslininkų bei naujai renovuotas. Patalpose išlaikytas senoviškas stilius, tačiau netrūksta ir šiuolaikiškų akcentų. Maistas neblogas (gal porcijos mažokos pasirodė), tačiau terasą drąsiai užskaitau vasarai, o žiemą viduje esantis židinys, neabejoju, taip pat patiktų. 😉 Dar jie turi fainus namelius. Mums šį kartą buvo neaktualu, tačiau pați sau pasižymiu, kad man ten patiktų kada nors apsistoti. 😉
Na o šįkart apsistojome Binalong. Mūsų savaitgalio namais tapo Honeysuckle Cottage – namelis, sužavėjęs savo paprastumu ir jaukumu. Vos įžengus vidun pasijutau kaip namie. Namelis pasirodė subtiliai dekoruotas, juntamas aiškus šiek tiek kaimiškas, šiek tiek vintažinis stilius, tačiau taip nei per daug, nei per mažai. Nebuvo jausmo kaip muziejuje kur bijai prie daiktų prisiliesti, kad ko nesudaužytum. 😀 Tuo pačiu radome viską, ko reikėjo trijų dienų patogiam poilsiui.
Mes buvome dviese, nors šiaip jau ten du miegamieji, tai galima ir keturiese. Labai patiko popiečio saulės apšviesta veranda, močiutės darželį primenantis sodas, terasa su griliumi, viduje jaukus kampelis su židiniu, ir saldų miegą užtikrinantys čiužiniai su kokybiška linine patalyne. Juokas juokais, bet akivaizdu, kad su metais imu pastebėti ir vertinti visai kitus dalykus nei prieš kokį dešimtmetį. 😀 Honeysuckle Cottage man pasirodė tobula vieta pabėgimui į kaimą ramiam, lėtam poilsiui, kur laikas truputį sustoja. Mielai sugrįžčiau ir vėl! Beje, populiarius Australijos Countrystyle žurnalas įtraukė šį namelį į naujausią numerį, kaip vieną iš svajonių namelių užmiestyje, tai palieku nuorodą į rezervaciją (spausti čia), gal kas nors Australijoje gyvenantys ar viešintys norėsite aplankyti. 😉
Pats Binalong miestelis, tai mažas kaimas, veiksmo jame daug ieškoti nereiktų. Nors tiesa, kas antrą sekmadienį ten vyksta bendruomenės turgus, kai vietiniai (ir kiti apylinkių gyventojai) susirenka kas ko parduoti, kas ko nusipirkti. Vaikštinėdama tarp prekystalių šypsojausi, kad ten toks pensininkų suvažiavimas. Bet tai ką – smagu jiems susitikti, pabendrauti, groja gyva muzika. Šalia esanti kavinukė išneša visus stalus į kiemą, tai gera pavėsy kavos puodeliui prisėsti. O ir ką nusipirkti gali rasti. Štai, mes visai netikėtai apsukę ratą tarp prekystalių grįžome į Sidnėjų su keturiais vazonais sakulentų iš vieno dieduko ir stiklainiu naminio figų džemo iš kito. Panašu, kad stabtelti buvo verta. 🙂
Ir pabaigai – graži saulėlydžio vieta. Mount Bobbara mums parekomendavo ta pati draugė, kuri ten tėvus dažnai lanko. Ši kalva šiaip jau yra apsupta privačios valdos, tačiau kaip supratau iš vietinių interneto puslapių, viršūnę galima pasiekti visiems norintiems. Automobilį geriausia palikti, kur Google siūlo, tada praeini vienus vartus, neužilgo atsidarai antrus (vartai neužrakinti, bet reikia neužmiršti juos vėl uždaryti, kad avys ir laukų neišsilakstytų), o tada takučiu į viršų. Užmiršau pažiūrėti į laikrodį, bet sakyčiau, viršūnę pasiekėme per kokias 20 minučių. Ant kalno yra keletas radarų (aptverti aukštomis tvoromis ir užrakinti didelėmis spynomis), bet mes į juos nekreipėme dėmesio, nes prieš akis – nuostabiai gražus slėnis, už kalvų tolumoje besileidžianti saulė, laukuose aidintis avių mekenimas.
Štai toks tas pabėgimas į kaimą buvo. Ramus, lėtas, tačiau tuo pačiu pilnas suvokimo, kad man nebereikia skubėti pamatyti Australijos kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką. Man nebereikia vaikytis populiariausių turistinių vietų ir aš nebenoriu verstis per galvą, kad kuo daugiau nuotraukų pakeliui padaryčiau ar daugiau istorijų papasakočiau. Taip pat kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad Australija tapo namais, o namie tai žinot kaip dažnai būda. Namie būna gyvenimas, o kelionių pasakojimai lieka kelionėms. 🙂
Beje, apie keliones. Kitą savaitę keliu sparnus į Europą! Ir tos kelionės dar niekas neatšaukė, tai imu tikėti, kad šį kartą ji tikrai įvyks. Laikykite kumščius, kad taip ir būtų, ir kitą kartą gal sveikinsiuosi kur nors iš Europos. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
