Savaitgalis Mėlynuosiuose kalnuose

Kai sausio pradžioje daugelis iš mūsų sudarinėjo metų tikslų sąrašus, neatsilikau ir aš. Aiškiai ant popieriaus lapo susirašiau, ko noriu iš savęs, ko noriu iš savo asmeninio gyvenimo, išsikėliau darbinius tikslus, šalia to įtraukiau keletą šiaip malonių ir motyvuojančių. Vienas iš jų skambėjo taip: “Daugiau keliauti į užsienį”. Tiems, kas gyvena Europoje, ir artimiausias užsienis pasiekiamas pusantros valandos skrydžiu, galbūt šis tikslas ir atrodo mažutis, tačiau, kai gyveni Australijoje, ir per pusantros valandos tik į kitą miestą nuskrendi, tokie norai įgauna kitą prasmę… 🙂 Neišsiplečiant, šis mano tikslas buvo smagus ir jo įgyvendinimas labai laukiamas, tačiau nutiko taip, kaip nutiko – jau birželis, planuotos atostogos buvo atšauktos dėl coronos, o artimiausiais mėnesiais tolimesnėmis kelionėmis dar nekvepia. 

Na, bet yra kaip yra, pažvelkime į teigiamą šio reikalo pusę. Australijoje jau panaikino karantiną ir leidžiama keliauti valstijos ribose ( bent jau NSW, kur gyvenu). Taip, galbūt daugelis vietų aplink Sidnėjų jau aplankytos, tačiau tai nereiškia, kad negalima ten sugrįžti antrą ar trečią kartą, o sugrįžus galbūt ką nors naujo atrasti ir jums parodyti. 😉

Štai, vieną savaitgalį su draugais keliavome į Mėlynuosius kalnus ( angl. Blue Mountains), kur dieną leidomės į žygį Didžiojo Kanjono taku ( angl. Grand Canyon Walking Track), vakarojome jaukioje trobelėje, prie spragsinčio židinio, su vynu ir stalo žaidimais, o kitą dieną lankėme niekada neatsibostančias apžvalgos aikšteles. 

Pirmąją dieną tikslas buvo ryžtingas – Didžiojo Kanjono takas. Pasak oficialios parko svetainės – tai 6.3km, gan intensyvus, 3-4 valandų trukmės ratas per kalnus. Žygį pradėjome Evans apžvalgos aikštelėje ( angl. Evans Lookout), kuri yra netoli Blackheath miestelio. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo pilna, tad palikę mašiną pakelėje, patraukėme kanjonu žemyn. Pats maršrutas eina ratu, galima pradėti tiek apžvalgos aikštelėje, tiek mašinų stovėjimo aikštelėje, tačiau lengviau pradėti Evans apžvalgos aištelėje. Ten pradžia labai stati, ir labai daug laiptų, tai lengviau lipti žemyn, nei pūškuoti aukštyn, tuo tarpu užkilimas į automobilių stovėjimo aikštelę kiek nuožulnesnis ir lengvesnis. Mes to nežinojome, bet netyčia lengvesnį variantą pasirinkome. 🙂 Aišku, lengvenį tai nereiškia, kad mažiau vaizdingesnį. Visas tas maršrutas buvo toks gražus, kad nesilioviau džiaugtis iš naujo Mėlynuosius kalnus atradusi. Tas tris su puse valandos eidami takučiais per tankius papartynus aukštyn ir žemyn, siaurais tiltais kirsdami šniokščiančius kalnų upelius, tarp stačių šlaitų ir bedugnių aidint paukščių klegesiui, nenorėjau paleisti fotoaparato iš rankų, nors šviesos tame kanjone beveik nebuvo… 🙂

Vakare atvykome į savo AirBnb namelį, kurį rinkomės pagal mano ir Karolinos norus: aš sakiau, kad turi būti židinys, Karolina norėjo putų vonios. Išsirinkti nebuvo sunku, nes tą savaitgalį tik vienas namelis, turintis abu privalumus, laisvas ir tebuvo. 🙂 (Jei kam aktualu, AirBnb nuoroda čia). Atvykus vaikinai tuoj pakūrė ugnį, paruošė užkandžius, papilstė vyno, sudėjo alų į šaldytuvą, Karolina įšoko į savo vonią, aš užsiėmiau vakarienės ruošimu, o vėliau visi susirinkę smagiai praleidome vakarą su stalo žaidimais. Ak, kaip aš noriu daugiau tokių savaitgalių!

Prieš grįžtant į Sidnėjų pasivaikščiojome po Leura miestelį ( kuris, beje, man patiko labiau nei populiarusis Katoomba!), nuvažiavome į apžvalgos aikštelę, pasivaikščiojome aplinkui ir vakarop patraukėme namo.

Po visų tų karantino savaičių, praleistų namie, šis savaitgalis kalnuose buvo toks lauktas, kad grįžusi jaučiausi kupina geros nuotaikos ir energijos lyg po tikrų atostogų. Ir jau laukiu nesulaukiu kitos išvykos! Ir kas, kad tos išvykos bus po galbūt jau lankytas vietas. Juk visada galima į tuos pačius dalykus pažiūrėti kitomis akimis, ar ne? 😉  Kaip jūs jaučiatės, mažinant apribojimus ir gyvenimui grįžtant į normalias vėžes? Ar jau keliaujate aplinkui, ar dar susilaikote? 

***

Bučkiai ir linkėjimai,