Atostogos – toks saldus žodis… Ypač, kai žinai, kad artimiausiu metu jomis net nekvepia. Melburną šluoja antra pandemijos banga, Australijoje daugumos valstijų sienos uždarytos, kas reiškia ne tik kad apie tarptautinį turizmą dar nėra ko svajoti, bet ir šalies viduje kol kas tik aplink namus gali ratus sukti… Na bet ką, įkvepi, iškvepi ir atsidarai Instagram paieškoti, kur gali nuvažiuoti bent savaitgaliui…
Vienas iš tokių savaitgalio pabėgimų iš miestų nutiko netikėtai, kai pamačiau nuostabų namelį, laisvą už kelių dienų. Iškart užsakiau, ir tik paskui draugo paklausiau, ar nori… 🙂 Norėjo. Gal truputį pavartė akis, kad nepasitariau, ir Mėlynuosiuose kalnuose šią žiemą jau buvome (jei praleidote, pasakojoau ir nuotraukomis dalinausi čia), galbūt galėjau kitą kryptį surasti, tačiau turbūt nenorėdamas manęs nuliūdinti, pažadėjo, kad važiuosime.
Namelio būta mažo, bet labai gražaus ir jaukaus. Aš ten truputį pati sau aikčiojau nuo detalių ir galvojau, ką namams naujo galėčiau įsigyti… (Ak, tos moterys :)) Pasvajojau apie tokią skrynią, kur lovos gale papildoma patalynė sudėta buvo, apie dailų kavos virimo aparatą, gražius puodelius ir pjaustymo lenteles bei visokius pintus krepšelius, kurie ten puikiai atrodė tušti, bet pagalvojus, realiame gyvenime turbūt anksčiau ar vėliau vis tiek prisikauptų kokių smulkmenų… 🙂 (Kam aktualu, namelį rezervavau per Riparide. Čia panašiai kaip AirBnb, bet nameliai smarkiai prafiltruoti. Tai turbūt mano vienas mėgstamiausių internetinių atradimų Australijoje! )
Atvykus į Wentworth Falls mus pasitiko draugiškas šeimininkas, įsikūrėme, ant stalo radome palikto veganiško šokoladinio pyrago, gavome rekomendacijas vakarienei. Vėliau nuvažiavę į Katooma miestelį apėjome sendaikčių parduotuvėles, aš kaip visada prisipirkau ko reikia ir ko ne (už porą dolerių nusipirkau žavų laistytuvą kambarinėms gėlėms ir tokį aliuminį vazonėlį, tik vis nesugalvoju, ką aš į jį sodinsiu.) Vėliau nuvažiavome į iki šiol niekada nelankytą Cahills apžvalgos aikštelę saulėlydžiui, kur buvo labai šalta ir vėjuota, tačiau labai labai gražu.
Vakarienei pasirinkome mūsų namelio šeimininko rekomenduotą indų restoraną, kuriame be problemų pakeitė ir pritaikė patiekalus pagal mano naują dietą (aš jau beveik du mėnesiai kaip esu veganė – ne savo noru- ir nevartoju produktų, kuriuose yra gliuteno, Bet čia nenoriu plėstis, gal papasakosiu kada atskirai).
Restoranas Arjuna ne pagrindinėje miestelio gatvėje, todėl gal kiek sunkiau randamas, tačiau šaltą naktį patalpas šildė židinys, gaubė jauki šviesa, o ir maistas maloniai džiugino, tai mums vietinių rekomendacija tikrai tiko ir patiko. 🙂
Kitą dieną išėjome į žygį po kalnus. Neilgą, gal poros valandų maršrutu, bet iki šiol negirdėtu ir nebandytu. Per visą tą laiką sutikome tik vieną senelį su savo dviem atostogaujančiais anūkais, kuris stebėjosi, kad kažką sutiko, nes pasak jo, tą taką tik vietiniai žino. Kanjonais aukštyn ir žemyn buvo ką veikti, ten turbūt ir kalnų batai būtų pravertę, bet mes neskubėdami po truputį, atsargiai, kad užpakaliais šlaitu nenučiuožtume, praėjome visą trąsą ir smagiai praleidome laiką gamtoje.
Grįžome atgal į Sidnėjų vakarop, bet abu tokie atsigavę, tikrąja ta žodžio prasme šviežio oro gurkšnį įtraukę ir naujų jėgų įtemptai savaitei pasikrovę. Ir jausmas lyg po atostogų, tikrai!
Aš jau vėl imu kirbėti, kaip noriu savaitgaliui ištrūkti. Ir kad jau tolimesnių kelionių turbūt nebus, imu vis labiau ir labiau vertinti tas, kurios visai šalia. Bet aš tikiu, kad šiais metais daugelis iš mūsų gavome progą apsižvalgyti aplinkui ir naujomis akimis pažvelgti į savo kiemą, ar ne? Papasakokite, kokie jūsų seni-nauji atradimai? 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
