Karantino dienoraščiai

Na ir kas galėjo pagalvoti, kad tais laikais, kai galėsime laisvai atostogauti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, gyventi, kur širdžiai gera, kai jausimės saugūs ir joks karas ar badas į nugarą nešnopuos, kai medicina bus tokia pažengusi, kokia dar nebuvo niekada istorijoje, pasaulį nušluos neįsivaizduojama pandemijos banga? Jaučiuosi, lyg sulaikiusi kvėpavimą stebėčiau giedrą dieną netikėtai užklupusį cunamį, ir apie tai tikrai norėčiau kam nors papasakoti, tačiau tada prisimenu, kad visi mes esame tame pačiame audringame vandenyne: kas desperatiškai siūbuojame po vieną mažose valtelėse be irklų, kas blaškomės ant didelio, tačiau stabilesnio laivo denio, o kam pasisekė labiau – nors audra talžo langus, mes saugiai slepiamės savo uostų švyturiuose ir laukiame, kol viskas nurims.

Tikiu, kad viskas nurims, ir viskas bus gerai, tačiau kol kas…Kol kas gyvename už uždarų durų ir laukiame, kada galėsime jas atverti draugams; mokomės naujų  receptų ir nekantraujame, kada visais tais karantininiais kepiniais pavaišinsime artimuosius; veidus slepiame po kaukėmis ir šypsomės aplinkiniams akimis, tačiau viliamės, kad dar truputis ir galėsime susitikę šnekėtis, juoktis, apsikabinti. Ak, koks keistas laikas! Ir nežinau, kaip jums, bet man labai greitai bėgantis.

Turbūt kokias tris savaites mintyse ruošiausi pradėti karantino dienoraščių ciklą, tačiau vis atidėliojau galvodama, kad ką aš čia naujo papasakosiu… Bet gal ir nereikia nieko naujo pasakoti, gal kartais galima tiesiog pasidalinti tuo, ką turime, su tais, kuriems galbūt to reikia. Apie ką šis dienoraštis bus? Apie viską ir apie nieką kartu. 🙂 Keliauti šiuo metu, kaip ir jūs visi, negaliu, tai, sakau, paleisiu truputį buitiako į pasaulį. Na nes kada gi daugiau pasidairyti po kitų žmonių namus, negu tada, kai visų gyvenimai ir vyksta tik namuose? 🙂

Gyvenimo pokyčiai. Prieš gerą mėnesį, kai pasaulyje ėmė užsidarinėti sienos, ir valstybės viena po kitos kėlė karantino vėliavas, prisipažinsiu, buvo netgi labai neramu. O kas bus, jei užsidarius restoranams nebeturėsiu darbo ir turėsiu didelių finansinių rūpesčių? O kas bus, jei susirgus corona neturėsiu šalia nieko, kas manimi pasirūpintų, arbatos atneštų, valgyt nupirktų ar į vaistinę nueitų? Kas bus, jei viskas taip užsitęs, kad ilgai nedirbdama išleisiu visas santaupas ant būsto ir maisto, o tada baigsis mano viza ir nei namo grįžti, nei Australijos vizą prasitęsti galėsiu? Buvo akimirkų, kai, besijausdama viena kaip pirštas kitam pasaulio pakrašty, dėliojau mintyse visus blogiausius scenarijus, ir tos akimirkos, pasakysiu, tikrai ne šviesiausiomis spalvomis žėrėjo… Keletą vakarų iš eilės sriūbavau draugui, gyvenančiam Melburne, į ragelį, kokia vieniša aš čia jaučiuosi, kai viskas ėmė keistis labai sparčiai: dėl įvestų apribojimų atšaukėme savo ilgai lauktą ir planuotą kelionę į Naująją Zelandiją, į kurią turėjome išskristi už keletos dienų, iš paskos atšaukėme krūvą skrydžių tarp Melburno ir Sidnėjaus, galiausiai, matydami, kad Australija uždarinėja valstijų sienas, nutarėme, kad jeigu jau sėdėti karantine, užsidarius nuo viso pasaulio, tai geriau sėdėti kartu. Taip susikrovęs savo daiktus į mašiną ir palikęs Melburną, patraukė jis į Sidnėjų pas mane. Tą pačią dieną NSW uždarė savo sienas, o mes, visai netikėtai, pradėjome gyventi kartu.

Karantinas. Klausiantiems, ar pas mus įvestas karantinas, tai taip, įvestas, ir buvo jis ganėtinai griežtas. Australija palyginus anksti, dar neįsibėgėjus pandemijos bangai, uždarė savo sienas, mokyklas, kavines, paplūdimius ir liepė žmonėms sėdėti namuose. Šalia to įvedė dideles baudas ( iki $11 000), ir visas Sidnėjus iš zujančio didmiesčio pavirto į tuščią vaiduoklių miestą. Namus buvo galima palikti tik einant į darbą ( jei neįmanoma dirbti iš namų), nusipirkti maisto, į vaistinę, pas daktarą, ir sportuoti, tačiau vakar jau truputį atlaisvino taisykles. Taip pat šią savaitę atidarė ir mūsų paplūdimį (banglentininkams ir plaukimams) su prižiūrimu koridoriumi į vandenį ( čia kad šiaip be reikalo į paplūdimį žmonės nesigrūstų), jau planuojama, kada vaikai galės grįžti į mokyklas ir imama po truputį šnekėti, kada žmonės sugrįš į ofisus. Ar šie apribojimai nesugrįš į pirminę stadiją dėl antros pandemijos bangos, aš pati giliai abejoju, nes kaip ten bebūtų, nesąmoningų žmonių, nesilaikančių taisyklių, labai daug.

Darbas. Paskelbus karantiną Australijoje, kaip ir visur kitur, iš karto buvo uždaryti restoranai, kavinės ir barai, paliekant jiems tik išsinešimo ir maisto pristatymo į namus galimybę. Man, dirbančiai restoranų srityje, visa šita karantino pradžia buvo tikrai labai nerami. Matydama, kaip geriausi Sidnėjaus maisto fotografai Instagram’e vienas po kito pasakoja apie atšauktas fotosesijas 4 mėnesiams į priekį, su nerimu svarsčiau, kada gi mano darbai stos… Bet čia, mano pačios didžiausiai nuostabai, mane visiškai išgelbėjo jau du metus turima sutartis su amerikiečių Uber Eats projektu. Kiek žinau, Lietuvoje Uber Eats nėra, tačiau Australijoje jie labai dideli. Tai maisto į namus pristatymo platforma, kuriems nemažai fotografavau prieš du metus, jiems smarkiai plečiantis Australijoje, paskui mažiau, tik kai atliekamo laiko turėdavau. Paskutiniais mėnesiais išvis beveik nebedirbau su jais, bei štai dabar, kai visi buvo priversti užsidaryti, Uber Eats daugeliui restoranų pasirodė kaip šiaudas skęstančiam išgyventi šį laikotarpį. Maisto pristatymo į namus poreikis stulbinančiai išaugo, o visus naujai prisijungiančius restoranus juk reikia nufotografuoti, kas mano kalendorių visai neblogai užpildė fotosesijomis. Aišku, į darbą eidama imuosi visų įmanomų apsaugos priemonių: visada su kauke, viešuoju transportu beveik visiškai nustojau važinėti ( arba šoku į Uber, arba draugas nuveža, jei pats ne kokioje video konferencijoje sėdi), stengiuosi fotografuoti lauke, nuolat dezinfekuoju rankas ir savo daiktus, per arti prieinančių nesidroviu paprašyti, kad išlaikytų saugų atstumą, grįžus namo tiesiu taikymu prie nieko nesiliesdama į dušą, o rūbų, jei ir neskalbiu, tai kabinu atgal į spintą ir bent 4 dienas neliečiu. Nežinau, kaip galima saugotis labiau, kol kas visi sveiki. 🙂

Karantino skaitiniai. Tuo laikotarpiu, kai viskas ėmė užsidarinėti, galvojau, jau kiek skaitysiu nedirbdama, kiek filmų peržiūrėsiu, pagaliau turėsiu laiko užrašyti visus tuos blog’o įrašus, kuriuos galvoje nešiojuosi, o jau kaip sportuosiu ir sveikai maitinsiuosi, gal netgi pagaliau prispausiu save peržiūrėti tuos Youtube filmukus ir išmoksiu naudotis šviesomis, kurios iki šiol nejudinamos rūko kamputy… Realybėje, kaip jau supratote, dirbu kaip dirbus, tai visų šitų norų tik po truputį. Bet po truputį geriau nei nieko, ar ne?

Šiuo metu skaitau Sara Sally “ Gogo mama” knygą, kurioje tikros 12 Afrikos moterų gyvenimo istorijos. Visos skirtingos, stebinančios, šokiruojančios, ir labai įdomios. Ir visos verčia pagalvoti, iš šalies pažiūrėti ir įvertinti, kaip mums pasisekė gimti ir gyventi pažangiose valstybėse, kur bent jau vidurinis išsilavinimas – savaime suprantamas dalykas, kur turime gal kartais šlubuojančią, tačiau pažangią medicinos sistemą, kur mums nereikia bijoti karo, o ir badas mūsų vaikų neatima. Lėtai aš šią knygą skaitau, bet kaskart padėjusi į šalį atsidūstu “-Eina sau…” Ką jūs gero skaitote? Aš galvoju vėl užsisakyti Kindle skaityklę ( mano senukė nebeįsijungia), tai galėsiu pagaliau ir prie lietuviškų knygų grįžti, pasidalinkite rekomendacijomis. 😉

Netflix. Su filmais ir serialais tai panašiai kaip su knygomis: sakiau atsigriebsiu už visas tas savaites, kai Netflix net neįsijungdavau, bet ir dabar nepasakyčiau, kad dienas prie ekrano leidžiu. Karts nuo karto pažiūrim ką nors, bet saikingai.

Visgi karantino 5-tuką sudaryti galiu ir atrodytų taip:

• Ozark ( esu antro sezono vidury, nepasakokit, kas bus toliau. Gerai, kad viena serija valandos trukmės, nes jei būtų trumpesnės, jau turbūt seniai būčiau suraičiusi 🙂 )
• Lion ( nebuvau kino teatre, kai jį rodė, bet atsiradus Netflix’e mielai pažiūrėjau. Gražus filmas, paremtas tikra istorija. Jautresnėms dūšioms gali ir ašarą išspausti 🙂 )
• The boy who harnessed the wind ( kita istorija, paremta tikrais įvykiais. Gal kiek lėtas viduryje, tačiau koks pozityvus pabaigoje! Gražus filmas, patiko!)
• Don’t f*ck with cats ( Dokumentika, kur nuo pirmo epizodo mano akys buvo ant kaktos: ”-WTF?!”, peržiūrėjome visus 4 epizodus vienu prisėdimu, laukdami, kuo viskas pasibaigs. Ne silpnų nervų žiūrovams.)
• Unorthodox ( Nepažintos kultūros, tradicijos, ir papročiai mane domino visada, tai ši jautri istorija apie iš uždaros žydų bendruomenės pabėgusią jauną merginą lengvai įtraukė ir pasodino prie video projektoriaus maloniems dviem vakarams. Labai įdomi istorija, svarstau, ar sulauksime daugiau serijų.)

Dabar ieškau, ką dar įsitraukti į savo sąrašą, gal turite rekomendacijų? Jos mielai laukiamos!

Projektas “Namai”. Netikėtai ištikęs karantinas ir priverstinis sėdėjimas namie leido apsidairyti ir kitomis akimis pažvelgti į savo namus. Pavyzdžiui, mano minimalistinė sofa, esanti svetainėje, nors ir graži, pasirodo visai nepatogi, jei nori ant jos sėdėti ir filmus žiūrėti. 😀 Kitas dalykas, atsikrausčiau į šį namą prieš gerus 6 mėnesius, nes jis arti paplūdimio, turime didžiulį kiemą, ir nuoma sąlyginai nedidelė, tuo tarpu pats namas tai senas senas… Šiaip jau negalvojau, kad aš čia labai ilgai gyvensiu, tai sąmoningai stengiausi neapsikrauti daiktais, tačiau dabar tai yra vieta, kurią palieku tik kelis kartus per savaitę porai valandų, tai kaip sakiau teko pažvelgti kitomis akimis ir pripažinti, kad čia trūksta jaukumo… Ne, sofos nepakeičiau, remontų irgi daryti nepradėjau, bet šiaip visokioms smulkmenomis užsiimu: štai, atsirado laiko pagaliau prisitvirtinti karnizą ir pasikabinti dieninę užuolaidą svetainėje, prisipirkau kambarinių gėlių, kurių nemoku prižiūrėti, pradėjau kas antrą savaitę pirkti skintas gėles, kurios džiugina, ir šiaip po truputį, tai prie vieno dalyko, tai prie kito krapštausi. Na nes kada gi daugiau, jei ne dabar? 🙂

Maistas. Dar vienas akibrokštas mano gyvenime – aš neatsimenu, kada būčiau tiek valgyt gaminusi. Rimtai. Atrodo, jau tiek gaminau, tiek kepiau, viriau, virtuvę sutvarkiau, kelios valandos praėjo – apsisukusi vėl šaldytuvo dureles varstau galvodama, kas vakarienei. Aš nežinau, čia gal dėl to, kad dabar namie visada valgom, gal dėl to, kad dviese, tai nieko nelieka, ką palikčiau dėžutėje rytojaus pietums, bet taip jau nutiko, kad virtuvėje sukuosi dažniau nei būčiau kada įsivaizdavusi. Geras dalykas tai, kad man patinka! Naršau po maisto tinklaraščius, eksperimentuoju, kai kas pavyksta, kai kas nelabai, bet pagaliau tikrai turiu tam laiko!

Sportas. Stebint internete, kas ką veikia namie, tikrai, galvoju, kad kai kurie iš mūsų išeis po karantino numetę 10 kg, kiti – priaugę 10 kg… Jei svarstote, kurioje kategorijoje būsiu aš, grįžkite viena pastraipa į viršų. O jei rimtai, tai laukiu, kada atsidarys sporto klubai ir atrodys saugu juose lankytis, nes visas tas internetines jogas pažiūriu ant sofos užkąsdama sausainiu. Turbūt valios atsiras tik tada, kai į džinsus imsiu nebetilpti. Nebent kas nors galite pasidalinti treniruotėmis, kad nereikėtų paskui tris dienas dūsauti, negalint pritūpti, būčiau dėkinga! 🙂

Ilgesys. Jei atvirai, man šis karantinas bėga kur kas maloniau nei galėjau įsivaizduoti ( kol aplinkui visi sveiki, pfu pfu pfu ), bet ko tikrai ilgiuosi, tai kelionių. Artėja metai nuo mano paskutinio apsilankymo Lietuvoje, ir prieš visą šitą coroną sukau mintyse planus, kaip gegužę-birželį skrisiu šeimos ir draugų aplankyti. Dabar panašu, kad teks ilgokai to palaukti, nes kol kas ne tik kad apie tarptautinį turizmą niekas nešneka, bet ir apie judėjimą šalies viduje dar tylu tylu… Turbūt kažkiek guodžia, kad visi lygiai taip pat keliauti negalime, ne aš viena namie sėdžiu. 🙂

O šiaip tai, kaip supratote, artimiausiu metu niekur nekeliauju, tai visai realu, kad šis blog’as įgaus nemažai paprasto ir lėto gyvenimo spalvų. Ir nesu tikra, kaip jūs į tai reaguosite ( ypač tie, kurie čia dėl kelionių pasakojimų), tačiau tikėdamasi, kad dabar visi turime daugiau laiko pabendrauti, lauksiu jūsų komentarų ir žinučių, kaip jūs laikotės ten, už ekranų, šiuo keistu laikotarpiu. 🙂

***

Bučkiai ir linkėjimai