Australiškos atostogos kelyje: laukinė Fraser Island.

Ar žinojote, kad didžiausia pasaulyje smėlio sala yra Australijoje? Tiesą sakant, aš nežinojau iki tol, kol savo kalėdinių atostogų metu pati joje neapsilankiau.

Apie Fraser Island buvau girdėjusi kokį šimtą kartą ar daugiau, nes tai viena iš tų vietų, kurios nuolat patenka į Australijos lankytinų vietų top’us, tačiau plačiau šia vieta niekada nesidomėjau. Kodėl? Hmm, priežastys turbūt labai praktiškos: toli nuo Sidnėjaus, tai per keletą laisvų dienų nenuvažiuosi, reikia skristi, bet nuskridus iki artimiausio didžiausio miesto, Brisbane, vis tiek dar lieka kelios valandos kelio automobiliu… Plius, po salą galima keliauti tik keturiais varomais ratais automobiliu, tai ir čia sudėtinga darosi… Arba galima ten vykti su organizuotais turais, bet jie neadekvačiai brangūs, turint galvoje, kad vos porai dienų… Žodžiu, krūva reikalų, tai aš Frazer Island nors ir turėjau savo australiškame svajonių kelionių sąraše, iš tikro žiūrėjau į tai truputį pro pirštus. Bet štai, pasirodo, kai nori, kai šneki apie tai garsiai, matyt, kažkas kažkur vis tiek išgirsta, ir anksčiau ar vėliau pasitaiko galimybės. 🙂

Praeitame įraše pasakojau apie kelionę per Australijos dykynes, kur po kelių dienų dviese kelyje vėl grįžome į labiau civilizuotas vietoves. Tiesa, labai neilgam, nes pernakvoję vos vieną naktį turistiniame pakrantės miestelyje Rainbow Beach, susitikę su mano lietuviais draugais, jau kitos dienos ankstų rytą kėlėmės keltu į Fraser Island.

Fraser Island yra didžiausia pasaulyje smėlio sala, nutolusi nuo žemyno ne taip ir toli – gal 10 minučių kelio keltu. Ši sala garsėja tuo, kad joje nelabai yra kelių ( tuos sunkiai pravažiuojamus, duobėtus, siaurus keliukus per smėlį sunku keliais vadinti), pagrindinis eismas vyksta paplūdimiu (ilgiausias paplūdimys, kuriuo visi važiuoja, yra apie 120 km ilgio), garsėja savo gėlo vandens ežerais ( jų yra net 40!), nuostabia flora ( iš kur smėlio saloje gali būti tiek žalumos?!) ir fauna ( čia iš arti gali pamatyti laukinius Australijos šunis, dingo). Po kelių dienų, praleistų saloje, man susidarė vaizdas, kad tai daugiau šeimų mėgstama atostogų vieta, tačiau yra ir ne šeimoms ten ką veikti. Kadangi vykstant į salą tikrai yra kuo pasidomėti ir pasiruošti iš anksto, pagalvojau, surašysiu trumpai, kas ir kaip. Gal kažkada kažkam pravers. 😉

Kaip atvykti? Kaip jau minėjau truputį anksčiau, arčiausias oro uostas, jei skrendate, – Brisbane, tačiau nuo jo iki kelto, keliančio į Fraser Island, dar geros pora valandų automobiliu. Į salą galima patekti iš dviejų vietų: Hervey Bay (ten didžiausia turistinių turų pasiūla) arba Rainbow Beach. Rainbow Beach truputį arčiau, iš ten mes ir plaukėme. Kelto bilietą galima įsigyti pačiame kelte arba iš anksto internetu. Atvykimas į salą yra ribotas, tai išvengiant rizikos likti ant ledo, patikimiau bilietais ir leidimais pasirūpinti iš anksto. (Leidimus automobiliui ir stovyklavimui galima įsigyti čia). Saloje pagrindinis eismas vyksta paplūdimiu, tad reikalingas 4×4 automobilis. Verta paminėti, kad nuomojant automobilį įprastuose nuomos punktuose, jį eksploatuojant tokiose vietose kaip laukiniai paplūdimiai, draudimas negalioja, tai į tai verta atsižvelgti ir įvertinti riziką, kiek jums kainuos, jei užstrigsite negyvenamos saloje paplūdimyje, įtakojamame potvynių ir atoslūgių. Vykstantiems į Fraser Island yra specialūs nuomos punktai, kuriuose kainos, žinoma, kur kas didesnės. Na, bet tai turbūt vis tiek pigiau nei važiuoti kartu su organizuojamu turu. Tikiu, kur kas smagiau taip pat. 😉

Taigi ilgiausias salos paplūdimys yra 120 km. Juo važiuoti vietomis galima iki 80 km/val, tačiau kai kur yra ir didesni apribojimai. Pagrindinis iššūkis yra tame, kad paplūdimius užsemia vandenynas, tai ir savo kelionę reikia planuoti pagal potvynius ir atoslūgius, nes tikrai nesinorėtų užstrigti su visu automobiliu ant smėlio vandenyje. Potvynius ir atoslūgius pas mus sekė Giedrė, naudodama šią svetainę. Ačiū jai už tai!

Kur apsistoti? Saloje yra vienas kaip ir viešbutis ( jame apgyvendinami turų dalyviai, tačiau galima užsisakyti nakvynę ir šiaip), galima kažką rasti per AirBnb (mes to nesvarstėme, tačiau rašydama šį įrašą patikrinau, yra keletas galimų variantų) arba galima apsistoti kempinguose. Mes stovyklavome, tai kiek žinau, reikėjo už tai susimokėti iš anksto nurodant zoną, kurioje apsistosi. Vietą kempinge galima užsisakyti čia. Stovyklavietėse vietos nesužymėtos, gali įsikurti kur nori. Yra tualetai, dušai. Kempingas prie Central station netgi aptvertas tvora, apsaugančia nuo dingo, kad jie ten maisto neieškotų.

Ką ten veikti? Kadangi sala didelė, kur stabtelti ir ką pamatyti, yra nemažai. Kiekvienas gali pasirinkti savo, bet aš dalinuosi tuo, kas man patiko labiausiai.

Indian Head Lookout. Sustojus prie tako apačioje ir nepatingėjus per karštą smėlį 10 minučių palipti į kalniuką, galima rasti puikų salos apžvalgos tašką, nuo kurio mažiau išlepusiam keliautojui turėtų atimti žadą, labiau išlepęs irgi neliks abejingas. Nereali vieta!

SS Maheno laivas. Nors žvelgiant į surūdijusį karkasą šiandien sunku įsivaizduoti, kadaise SS Maheno išgyveno didingus laikus. XX amžiaus pradžioje SS Maheno plaukiojo tarp Sidnėjaus ir Melburno, dažnai pro Naująją Zelandiją ir Tasmaniją prasukdavo, o kartais ir per visą Ramųjį vandenyną iki tolimosios Kanados ( Vankuverio) nuvykdavo! Vėliau, prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, laivas buvo transformuotas į plaukiojančią ligoninę su nemažu medicinos personalu. Savo komercinio gyvenimo pabaigoje laivas buvo parduotas japonams. Ir štai čia didi laivo istorija baigiasi. Tempiamas kito laivo, pakeliui į Japoniją, tačiau visai prie Australijos krantų, SS Maheno pateko į audrą, kurios metu atitrūko nuo tempiančio laivo ir be variklių, su keliais įgulos nariais, nudreifavo iki Fraser salos krantų. Įgulos nariai po kelių dienų buvo išgelbėti gelbėtojų komandos, o štai SS Maheno Australijos taip niekada ir nepaliko. Šiandien tai populiari turistinė vieta saloje, kurioje ir mes stabtelėjome.

Ežerai. Sunku suvokti kaip atviro vandenyno saloje gali būti tiek gėlo vandens ežerų, bet jų čia yra 40. Mes aplankėme Lake Makenzie (labai gaila, kad buvome ten vakare, vandens žydrynės jau nebesimatė), Basin Lake ir Lake Wabby. Pastarasis tai ypatingas tuo, kad jame gyvena tos tailandietiškos žuvytės, kur sausą, negyvą odą nuo kūno nuvalgo. Kojas Tailande į akvariumą esu merkusi, tačiau gulėti ežere, apsuptai žuvyčių, – čia visai kitas reikalas. Aišku, nėra jų koncentracija tokia didelė kaip tuose akvariumuose, bet patirtis ne mažiau įdomi! Dar labai patiko kopos. Tokios didelės, tuščios ir tikrai gražios.

 Central Station. Fraser Island yra unikali, nes tai vienintelė vieta pasaulyje, kur tropinis atogrąžų miškas auga ant smėlio kopų. Kaip ir įprasta džiuglėms, įžengti į jas taip paprastai, nelabai eina ( o tokiai kaip man, bijančiai visko, kas kruta, tai čia išvis be šansų). Tai štai, Central Station yra įrengtas medinis takas, kuriuo gali pasivaikščioti ir vietine augalija pasigrožėti. Tokie takai Australijoje gan dažni, ir man jie visada labai patinka!

Salos gyvūnija. Čia gal ir nelabai svarbu, bet įdomu. Frazer Island nors ir yra vandenyne, niekas ten nesimaudo. Kodėl? Nes vandenyse ne tik kad daug ryklių,  bet retkarčiais pasirodo jūrinių krokodilų, jau nekalbu apie nuodingas medūzas. (Užtat visi maudosi ežeruose!). Dar sala garsėja savo laukiniais šunimis dingo. Dingo, kaip ir kengūros bei koalos, yra laikomos nacionaliniais šalies gyvūnais. Tai didžiausi Australijos plėšrūnai, šiaip jau mintantys smulkiais gyvūnais (kiškiais, driežais, paukščiais), tačiau gali būti pavojingi ir žmonėms. Nedažnai, tačiau žmonių atakos pasitaiko. Visa sala pilna informacijos, kaip saugotis ir kaip elgtis pamačius dingo. Ar matėme? O taip! Ir visai nemažai! Vienas šalia manęs vos kelių metrų atstumu buvo pribėgęs, kol draugai maudėsi ežere, o aš negalėdama apsispręsti, ar vakare man ne per šalta, ant kranto stovėjau. Išsigąsti neišsigandau ( kažkaip smegenys neįvertino pavojaus, kad tai laukinis šuo, o ne šiaip kažkieno naminis augintinis), tačiau norėjosi, kad jis greičiau savo keliais binzentų.

Dar pasakodama apie gyvūniją noriu pačiais pirmais įspūdžiais pasidalinti. Įsivaizduokite, vos atvykę į salą, pirmoje stotelėje prie ežero, susiradę pikniko stalą visi draugiškai pusryčiaujame. Neužilgo pro šalį praeidama pora sako:

– Neišsigąskite, prie dešinės stalo kojos gyvatė yra.

Neišsigąskite?! Ant stalo užšokau! Pasidairę po stalu radome tokį visai nemenką pitoną susirangiusį… Bet jis ramiai miegojo, mes jam netrukdėme, tai ir jis mums netrukdė… Baigėme savo pusryčius prie to paties stalo, nors kojų nuo suolo ant žemės taip ir nebenuleidau… Bet čia turbūt ženklas, kad jau pakankamai ilgai Australijoje gyvename, jei su gyvatėmis kartu gamtoje galime pusryčiauti.

Tokia ta Fraser Island buvo. Laukinė, kiek netikėta ir labai graži. Ar patiko? Tikrai taip! Verta? Verta. Ar grįžčiau? Greitu metu turbūt ne, tačiau kada nors… Mielai. 😉 Kitame įraše papasakosiu kaip vandenyne su rykliais nardžiau, o tada… Tada laikas naujoms kelionėms, kurios šiaip jau ne už kalnų, tai ilgam neatsisveikinu. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai