Įsimylėti Tailandą iš naujo.

– Sveika sugrįžusi į Tailandą, – tariu pati sau, lėktuvo ratams palietus nusileidimo taką Pukete (Phuket). Atvykimo salėje manęs jau laukia kiek anksčiau atskridęs draugas, tad ilgai nesiglėbesčiavę šokame ant motorolerio ir vėlyvo, tačiau miegoti dar nesiruošiančio, Puketo gatvėmis nubirbiame per salą žemyn. Aš ir vėl Tailande. Sunku patikėti. Atrodo, akyse slenka pažįstami vaizdai, tačiau niekaip neapleidžia mintis, kad tai tik iliuzija. Matyt, taip jau būna, kai į kelionę leidiesi paskutinę minutę, prisijungusi prie kopanijos, ir jautiesi jai nė trupučio nepasiruošusi. 🙂

Apie Puketą save nuomonę jau po pirmojo apsilankymo turiu nekokią ir visai džiaugiuosi, kai jau kitą rytą pajudame keltu Ao Nang link, kur randame mūsų laukiančius dar 6 tautiečius. Kokia didelė ir graži lietuviška kompanija šį kartą! Tiesa, Ao Nang irgi nepasiliekame. Atostogų tikslas – kitoje pietinio Tailando pusėje esanti Koh Samui sala, kurioje žadame praleisti keletą dienų, tad jau kitą dieną leidžiamės į kelią.

Su Pietų Kinijos jūroje esančiomis Koh Phangan ir Koh Tao susipažinau prieš 5 metus ( vajei, tikrai tiek daug laiko praėjo???), kai pirmą kartą su drauge keliavome po Pietryčių Aziją. Būtent ten ir užgimė mano meilė Tailandui. Tąkart kelias savaites savanoriavome ekologiškame projekte Koh Phangan saloje, vėliau atradome povandeninio pasaulio grožybes nardymo kursuose Koh Tao. ( Jei smalsu tuometiniai įspūdžiai, jie vis dar slepiasi šio blog’o archyvuose 🙂 ). Vienintelė Koh Samui iš trijų sesučių tąkart liko neaplankyta, tad galite įsivaizduoti, kaip man patiko šis bendras sprendimas keliautį į salą dabar.

Atvykę apsistojome viešbutyje ant jūros kranto, nusiteikėme pramogoms ir… buvome pasveikinti intensyvaus lietaus… Pirma diena taip ir prabėgo viešbučio bare, tačiau antrą pasitikome ryžtingai nusiteikę: “Keliaujam!” Išsinuomavome motorolerius, nusiteikėme lietui ir leidomės į kelią aplink salą. Į kelią neėmiau nei telefono, nei fotoaparato ( pabijojau sušlapinti) ir gan greitai dėl to pasigailėjau, nes ta žadėta liūtis su perkūnija pavirto į visai gražią dieną, net saulė protarpiais išlindo. Iš pradžių buvo kiek apmaudu, kad negaliu užfiksuoti visų tų grožių pakeliui, tačiau, kai negali pakeisti situacijos, gali pakeisti požiūrį. Gan retai keliaudama žiūriu į aplinką ne pro fotoaparato skylutę, tad šį kartą leidau sau tiesiog žvalgytis aplinkui ir mėgautis. Leidau sau grožėtis pro akis slenkančiomis kokosinių palmių giraitėmis, kur ne kur pakeliui išnyrančiais paplūdimiais, pravažiuojamų miestelių lengvu chaosu, žvalgytis į pakelės turgelius, kiemuose nerūpestingai krykštaujančius vaikus. Beto, iš gatvės maisto vagonėlių sklindančių kvapų ir čaižaus cikadų choro vis tiek nenufotografuosi, tai kartais pats geriausias dalykas yra tiesiog mėgautis savo buvimu čia ir dabar.

Per dieną praktišai apvažiavome visą salą ratu. Nuomojant motorolerius sakė, jog galima tą padaryti per valandą, mes užtrukome gerą pusdienį. Pakeliui aplankėme Didžiąją Budą, stabtelėjome keliose apžvalgos aikštelėse, paplaukioti vandens motociklais ir šuoliui su guma. Su pastaruoju tai netikėtai ten gavosi. Važiavome dėl dviejų vaikinų, kurie buvo prisišnekėję, kad šoks, o nušokau aš viena. Įdomiausia, kad tam visiškai nesiruošiau! Tai buvo vienas iš dalykų, kur maniau, niekada neišdrįsčiau, tai nustebinau pati save, kaip ten taip spontaniškai pasiryžau. Įspūdžiai? Smagūs! Labai bijojau, nutipenau iki bokštelio krašto užsimerkus, vis kartodama “-I can’t do this, I can’t do this”. Man atrodo, mane reikėjo net lengvai stumtelti, o krisdama sumušiau asmeninį klykimo rekordą. Adrenalino pliūpsnis didžiulis, jausmas nerealus, tačiau ar dar kartą pasiryžčiau, abejoju. Šiaip jau aš bailė, o čia buvo vienas iš tų dalykų “pabandžiau ir užteko” 😀 Visgi, jei jums kada pritūks adrenalino kelionės po Tailandą metu, šuolis su guma tikrai padės! 🙂

Tęsiant prie Koh Samui pramogas, labai stipriai rekomenduočiau aplankyti Ang Thong jūrinį nacionalinį parką ( Ang Thong Marine National Park), į kurį mes įšsiruošėme sekančią dieną. Orų prognozė ir vėl nežadėjo nieko gero, tačiau, tikėdamiesi, kad bent jau nelis visą laiką, leidomės į dienos turą. Ir žinote ką? Diena buvo puiki! Po pusantros valandos kelionės lėtu, per bangas vos pukšinčiu laivu, išsilaipinome vienoje iš parko salų. Daug laisvo laiko neturėjome, reikėjo pasirinkti: arba paviršinis nardymas su vamzdeliais, arba galimybė užlipti į kalną ir pamatyti saloje esančią lagūną. Lipome į kalną. 🙂 Vėliau išsilaipinome kitoje saloje. Čia mūsų laukė kelionė uolėta pakrante kajakais. Po paskutinių atostogų Australijoje, prisiklausiusi siaubo pasakų apie jūrinius krokodilus, nepasakyčiau, kad labai saugiai jaučiausi mažučiame kajake, tačiau vijau mintis į šalį – Tailande jie labai reti, ir tai labiau prie Mianmaro. Paplaukioję ramia jūra kajakais ir pasigrožėję atvirukais prieš akis, laivu persikėlėme į kitą paplūdimį, kuriame pagaliau turėjome daugiau laiko. Tai yra tiek, kiek jo reikia stačiais laiptais įkopti į pusės kilometro kalną ir nusileisti žemyn. Lipdami į kalną padarėme klaidą, kad nepasiėmėme pakankamai vandens, tai pakeliui ne kartą stojau gaudydama kvapą ir braukdama prakaito upelius nuo kūno. Visgi proskynose atsiveriantis vis gražesnis ir gražesnis vaizdas neleido sustoti. Turbūt nė valanda neužtruko, kaip stovėjome visi keturi ant kalno viršūnės ir gėrėjomis vienu gražesnių Tailando peizažu. Vieta įspūdinga! Ar buvo verta taip vargti? Be menkiausios abejonės taip! Dabar truputį stebiuosi, kaip čia būdamos Koh Phangan prieš kelis metus nesugalvojome ten nuplaukti, tačiau geriau vėliau nei niekada. Jei kada būsite vienoje iš salų ir galvosite, ką smagaus nuveikti ir ką gražaus pamatyti, tikrai pasvarstykite apie Ang Thong parko aplankymą. 😉

***

Seniau stebėdavausi, kai žmonės, užuot ieškoję naujų maršrutų, vis sugrįžta į tas pačias vietas. Seniau tai prilygindavau tam, kad daugmaž išdrįsau, iškišau kartą nosį iš namų, pamačiau, kad nebaisu, tai galima dar ir dar kartą ramiai ten pat atostogauti. Dabar galvoju, kad gal žmonės paprasčiausiai  turi mėgstamų vietų, kur nori grįžti vėl? Taip kaip aš į Tailandą? Trečias kartas šalyje, ir tikiu, kad ne paskutinis. Juk dar šiaurė neaplankyta! 🙂 Net neabejoju, kad kada nors birbsiu motoroleriu šiaurinio Tailando kalvomis, pakelės užeigose kirsiu Pad Thai ir maudysiuosi po kriokliais. Kada nors taip ir bus, bet dabar… laikas grįžti į realybę. Atostogos buvo gražios, tik kaip visada smarkiai per trumpos. 🙂

P.S. Trumpindama pasakojimą neišsiplėčiau į jokias praktiškas detales, bet susižymėjau atskirai, brūkštelsiu pastabas neužilgo. Jeigu turite kokių klausimų, nesivaržykite juos palikti komentaruose. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai