Keltas. Užlipusi laiptais į viršutinį aukštą, visa patenkinta, įsitaisau laivo priekyje, prieš pat langą, užimu kėdę draugui ir laukiu, kol jis apatiniame denyje pasistatys mašiną. Netrukus atėjusi laivo palydovė visus priekyje sėdinčius maloniai įspėja, kad tai labiausiai siūbuojanti vieta laive ir jautresnių skrandžių turėtojams pasiūlo paieškoti vietos kur nors gale. Aš truputį užmiršusi, kad paprastai mane laive užsupa, lieku savo vietoje. Pajudame. Keltas palieka žemyninės Australijos krantus, išplaukiame į atvirą vandenyną. Bangos didėja, laivas siūbuoja, sūrus vanduo su kiekviena banga teškia purslus ant langų, nieko nesimato. Už 10 minučių su popieriniu maišeliu rankoje (dėl visa ko) einu paieškoti vietos kur nors gale ir murmu pati sau, kad grįždama atgal išgerčiau vaistų nuo jūrligės…
Po 45 minučių kelionės pasiekėme žydrąjį Penneshaw miestelio krantą. Šalia kelto esantis paplūdimys – kaip iš atviruko (žydras žydras!), vakarėjanti saulė maloniai šildo žandus, oras puikus, vos pajudėjus į kelią akis patraukia pirmosios kengūros laukuose (na kaip gi be kengūrų Kengūrų saloje?), šypsenos nuo ausies iki ausies, lydi nuojauta, kad kelionė bus puiki. 😉
Kadangi atvykome vakarop, pirmajai nakčiai apsistojome netoli uosto esančiame Brown Beach kempinge. Kempingas nerealus! Ant vandenyno kranto, šalia gražaus paplūdimio. Vos atvykę pasistatėme palapinę, nusispyrėme šlepetes ir nubėgome į paplūdimį saulės į jūrą palydėti, tai toks netikėtai romantiškas vakaras gavosi. Fotoaparato po ranka neturėjau, tai tik vėliau gamindama vakarienę kempingo virtuvėje keletą nuotraukų padariau. Atrodo, žiūrėdama į šias nuotraukas dar ir dabar jaučiu ant odos tą šiltą vakarą bei girdžiu cikadų chorą.
Antrą dieną pajudėjome į kitą salos pakrantę – Vivonne Bay (beje, visa Kengūrų sala yra kažkur 155 km ilgio ir 55 km pločio, tai tokia nei labai didelė, nei mažytė. Pagal plotą – trečia pagal dydį Australijoje). Įsikūrę kempinge labai norėjome aplankyti netoliese (Seal Bay) gyvenančią jūros liūtų koloniją (Seal Bay Conservation Park). Ši teritorija priklauso nacionaliniam parkui, lankymas mokamas ($38 norintiems kartu su gidu nusileisti į paplūdimį arčiau jūros liūtų ir $17 visiems kitiems, kuriems užtenka pasivaikščiojimo mediniu taku). Mes pasirinkome parko lankymą be gido ir truputį rizikavome, kad jūros liūtai bus toli, ir mes jų iš arti nematysime, tačiau jie parpė sau į ūsą pavėsyje, po tuo pačiu mediniu taku, ant kurio vaikščiojome, vos porą metrų po mūsų kojomis, ir visai nekreipė į turistus dėmesio. 🙂
Apytiksliais skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 12 tūkstančių Australijos liūtų, tuo tarpu Seal Bay gyvena trečia pagal dydį kolonija. Mes ten praleidome tikrai ilgiau negu valandą stebėdami kaip mažyliai žaidžia smėlyje ir šaukiasi į jūrą išplaukusios žvejoti mamos, kaip stambūs patinai stumdosi, rodydami, kuris stipresnis ir didesnis, kaip patelės tingiai vartosi nuo šono ant šono.
Seal Bay gyvenantys jūrų liūtai yra saugomi valstybės. Šalia jų eiti, juos erzinti, iš arti asmenukes daryti ar kartu maudytis nepavyks. Tačiau maudynėms netoliese yra nuostabiai gražus paplūdimys – Bales Beach. Kai užlipau per smėlį į kalvą ir pažvelgiau pro properšą į jūrą, sakiau, kad tai vienas gražiausių matytų paplūdimių pasaulyje ir neabejotinai vienas įspūdingiausių, kur esu maudžiusis. Paplūdimys ilgas, tuščias, laukinis, vanduo skaidriai žydras ir stingdančiai šaltas. Smėlis baltas, kur ne kur bangose švysteli delfinų pulkas, dangus giedras, o aplinkui nieko nėra. Sunku papasakoti, tačiau tą akimirką labai stipriai pajaučiau, kad esu saloje. Nepaprasto grožio saloje.
Prieš grįždami į kempingą nuvažiavome į Vivonne Bay iškyšulį, o ten kaip tyčia saulė leidžiasi. Pasilikome dar vienam magiškam saulėlydžiui.
Nauja diena – nauja kryptis. Dėl pastarosios truputį jaudinausi. Dar 2019-2020-jų vasarą keliaudami po Pietų Australiją svarstėme aplankyti Kengūrų salą ir čia esantį Flinders Chase National Park, tačiau būtent tada Australijos pakrantę niokojo sunkiai suvokiamo masto gaisrai, ir Kengūrų sala buvo labai smarkiai jų paliesta. Tą vasarą sudegė 96% nacionalinio parko, ir aš net nenoriu ieškoti informacijos, kiek kengūrų, koalų ir kitų gyvūnų žuvo gaisruose. 🙁 Ta vasara dabar vadinama Juodąja vasara ( angl. Black Summer ), ir tas pavadinimas tikrai ne iš piršto laužtas…
Vienas iš pirmųjų klausimų, kurį išgirstu, kai Australijoje pasakau, jog šią vasarą keliavau po Kengūrų salą, – kaip ten viskas atrodo po gaisrų? Ir atsakau, kad akivaizdžiai viskas buvo sudegę, bet tuo pačiu gamta sparčiai atsigauna: pro juodus nuodėgulius veržiasi žaluma, stiebiasi kamienais aukštyn, veši tarp pajuodusių krūmynų nauja gyvybė. Natūrali gamtos regeneracija yra neįtikėtina!
Flinders Chase nacionaliniame parke yra keletas lankomų objektų. Visą pirma – Cape du Couedic švyturys (angl. Cape du Couedic Lighthouse). Šis švyturys buvo pastatytas 1909-taisiais, kai dar nebuvo jokio kito susisiekimo su sala, išskyrus jūrų kelią. Bandau įsivaizduoti, kaip jautėsi švyturio prižiūrėtojas, gyvendamas tokioje atokioje vietoje. Maisto papildymas atplaukdavo kas tris mėnesius, paštą kas dvi savaites su arkliu atgabendavo iš kito salos krato, tik atsiimti jį reikėdavo pačiam už 15 kilometrų. Pirmosios mašinos į salą atvyko 1940-taisiais, o iki tol – tik laukinė gamta aplinkui ir vandenyno platybė prieš akis. Švyturys, beje, gražus ir sakyčiau išskirtinis. Dabar ten šalia įrengti kotedžai, kuriuose galima apsistoti keletui naktų. Kiek jie kainuoja nesidomėjau, bet mano maža svajonė kada nors apsistoti švyturyje (ar bent jau švyturio namelyje), tai gal kada nors papasakosiu, verta ar nelabai.
Toliau – Admiral Arch (liet. Admirolų Arka). Automobilį paliekame prie švyturio ir mediniu taku leidžiamės žemyn prie Admiral Arch. Ši natūrali uolos arka erozijos pagalba formavosi tūkstančius metų, ir šiandien primena langą į vandenyną. Didinga ir įspūdinga, viršuje aplipusi šikšnosparniais. Lyg šio įspūdžio būtų maža – prie uolos krantų gyvena dvi didelės ruonių kolonijos – Naujosios Zelandijos kailiniai ruoniai (angl. New Zealand Fur Seal) ir Australijos kailiniai ruoniai (angl. Australian Fur Seal). Abi šios rūšys XIX amžiuje buvo atsidūrusios ties išnykimo riba, nes jūrų medžiotojai juos aktyviai žudė. Apytiksliai skaičiuojama, kad šiomis dienomis yra likę apie 120 000 Australijos kailinių ruonių. Tai reiškia, jie yra viena rečiausių ruonių rūšių pasaulyje, tačiau džiugu, kad šiuo metu yra visa krūva juos saugančių įstatymų straipsnių ir organizacijų.
Iš kitos pusės – iš lėto atsigaunanti ruonių populiacija Kengūrų saloje reiškia mažėjančią Mažųjų pingvinų koloniją. Nors tikėjausi saloje rasti pingvinų – neradau. Pasirodo, ruoniai pingvinams yra pavojingiausi plėšrūnai, o čia visgi ne zoologijos sodas, kur viskas uždaruose ir atskiruose akvariumuose, tai arba ruoniais džiaugiesi, arba nuo jų pasislėpusiais pingvinais.
Kita stotelė – Remarkable Rocks (liet. Įsidėmėtinos uolos. Nors vertimas gali būti ir Puikiosios, Nepaprastos, Žymios, Įžymios. Nežinau, kaip tiksliai vertėjai verstų). Šios uolos ir ant jų esantys rieduliai – viena iš labiausiai Australiją reprezentuojančių vietų. Atvykę ten kantriai palaukiame, kol grupė turistų sugrįš į savo autobusą, o tada – visa uola mūsų. Rieduliai, esantys ant uolos šlaito ten formavosi milijonus metų. Kartu su vėju, jūros lašais ore ir lietumi. Gali vaikščioti aplinkui, žiūrėti, grožėtis, fotografuoti, ir iš skirtingų pusių jie atrodys vis kitaip. Mes Remarkable Rocks lankėme spiginant vidudienio saulei, tad galiu tik įsivaizduoti, kokie nuostabūs saulėlydžiai ant tos uolos. Aš pati vargu, ar ten sugrįšiu greitu metu, tačiau jeigu jums tektų – baltai pavydėsiu. 🙂
Praleidę dieną Flinders Chase nacionaliniame parke, vakarop skubėjome ieškoti nakvynės. O su nakvynėmis Kengūrų saloje tai taip įdomiai… Teoriškai, kempingų yra pakankamai, tačiau tu jų negali rezervuoti iš anksto. Kas yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes, atvykus į pasirinktą kempingą anksti, didelė tikimybė, jog rasi laisvą vietą pasistatyti palapinę. Nebus taip, kad žmonės užsisako ir neatvažiuoja, o tu, norėdamas apsistoti, negali to padaryti, nes internetinė sistema rodo, jog pilna ir nebepriima rezervacijos. Iš kitos pusės… Važiuoji į kempingą ir nežinai, ką rasi. Gal jis toks prigrūstas, kad tikrai vietų nebėra? Mes stengėmės susirasti nakvynes dienos pradžioje/viduryje, pasistatyti palapinę, o tada keliauti aplinkui, žinodami, kad vakare grįžus vienintelis rūpestis bus vakarienės gaminimas. (Kempingų paieškai visada naudojame WikiCamps programėlę telefonuose. Mokama, bet tikrai verta turėti, stovyklaujant Australijoje daugiau).
Grįžtant prie mūsų kelionės, sekančią naktį praleidome šalia Western River, įtekančios į vandenyną. Paplūdimys mažas,jaukioje įlankoje, vanduo skaidrus, smėlis baltas ir purus. Žmonių vos vienas kitas iš to paties kempingo, kuriame apsistojome. O koks saulėlydis nuostabus buvo! Visiškai nerealiomis spalvomis nudažė dangų. Vėliau, kelionės įspūdžiams dėliojantis į vietas, su draugu nutarėme, kad Western River mums patiko labiausiai: popiet maudynės vandenyne, vakare piknikas paplūdimy, ryte iš palapinės tiesiai į maudymuką ir atgal į paplūdimį. Visiškos atostogos, galėčiau priprasti. 🙂
Paskutinę naktį praleidome kempinge šalia Emu Bay. Šį kempingą rekomendavo anksčiau sutikti keliautojai, ir, ironiška, mums jis patiko mažiausiai… 🙂 Emu Bay – vienas iš paplūdimių, kuriame galima važinėti automobiliu (jeigu jis varomas keturiais ratais), ko pasekoje ilgiausias ir nuostabiausias paplūdimys primena didžiulę automobilių stovėjimo aikštelę, kur visi šonais surėmę savo visureigius… Nežinau, gal kas nors paaiškins man, kur čia esmė ir iš kur tas poreikis? Suprantu, kai paplūdimys tęsiasi kilometrų kilometrus ir nori pasiekti atokią atkarpą, arba, kai kito kelio nėra, visas eismas vyksta tik paplūdimiu (kaip kad Fraser Island, pasakojau čia), tačiau šiuo atveju atrodė, kad tai tiesiog paprasčiausia tinginystė šaltkrepšį atsinešti iš mašinos, ir norisi turėtį jį vietoje… 🙂 Žodžiu, jei ne mašinų srautas, paplūdimys būtų nuostabus, tačiau dabar likome nesupratę. Saulėlydis, tiesa, gražus buvo. 😉
Prieš grįžtant atgal į žemyninę Australiją laiko šiek tiek turėjome, tai likusį pusdienį paskyrėme pažinčiai su vietine produkcija. Kengūrų saloje yra keletas vynuogynų, džino daryklų, šiek tiek restoranų, pagrindiniame mieste kavinių. Nemažai jūros gėrybių ir keletas bitynų.
Trumpas intarpas apie medų ir bites. Šiaip jau apskritai į Pietų Australiją draudžiama įvežti didžiąją dalį šviežių vaisių ir daržovių, siekiant apsaugoti valstiją nuo vaisių musyčių, kurių Pietų Australijoje nėra. Tiek skrendant lėktuvu visur seka draudžiantys ženklai, tiek važiuojant automobiliu turi sustoti karantino zonoje ir į specialias šiukšliadėžes išmesti praktiškai visą šviežią maistą, jei jo turi. Kertant valstijos sieną stovi pareigūnai, kurie tikrina automobilius. Jei rastų vaisių ir daržovių, ženklai įspėja apie baudas, tačiau nežinau, ar iš tikro baustų, nerizikavome. Tai žodžiu, atvažiuojant į Pietų Australiją vaisių atsikratome, tačiau, atvykstant į Kengūrų salą, matome, kad atsisveikinti reikia ir su medumi bei visais produktais, turinčiais medaus. Kodėl? Pasirodo, visa Kengūrų sala paskelbta Ligūrijos (regionas šiaurės vakarų Italijoje) bičių draustiniu. Į salą bitės buvo atvežtos 1885-tais metais, ir nuo to laiko jos čia saugomos, mylimos, globojamos. Sako, kad šioje saloje gyvenančios Ligūrijos bitės – vienintelės tokios likusios pasaulyje. Ir kaip minėjau, į salą draudžiama įvežti medų ir, savaime suprantama, kitos rūšies bites, kad nesusimaišytų su vietinėmis. Turėjome laiko vieno bityno aplankymui, kuriame nusipirkome ypatingojo medaus. Priminkite kada, kad neužmirščiau ir nepasentų virtuvės spintelėje. 😀
Dar Kengūrų sala, kaip ir priklauso salai, garsėja jūros gėrybių gausa. Ir čia tam visai nebūtina ieškoti jokių prabangių restoranų – štai, prašom, pusės delno dydžio austrės tiesai iš kiosko vienoje įlankoje. Oyster Farm Shop kioskas akivaizdžiai populiarus, darbuotojai vos spėja suktis, jų maža terasa pilna laukiančių žmonių, tai austrės buvo išsinešimui, nelaukėme staliuko. Aš mergina paprasta, savo austres galiu ir prisėdus ant tiltelio valgyti, kas man. 😀 Nuo žuvėdrų tik saugoti reikia, jos čia nekuklios, viską iš rankų griebia, jei akimirkai nusisuki.
Ir paskutinė vieta, kurią noriu paminėti – levandų laukas šalia Emu Bay (Emu Bay Levander Farm). Užsukome ten pusryčiams, o po pusryčių po levandas pasivaikščiojome. Dievinu tą kvapą! 🙂
Tokios tos atostogos Kengūrų saloje buvo. Kai pirkome kelto bilietus, svarstėme, kelioms dienoms kelionę planuoti, ir pagalvojome, kad 4 naktų užteks. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, vykčiau savaitei. Ir ne dėl to, kad teko skubėti (visai ne!), gal kaip tik atvirkščiai – saloje laikas sulėtėja, ir, jeigu turi galimybę tiesiog pasinerti į salos gyvenimą, labai gera pabėgti nuo skubančio pasaulio, kvėpti į save tyrą vandenyno orą, klausytis tylos ir leisti akims siurbti į save supantį laukinį grožį. Mielai tą jausmą pratęsčiu dar kelioms dienoms.
***
Bučkiai ir linkėjimai,
