Rudenėjančio balandžio sukury

Turbūt visada gerai gyvenime trumpam sustoti, apsidairyti aplinkui, pažvelgti atgal, įvertinti, kas gero nutiko, pasidžiaugti, kai yra kuo, o tuo pačiu apmąstyti, ko trūksta, kuria linkme norisi judėti. Tik kaip dažnai tai darome? Aš turbūt pakankamai dažnai, bet galima būtų ir dažniau. Juo labiau, kad mane tokios ataskaitos sau kažkaip įkvepiančiai veikia. Kadangi jaučiu, kai kam iš jūsų mano mėnesio apžvalgos visai patinka, šį kartą dalinuosi ja ir čia. 🙂

Mėnesio blog’as. Mėnesio pradžioje įkėliau įrašą apie savaitgalį savo viename mėgstamiausių regionų, bet kažkaip labai mažai kas jį matė (visi tie Facebook ir Instagram algoritmai tikrai ne mano naudai veikia ir jūsų nepasiekia), tai kas neskaitėte, labai kviečiu užsukti. 😉

Covid-19 Australijoje. Dažnai sulaukiu klausimų Instagram’e, kaip gi situacija su korona Australijoje. Atsakydama jaučiuosi truputį nejaukiai, bet šiuo atžvilgiu Australija tikrai viena iš geriausių pasaulio vietų gyventi šiuo metu. Sidnėjus buvo gal kokius 3 mėnesius griežtame karantine prieš metus, Melburnas pusę metų, tačiau jau kuris laikas jaučiamės, kad gyvenimas grįžęs į savas vėžes: jokie susitikimai neribojami, renginiai ir festivaliai vyksta kaip vykę, restoranai ir barai dirbu pilnu pajėgumu, laisvai keliaujame po šalį, net kaukių niekur nebereikia (tik oro uoste ir lėktuvuose). Apie pandemiją primena tik QR kodai (iki šiol absoliučiai visur registruojamės įeidami), keliaujant tarp valstijų reikia leidimų ir deklaracijų, kad neturi simptomų ir nelauki testo rezultatų, taip pat dezinfekciniai skysčiai kone ant kiekvieno kampo ir ženklai, prašantys laikytis tarpusavy 1.5 metro atstumo. Na, ir svarbiausias dalykas – tarptautinis turizmas neegzistuoja. Kartais atrodo, kad esame uždaryti auksiniame narvelyje, kuriame gera ir saugu, bet palikti jo ir norėdami negalime. (Tiksliau galime, jei noras labai labai didelis, tik sugrįžti vargiai pavyks).

Būsimos kelionės. Pratęsiant koronos ir kelionių temą, prieš porą savaičių pagaliau atsidarė Australijos ir Naujosios Zelandijos kelionių burbulas. Kaip apsidžiaugiau naujienomis! Turbūt per valandą susiplanavau kelionę (pernai atšaukėme dėl pandemijos), bet gal gerai, kad iš to entuziazmo visko neužsisakiau iš karto, nes pasvarsčius geriau, supratau, kad dar per didelė rizika… Rizika tame, kad netyčia papuolus į raudonąją zoną Naujojoje Zelandijoje (kas gali nutikti labai greitai) ir grįžus į Australiją, neišvengsi karantino viešbučio dviems savaitėm, už kurį teks susimokėti pačiai (apie $3000) plius dvi savaites negalėčiau dirbti (man atostoginių niekas nemoka), namų nuomos irgi niekas nesustabdytų, tai viską susumavus gaunasi rizika, kurios nelabai galiu sau leisti. 🙁 Panašu, kad ir šiais metais atostogausime Australijoje, kas iš tikro nėra taip jau blogai. Štai, vieną kelionę jau suplanavę – iš Darwin į Alice Springs, aplankant Uluru. Per dvi savaites turėtume kokius 3000 km nuvažiuoti per Australijos dykumas ir nacionalinius parkus, tai tikrai yra ko laukti! 😉

Beje, Uluru kartą jau teko lankytis prieš keletą metų, magiška vieta! Pasakojau čia, jei norite paskaityti. 😉

Mėnesio patirtys. Balandis buvo dosnus mėnuo. Dosnus darbais, kelionėmis, patirtimis. Apie porą iš jų noriu truputį plačiau papasakoti. 😉

Nardymas su ruoniukais (ir rykliais). Dar prieš keletą metų svarsčiau, kiek laiko užtruks, kol emigracijoje man dings visos šventės? Pirmus kelis metus vis būdavo liūdna, kamuodavo namų ilgesys… Bet turbūt jau pripratau, kad be šeimos man šventės – ne šventės, tai tėra ilgieji savaitgaliai, per kuriuos su draugais keliaujame, kažką kartu veikiame. Šiais metais su nemaža draugų kompanija leidomės pakrante žemyn iki pat Narooma miestelio. Mūsų prailgintas savaitgalis tęsėsi 5 dienas, per kurias stovyklavome, kartu gaminome, žaidėme žaidimus, šildėmės vakarais prie laužo, plaukėme baidarėmis, o Velykų sekmadienį vykome su turu į Montague salą, kur nardėme (paviršiuje su vamzdeliais) su ruoniais. 

Ši sala pasiekiama greitaeigiu kateriu vos per 20 minučių pasišokinėjant per bangas. Visa sala priklauso gamtos rezervatui (angl. Mantague Island Nature Reserve), ir ji garsi tuo, kad joje gyvena didelė kolonija pingvinų (pasak Wikipedia apie 12 000) bei daugybė ruonių. Ruoniai čia sezoniniai lankytojai. Dėl savo nuošalumo tai puiki vieta susilaukti jauniklių, o balandžio mėnesį jie jau paaugę ir labai smalsūs. Iš pradžių buvo net nejauku, kad jie tarp arti, bet apsipratus, kiek džiaugsmo jie mums suteikė! Labai draugiški, žaismingi ir smalsūs gyvūnai. Visiškai nebijo žmonių, patys atplaukia arti, žaismingai nardo aplinkui ir žiūri į tave savo didelėm akutėm. 😀 Nereali patirtis, turint galvoje, kad jie laukiniai gyvūnai! 

Be daugybės ruoniukų mačiau didelį vėžlį ir porą ryklių. Dėl vieno ryklio buvo kiek nejauku, nes tikrai už mane didesnis ( gal poros metrų ilgio), bet mergina iš turo organizatorių komandos taip džiaugėsi jį matydama, tai primečiau, kad ne agresyvi rūšis… Kitaip gal būtų paraginusi visus į laivą grįžti. 

Visas turas nuo hidro kostiumų matavimosi iki grįžimo atgal į krantą truko apie 4 valandas, mokėjome po $120 ir rezervavome jį čia, jei kam nors aktualu. 😉

Skrydis malūnsparniu Newcastle pakrante. Skrydis malūnsparniu nuostabia pakrante yra pati savaime šauni patirtis, tačiau, kai tas malūnsparnis neturi durų, ir tu viršuje jauti vėją, o iškišus ranką ar koją dar ir greitį (pilotė sakė, skridome apie 200 km/val) – visa ta patirtis persikelia į kur kas ekstremalesnį lygį. Kabinoje sėdėjome tvirtai prisisegę saugos diržais, fotoaparatas – ant kaklo, telefonus pritvirtino prie specialių laikiklių, kad neišmestume iš rankų. Skrydis tetruko 20 minučių, bet įspūdžiui susidaryti laiko užteko. Jei niekada nesate skridę ir neturite problemų su aukščio baime, kada nors pabandyti tikrai verta! 😉

Gyvenimas tarp Sidnėjaus ir Melburno. Vienas iš geriausių dalykų, ką man davė pandemija, – mano draugas dirbo nuotoliniu būdu, ir dėl to galėjo dirbti iš namų, iš Sidnėjaus. Beveik metus laiko kartu gyvenome, bet visą laiką žinojome, kad ateis ta diena, ir jam teks grįžti į ofisą. O jo ofisas Melburne… Ta diena išaušo kovo mėnesį, tai jau nuo tada abu gyvename pusiau Sidnėjuje, pusiau Melburne. Turime dvejus namus (Sidnėjuje – Bondi Beach, Melburne – Brunswick East), darbus per du miestus (aš dirbu ir Melburne, kai ten būnu), džiaugiamės, kad turime geriausia, ką abu miestai gali pasiūlyti (Sidnėjuje žavi paplūdimiai, Melburne kur kas aktyvesnis miesto gyvenimas), na ir daug skraidome pirmyn atgal. Gal tik draugų Melbourne neturiu, tai jei kas nors skaitote ir norėtumėte susitikti kavos puodeliui – aš labai mielai. 🙂

Naujo paso gamyba Australijoje. Kiekvieną emigracijoje gyvenantį lietuvį anksčiau ar vėliau ištinka ta pati problema – baigia galioti lietuviškas pasas. Kur nors kitur gal tai ir nebūtų problema, verta didesnių pastangų, tačiau gyvenantys Australijoje pritars, kad apie tai turi galvoti iš anksto. Gali žiūrėti kaip nori, tačiau Australija yra gerokai nutolusi nuo likusio pasaulio, ir daug metų artimiausia Lietuvos ambasada buvo Japonijoje, Tokijuje. Jei gerai supratau, ambasadorius atskrisdavo porą kartų per metus į Australiją, per kuriuos galėdavai susitvarkyti visus reikalus, tačiau ištikus covid, Australija užsidarė, ir taip paprastai atskristi nebegalima. Taip praėjusių metų gale atsidarė laikina Lietuvos ambasada Australijos sostinėje Kanberoje (angl. Canberra), kurią ir man šį mėnesį teko aplankyti.

Lietuvos ambasada čia iš tikro atrodo labai laikina: puslapis tik Facebook’e (kas galbūt kiek keista kaip valstybinei organizacijai), glaudžiasi jie po estų ir suomių ambasados stogu (panašu, kad ten tik kabinetą turi), tačiau mūsų ambasadorė labai maloni ir paslaugi! Greitai atrašė į laišką, užregistravo vizitui, kai tik galėjo, priėmė, atsakė į rūpimus klausimus. Tai dabar laukiu naujo paso su labai jau ne kokia savo nuotrauka, kurios niekam nenorėsiu rodyti 10 metų. 😀 

Mėnesio menai. Kad jau teko važiuoti į Kanberą, pasinaudojau proga ir nuėjau į nacionalinę Australijos meno galeriją. Turbūt vienas iš geriausių dalykų Kanberoje – jie turi daug muziejų ir galerijų, kuriuose daug įdomaus gali rasti. Nacionalinėje Australijos meno galerijoje be kitų ekspozijcių šiuo metu yra eksponuojami Van Gogo, Mone darbai tai buvo proga pasikultūrinti. 

Kiek kitokio, šiuolaikiško ir interaktyvaus, meno dozę gavau Melburne, kur lankėmės šviesų, formų ir garsų instaliacijoje – Imaginaria. Šios erdvės lankymui turėjome valandą, per kurią išbandėme visas instaliacijas, pasišnekėjome su augmentuotos realybės robotu, prisifotografavome ir prisijuokėme. Šis meno burbulas Melbourne veiks iki liepos 31, o bilietus galite įsigyti čia, jei kas nors norėsite aplankyti.

Na o Sidnėjuje Carriageworks esančioje menų erdvėje yra nauja šiolaikinio meno ekspozicija – The National 2021, veiks iki birželio 20. Nemokama, puikus priedas prie ūkininkų turgaus, kuris ten vyksta šeštadieniais. 

Mėnesio filmas. Praėjusią savaitę buvau kino teatre (pirmą kartą nuo pandemijos pradžios), žiūrėjome Nomadland (liet. “Klajoklių žemė”). Tada šis filmas dar nebuvo laimėjęs Oskarų geriausio filmo, geriausios aktorės kategorijose, o režisierė nebuvo paskelbta geriausia režisiere, tačiau po filmo dar keletą dienų sukosi galvoje mintys, bandant suprasti, apie ką jis buvo. Apie vyresnių vienišų žmonių pastangas išgyventi? Apie išėjimą iš komforto zonos, kai tau jau gerokai per 60? O gal apie laisvę rinktis? Laisvę rinktis kaip gyventi, kur gyventi, ir nestovėti vietoje, nors aplinka iš tavęs to tikisi? Apie pasirinkimą klausytis ir išgirsti savo vidinį balsą, sekti juo, net jei tavo pasirinkimai ir neatitinka įprastų visuomenės normų?

Filmas, paliekantis daug minčių. Patiko 🙂

Mėnesio skaitiniai. Šiais metais nusistačiau sau vieną knygų skaitymo taisyklę: viena angliškai, kita lietuviškai. Su angliškom taip jau gaunasi, kad jos labiau darbinės, edukacinės, visokios motyvacinės, tai skaitau jas kur kas lėčiau, o tada lietuviška – it gardus ir lengvas desertas, sušveičiu pasigardžiuodama per kelias dienas. Šio mėnesio desertui buvo Sussana Kubelka “Šiandien madam pareis vėliau”. Lengvas romanas apie moters meilės ir laimės paieškas. Čia ne ta knyga, kur reiktų gilių prasmių ieškoti, tačiau paimti į rankas prieš miegą kur kas geriau nei internete beprasmiškai sėdėti.

Nauij atradimai. Aš nežinau, kaip aš be to galėjau Australijoje gyventi anksčiau. Pabandysiu trumpai. Žodžiu, Australijoje labai šaltos žiemos (bent jau Sidnėjuje). Ir kol nepradėjote šaipytis iš mano teiginio, leiskite paaiškinti. Dienomis temperatūra maloni, tikrai ne retenybė, kai už lango +18 ir šviečia saulė, bet vos vakaras ateina – temperatūra iškart nukrenta žemyn (žiemą iki kokių 4 laipsnių). Būna ir lietingų dienų, kuomet niūriu, vėjai šniokščia, o termometro stulpelis aukščiau 12 nepakyla. Bet problema ne tame, kad lauke šalta. Lauke tai ką – apsirengi striukę, užsivynioji šaliką, jei reikia, ir bėdų nematai. Problema tame, kad namai čia popieriniai ir nešildomi. Kokiam Melburne gal geriau, jie labiau prisitaikę, tačiau Sidnėjuje nėra tokio dalyko kaip šildymo sistemos, apšildytos namo sienos, dvigubi langai… Tai taip ir gaunasi, kad jei lauke drėgna ir +12, tai viduje ta pati drėgmė ir +15. Atrodo, drėgmė ir šaltis iki smegenų smelkiasi. Ir taip kasmet kokius tris mėnesius. 🙁 Pernai buvo karantinas ir praktiškai namie sėdėjom, tai šildėmės elektriniais šildytuvais, bet kai po trijų mėnesių gavom elektros sąskaitą, šiemet šildytuvas ištrauktas dar nebuvo… Bet užtad atradau kitą nerealų dalyką – elektrinę paklodę! Tiesiasi ji po paprasta paklode, įjungiu vakare 10-čiai minučių, kai jau ruošiuosi miegoti, tada tik šmurkšt po antklode – lova šilta, nereikia laukti, kol kojos sušils. 😀 Tas pats ryte – atsikėlus įjungiu ant mažiausio galingumo, kad šiltą patalynę palaikytų, kol pasidarau virtuvėje kavos, tada atgal į lovą tą kavą išgerti, lova šilta, o aš kaskart pagalvoju – bliamba, kaip gerai! 😀 Tai čia mano geriausias pastarojo laiko atradimas, net gaila pagalvojus, kad taip ilgai to neturėjau.

Tai gal tiek šiam kartui. Nežinau, kiek iš jūsų šis įrašas pasieks, ir kam mano kasdienybės nuotrupos įdomios, bet, jei perskaitėte iki galo, ačiū jums! Kitą kartą papasakosiu apie nuostabią kelionę iš Sidnėjaus į Melburną, kai dar buvo šilta. 😉

***

Bučiai ir linkėjimai